Meniu
Prenumerata

penktadienis, gruodžio 9 d.


DEMOKRATINĖS RUSIJOS SVAJONĖ
Ar demokratinė Rusijos opozicija gali sustabdyti V. Putino režimą?
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Briuselio
Scanpix
Rusijos opozicionierių protestas Vokietijoje.

Rolandas Freudensteinas, analitinio centro GLOBSEC Briuselio biuro vadovas, interviu IQ braižo scenarijus, kaip gali pasikeisti valdžia Rusijoje ir kas būtų po to.

– Kokios yra pagrindinės opozicinės politinės partijos Rusijoje ir kokią įtaką, jūsų nuomone, jos turi Rusijoje?

– Manau, kad partijos tradicine prasme, tokios kaip „Jabloko“ ir t. t., šiuo metu yra gana nereikšmingos, nes Vladimiro Putino valdoma Rusija tapo beveik totalitarine sistema. Tačiau egzistuoja Aleksejus Navalnas ir jo komanda, kurie dėl savo veiklos socialinėje žiniasklaidoje padarė įtaką, nors ir nedidelę, neseniai vykusiuose Dūmos ir vietos rinkimuose. Nepaisant A. Navalno įkalinimo ir bendrai politinių represijų, jo organizacija vis dar turi veikiantį tinklą visoje Rusijoje.

Veikia ir gana galingų struktūrų tremtyje, pavyzdžiui, Laisvosios Rusijos fondas, ir labai girdimų bei gerai žinomų asmenų, tokių kaip Garis Kasparovas ar Michailas Chodorkovskis. Vis dėlto esant dabartiniam režimui jos V. Putino nesustabdys.

Tačiau visi žinome, kad autokratijos yra stabilios tol, kol vieną dieną tampa nebestabilios. Ir tą akimirką Rusijos demokratai – tiek namuose, tiek išeivijoje – taps labai svarbūs.

Žinoma, patį režimo pasikeitimą tikriausiai vykdys „siloviki“ (specialiųjų tarnybų atstovai), armija ar kitos dabartinės valdžios sistemos dalys.

– Kurios iš šių jėgų galėtų perimti valdžią, jei V. Putino režimas pasitrauktų? Ir kaip galėtų pasikeisti Rusijos politika (pvz., dėl Krymo)?

– Visa tai priklauso nuo aplinkybių, kuriomis V. Putinas paliks Kremlių. Pagal tai, kaip viskas klostosi, galime drąsiai manyti, kad jis pasitrauks ne savo noru, o gal net ir būdamas nebegyvas. Taip pat galime daryti prielaidą, kad labai tikėtina, jog kelios egzistencinės krizės papildys viena kitą: karinis pralaimėjimas, ekonominė katastrofa, išcentrinės Rusijos regionų tendencijos ir galbūt net viešosios tvarkos žlugimas kai kuriose Rusijos dalyse.

GLOBSEC
Rolandas Freudensteinas.

Žinoma, patį režimo pasikeitimą tikriausiai vykdys „siloviki“ (specialiųjų tarnybų atstovai), armija ar kitos dabartinės valdžios sistemos dalys. Tačiau, kai tokia situacija susiklostys, bus labai svarbu, kad išliktų kai kurios Rusijos pilietinės visuomenės struktūros – tiek šalies viduje, tiek išeivijoje, nes tuo metu Rusijos padėtis taps tokia katastrofiška, kad tiems, kurie seka V. Putinu, atsiras stiprių paskatų kai kuriuos dalykus daryti iš esmės kitaip nei per pastaruosius 22 metus.

Vienas iš tokių dalykų – kreiptis į Rusijos pilietinės visuomenės likučius. Nėra jokių garantijų, kad tai įvyks iš karto. Tačiau galiu įsivaizduoti 1917 m. scenarijų, pagal kurį pirmiausia įvyks „dešiniųjų“ perversmas, kuris netrukus žlugs, nes neišspręs nė vieno iš Rusijos egzistencinės krizės reiškinių, ir jį pakeis kas nors, kas bent jau numatys laisvų rinkimų, stabdžių ir atsvarų sistemą ir, kas labai svarbu, planą, kaip Rusija susitaikys su savo praeitimi, įskaitant visų okupuotų teritorijų grąžinimą. Tuo metu Rusijos demokratinės opozicijos struktūros, jų žinios ir demokratinė patirtis (išeivijoje) taps labai svarbios.

– Kaip apibūdintumėte Vakarų (ES) santykius su Rusijos opozicija? Kokie yra teigiami ir neigiami aspektai?

– Tai vis labiau priklauso nuo to, kieno ES klausiate. Rytiniame flange ir šiaurinėse šalyse vis daugiau rinkėjų, kurie, kaip ir dauguma ukrainiečių, mano, kad rusai nesugeba sukurti demokratinės valstybės. Ir jie gali įvardyti gerus istorinius argumentus, taip pat daugumos rusų požiūrį į šį karą. Dažnai jie taip pat atkreipia dėmesį į vienybės ir lyderystės stoką bei tariamas imperinio mąstymo liekanas tarp Rusijos demokratų.

Tačiau yra ir žmonių (dažnai Vakarų valstybėse narėse), kurie mano, kad nė viena tauta žemėje nėra nepajėgi būti demokratiška, kurie atkreipia dėmesį į pagrindinį žmogaus troškimą turėti balsą sprendžiant savo ateitį, todėl apibrėžia Rusiją kaip būsimą demokratiją, nors laikas dar neaiškus. Šie žmonės taip pat klausia, kuri opozicija tremtyje kada nors buvo vieninga. Ir jie pabrėžia, kad didžioji dauguma minėtų Rusijos demokratų ne tik pasmerkė agresyvų karą, bet ir aiškiai pareiškė, kad Krymo aneksija turi būti atšaukta.

Žinau, kad demokratijos diegimas Rusijoje bus nepaprastai sunkus, skausmingas ir susijęs su atsitraukimo rizika. Tačiau tai vienintelė galimybė Europai sukurti saugią ir taikią mūsų žemyno ateitį.

Tačiau dar svarbiau tai, kad jie oficialiai pripažino, jog Rusija gali būti arba imperija, arba demokratija, ir ryžtingai pasirinko pastarąją. Tikriausiai jau supratote, kad priklausau antrajai grupei, nors ir gerbiu pirmosios grupės nuomonę.

Pats esu vokietis, bet iš tiesų nebūtina būti vokiečiu, kad manytum, jog „kolektyvinės kaltės“ sąvoka yra neproduktyvi. Po 1945 m. sąjungininkai keletą metų ją taikė Vokietijos žmonių atžvilgiu, bet vėliau jos atsisakė, nes paaiškėjo, kad ji labiau kenkia, nei padeda kurti demokratinę Vakarų Vokietiją. Žinau, kad demokratijos diegimas Rusijoje bus nepaprastai sunkus, skausmingas ir susijęs su atsitraukimo rizika. Tačiau tai vienintelė galimybė Europai sukurti saugią ir taikią mūsų žemyno ateitį. Todėl tai reikia išbandyti.

Plačiau apie Rusijos opozicijos galimybes ir gebėjimus pakeisti šalį skaitykite ČIA.

2022 10 31 14:23
Spausdinti