ScanpixPirmadienio naktį Pietų Turkiją sukrėtė 7,8 balo žemės drebėjimas, po jo įvyko keliasdešimt požeminių smūgių. Pirmadienio popietę kilo dar vienas žemės drebėjimas, 7,4 balo stiprumo. Antradienį aukų skaičius Turkijoje viršijo 3,5 tūkst., tačiau neatmetama, kad jų bus ir daugiau. Teigiama, kad tai – stipriausias žemės drebėjimas nuo 1939-ųjų, kai dėl požeminių smūgių žuvo 30 tūkst. žmonių. Apie nelaimės padarinius – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi.
– Turkija įsikūrusi aktyvioje seisminėje zonoje, žemės drebėjimai šiai šaliai nėra naujiena. Tačiau šis žemės drebėjimas yra išskirtinis ne tik savo stiprumu, bet ir tuo, kad iki prezidento rinkimų yra likę vos trys mėnesiai. Analitikų teigimu, 1999-aisiais kilus žemės drebėjimui Izmite, pareikalavusiam 17,5 tūkst. žmonių gyvybių, tuometis premjeras Bülentas Ecevitas į nelaimę atsakė pernelyg vangiai, o pradėtas tyrimas dėl korupcijos išduodant statybų licencijas pastatams, kurie vėliau sugriuvo, prisidėjo prie jo partijos pralaimėjimo rinkimuose 2002-aisiais. Tuos pačius rinkimus, beje, pirmąkart laimėjo AKP, Teisingumo ir plėtros partija. Kaip į katastrofą dabar reaguoja prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas ir kaip ši situacija gali paveikti jo rinkimų kampaniją?
– Manyčiau, kad kalbame apie du lygmenis. Vienas yra fizinis, materialus, matome, kad yra suorganizuojama pradžioje paieška, tada pagalba, kas turi būti suteikta nukentėjusiesiems, ir panašiai. Šiuo momentu nebūtų galima sakyti, kad Turkijos vyriausybė vangiai reaguoja.
Bet jei žiūrėsime truputį tolėliau, į priekį, ir kalbėsime apie tai, ar per tuos kelis mėnesius iki rinkimų Turkijos vyriausybė galėtų mobilizuoti išteklius, tiek žmogiškuosius, tiek lėšas, ir galėtų sukurti bent jau įvaizdį, kad padarė viską, kad pagerintų nukentėjusiųjų ir bendrai visos visuomenės gyvenimą – tai didelis klausimas. Sutikčiau, kad ši nelaimė, tragedija, kuri, žinoma, nėra žmogaus organizuota, nutiko labai nepalankiu R. T. Erdoğanui metu. Dalis jo reakcijos turbūt visų pirma bus retorinė, mėgins užliūliuoti ar įtikinti visuomenę, nors per ateinančius kelis mėnesius neįmanoma sutvarkyti padėties ar infrastruktūros taip, kokia ji buvo iki žemės drebėjimo, bet R. T. Erdoğanas galbūt sugebės su patarėjų komanda sukurti tokį įvaizdį ar perspektyvą, kad, jei jis bus perrinktas prezidentu, jei jo partija sudarys absoliučią daugumą ar bent jau dominuos parlamente, kad jie išties, nes jau šitiek dešimtmečių jiems lyg ir sekėsi labai puikiai, kad jie viską padarys po rinkimų.
Dalis jo reakcijos turbūt visų pirma bus retorinė, mėgins užliūliuoti ar įtikinti visuomenę.
Kitaip tariant, matyt, tuose dviejuose lygmenyse yra planuojama veikti ir mes greičiausiai pamatysime. Kiek čia Lietuvoje sužinosime tos retorikos, kurią vartos pats prezidentas, sunku pasakyti, bet kad jis viduje jos vartos gana daug, tai turbūt nuspėtina.
– Išlipkime šiek tiek iš Turkijos ribų. Šis žemės drebėjimas pasiglemžė aukų ne tik Turkijoje, bet ir Sirijoje. Ankara ir Damaskas yra ne kartą susikirtę nuo Sirijos pilietinio karo pradžios, santykiai išlieka gana šalti, nors Rusija ir dėjo pastangas abi šalis sutaikyti, derybos jau buvo pradėjusios rodyti rezultatus. Ar ši bendra katastrofa galėtų dar suartinti abiejų valstybių lyderius?
– Atsakymas būtų vienareikšmiškai ne. Lyderių tikrai negali suartinti, kalbame apie tai, kad Turkijos karinės pajėgos yra okupavusios visai nemažą dalį suverenios Sirijos. Tiesą sakant, kadangi tai ir yra pasienio teritorijos, ten Sirijos valdžia neturi absoliučiai jokios prieigos prie gyvenančių Sirijos piliečių okupuotose teritorijose, ir visa atsakomybė už tas teritorijas tenka Turkijai, ir manau, kad tų teritorijų žmonės yra labiausiai pasmerkti, nes [su] tokio kalibro, masto tragedija jau užtenka Turkijos vyriausybei darbų pačioje Turkijoje, ir kad ji dar rūpintųsi okupuotomis Sirijos dalimis, sunku įsivaizduoti.
ScanpixKitas dalykas – svarbu prisiminti, kad Turkija vis dar teberemia, sakytume, tuos islamistus, jei juos galima taip pavadinti, kurie yra priešiški Damasko režimui, kurie yra įsikūrę Idlibo provincijoje, kuri irgi yra paveikta. Galbūt Turkija ras išteklių, galimybių paremti tos provincijos gyventojus, bet tai reiškia iš principo remti maištininkus, o ne Damaskui lojalius piliečius. Taip, Alepas, Hama, tos teritorijos, kurios valdomos vyriausybės, irgi yra paveiktos, bet, sakykime, turbūt šiek tiek mažiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad Alepas buvo apskritai labai sugriautas per karą, ten turbūt didelė dalis net nebuvo atstatyta. Mes vaizdus galime matyti iš Alepo ir sakyti – oi, žiūrėkite, kiek daug sugriuvo, bet greičiausiai sugriuvo jau išties apgriuvę pastatai, kurie nebuvo tiesiog atstatyti.
Svarbu prisiminti, kad Turkija vis dar teberemia, sakytume, tuos islamistus, jei juos galima taip pavadinti, kurie yra priešiški Damasko režimui.
Tad kalbėti apie kažkokį vyriausybių suartėjimą, manau, negalime. Mes galime nebent viltis, kad Turkija tiesiog leis, lengviau praleis humanitarinę pagalbą per savo teritoriją į Sirijos teritoriją, ir tai jau būtų gražus gestas. Bet jokiu būdu nemanau, kad kalbame apie politinį lygmenį, ir tos derybos ar pokalbiai politiniu lygmeniu, matyt, bus atidėