ScanpixPo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą tuometis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paskelbė „zeitenwende“, arba „lūžio tašką“ – doktriną, reiškiančią esamos politinės krypties koregavimą ir tikrą lūžį Vokietijos strateginėje pozicijoje. Vis dėlto jei pinigų ir išteklių kariuomenei stiprinti Berlynui netrūksta, stinga kitų, bet lygiai taip pat svarbių dalykų.
Kaip aiškina tyrimų centro „Chatham House“ Europos, Rusijos ir Eurazijos programų direktorius Gregoire'as Roosas, tik per pastaruosius kelerius metus, kancleriu tapus Friedrichui Merzui, tapo iš tiesų aišku, ką tas „zeitenwende“ reiškia. „Tai ne tik didesnės gynybos išlaidos, – komentare „Chatham House“ teigė ekspertas. – Tai Vokietijos vietos Europoje ir Europos priklausomybės nuo Vokietijos naujas apibrėžimas.“
Chatham HouseAnot eksperto, šis lūžis niekada nebuvo susijęs tik su biudžetais ar brigadomis – Vokietijai reikia daryti įtaką ne tik ekonomine galia, kaip buvo įpratusi iki šiol, bet ir prisiimti strateginės veikėjos Europoje naštą ir tapti strategine lydere.
„Tai beveik psichologinis iššūkis valstybei, kurios politinę kultūrą formavo „susilaikymo“ tradicija, ypač karinių pajėgų panaudojimo atžvilgiu“, – rašo G. Roosas.
Ginklavimasis be doktrinos naudos neduoda
Vien Vokietijos dydis, fiskalinės galimybės ir centrinė vieta žemyne lemia, kad, Europai ruošiantis nuo grėsmių gintis pačiai, šalis neišvengiamai užims kertinį vaidmenį.
Vokietija jau imasi veiksmų – įsteigtas 100 mlrd. eurų fondas Bundesvero ginkluotei, gynybos išlaidos auga ir viršyja 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). „Viskas rodo pokyčius, kurie prieš dešimtmetį buvę buvę politiškai neįsivaizduojami“, – teigė G. Roosas.
Tačiau, pasak eksperto, neužtenka vien tik kaupti galią – ji turi būti paversta į doktriną, panaudojamą jėgą ir sprendimų kultūrą. O šiuo atžvilgiu Vokietijos trajektorija vis dar neaiški. Nors Berlynas rengia įvairias strategijas, jie tėra pagrindas, o ne doktrina, rodantis politinius ketinimus, bet nesprendžiantis kompromisų, reikalingų tarp teritorinės gynybos, ekspedicinių įsipareigojimų ir pramonės mobilizacijos. „Praktikoje Vokietija ir toliau labai priklauso nuo NATO planavimo ir Amerikos pagalbos – tai priklausomybė, kuri pasirodė esanti politiškai trapi dėl atnaujintų įtampų su labiau sandorių siekiančiais Donaldo Trumpo vadovaujamais Baltaisiais Rūmais“, – aiškina G. Roosas. Tokiu atveju kyla rizika, kad ginklavimasis aplenks strategiją.
Ar Bundesveras tėra „popierinis tigras“?
Pats Bundesveras, vokiečių karinės pajėgos, anot G. Rooso, kol kas iliustruoja atotrūkį tarp išteklių ir pasirengimo. Nepaisant naujo gaunamo finansavimo, išlieka įrangos prieinamumo, šaudmenų atsargų ir pirkimų greičio trūkumai. Vokietija įsipareigojo NATO suteikti kovai parengtas formuotes, tačiau pažanga surenkant visiškai aprūpintas ir dislokuotinas brigadas yra lėta ir sudėtinga.
„Pastangos nuolatos dislokuoti brigadą Lietuvoje daro papildomą spaudimą ir taip jau perkrautiems Bundesvero vienetams šalyje, – teigia ekspertas. – O vėlavimai pristatyti viską – nuo ryšių sistemų iki šarvuotų transporto priemonių – rodo gilų institucinį inertiškumą. Tai rimta problema – supervalstybę apibrėžia ne tai, kiek ji išleidžia, o tai, kaip greitai ir nuosekliai ji gali paversti išteklisu dislokuotinais kariniais pajėgumais. Vokietija vis dar su tuo kovoja.“
Auganti vidaus politikos įtampa
Ginklavimasis, anot G. Rooso, nėra vien tik biudžeto klausimas – tai visos kartos įsipareigojimas, prisiimtas susiskaldžiusio politinio kraštovaizdžio kontekste.
„Vokietijos koalicinė politika retai kada atrodė trapesnė. F. Merzo populiarumas mažėjo neįprastai sparčiu tempu naujam kancleriui. Jo vyriausybė stengiasi išlaikyti vienybę, o „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) šoktelėjo į istorines aukštumas apklausose ir atrodo pasirengusi tolesniems reikšmingiems laimėjimams regioniniuose rinkimuose. Gynyba vis labiau įtraukiama į ideologines diskusijas“, – vertina G. Roosas.
Tą įrodo 2023 m. pavyzdys, kai Vokietijoje sprendimas į Ukrainą siųsti „Leopard 2“ tankus, galėjęs tapti paprastu sprendimu, išvirto į užsitęsusias vidaus ir diplomatines derybas, o galiausiai Berlynas nusprendė imtis veiksmų kartu su Vašingtonu. „Bet kuri šalis, turinti nuolat iš naujo derėtis dėl savo strateginės krypties, rizikuoja suprasti, kad laikas tampa jos priešu“, – teigia „Chatham House“ ekspertas.
Šiuo atveju trukdo ir Vokietijos federalinė, decentralizuota vyriausybės struktūra, buvusi svarbi šalies pokario ekonominio stebuklo dalis. Dabar ji sukelia vėlavimus, kai reikalingas greitis ir nuoseklumas. Anot G. Rooso, tai nereiškia, kad didesnė valdžios centralizacija užtikrintų geresnius sprendimus, tačiau šiuo metu decentralizacija irgi nepadeda.
Vokietijos stebuklo pabaiga
Po šiais klausimais slypi dar gilesnis galios apribojimas – Vokietijos ekonominio modelio būklė. Pramonė, ilgą laiką buvusi šalies ekonomikos pagrindu ir varikliu, orientuota į eksportą, imli energijai ir grindžiama laipsnišku tobulėjimu, dabar buksuoja susidūrusi su spaudimu, kuriam ji nebuvo pritaikyta. Pigaus rusiškų dujų tiekimo pabaiga sudavė dar vieną skaudų smūgį.
Vokietijos sektoriai susiduria su Kinijos konkurencija vidaus rinkoje, o gyvybiškai svarbus eksportas į Kiniją mažėja. Tą galėtų sušvelninti tik „kantri ir strateginė“ diversifikacija, teigia G. Roosas.
Šalis nesugebėjo pasinaudoti ir skaitmeninio lūžio tašku, turėdama tik vieną tikrai pasauliniu mastu pirmaujančią technologijų įmonę – SAP. „Tai rodo, kad reikia labiau apgalvoto valstybės vadovaujamo postūmio – mobilizuoti kapitalą dideliu mastu, gilinti pramonės ir technologijų ryšius bei sukurti sąlygas sparčiam skaitmeniniam augimui“, – aiškina G. Roosas.
F. Merzo pastangos sušvelninti ES pramonės DI reguliavimą rodo teisingą kryptį. Tai bandymas sumažinti apribojimus inovacijoms ir atkurti bent dalį lankstumo, kurio Vokietijai trūko pirmojoje skaitmenizacijos bangoje.
Bet norint atgaivinti ekonomiką, Vokietijai reikia ne tik efektyvumo, bet ir prisitaikymo, masto bei greičio. „Ji vis dar gali gaminti nepaprastai gerai. Klausimas yra, ar ji gali pakankamai greitai persiorientuoti, tuo pačiu užtikrindama nuolatines gynybos pastangas“, – svarsto „Chatham House“ ekspertas.
Ekonominė kultūra gali būti reikšminga kliūtis – Vokietijos įmonių modelis pirmenybę teikia tęstinumui, o ne pertvarkai, atsargumui, bet ne rizikai. Tuo tarpu gynybos pertvarka, anot G. Rooso, linkusi teikti pirmenybę būtent toms savybėms, kurias Vokietijos kapitalizmas „istoriškai slopino“: didelio masto greitai integracijai ir glaudiems valstybėms bei pramonės santykiams.
Konkurencija Europoje
Vokietijai virstant strategine galia žemyne, šalis neišvengiamai pakeis Europos pusiausvyrą vien savo svorio jėga. Partneriai kreipsis į Berlyną dėl nurodymų, bet tuo pačiu priešinsis jo dominavimui. Europoje galia, kaip teigia G. Roosas, retai įsitvirtina nesukeldama priešpriešinių srovių, ir Vokietija to taip pat neišvengs.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas siekė aiškiau įtvirtinti Vokietiją Europos strateginėje struktūroje, tuo pačiu užtikrindamas, kad Prancūzijos pajėgumai išliktų nepakeičiami. Vidurio ir Rytų Europos valstybės toliau džiaugsis Berlyno ištekliais, bet saugosis nuo Vokietijos dvejonių. O JAV skatins ginklavimąsi, bet išliks atsargios dėl veiksmų, kurie galėtų silpninti transatlantinę sanglaudą.
Politinė Vokietijos valia
Klausimas, anot G. Rooso, yra ne tai, ar Vokietija pasirengusi ginkluotis – akivaizdu, kad yra. Klausimas yra, ar Vokietija gali savo materialinius pajėgumus paversti politiniu ryžtu ir tapti Europos supervalstybe.
„Kalboje, skirtoje Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-mečiui, Richardas von Weizsackeris kalbėjo apie 1945 m. gegužės 8 d. ne kaip apie pralaimėjimą, bet kaip apie išsilaisvinimą – momentą, kuris Vokietijai priskyrė ilgalaikę atsakomybę už tai, kaip ji elgsis pasaulyje. Ši atsakomybė dešimtmečiais buvo išreiškiama santūrumu grįsta valstybės politika, – aiškina G. Roosas. – Šiandienos paradoksas yra tas, kad ta pati istorinė sąmonė dabar gali reikalauti ko kito: ne santūrumo atsisakymo, o jo transformacijos. Vokietija, kuri visiškai atsisakytų galios, nevykdytų savo įsipareigojimų Europai. Tačiau Vokietija, kuri priimtų galią nesilaikydama savo istorijos pamokų, rizikuotų sutrikdyti tą pačią tvarką, kurią siekia išlaikyti.“
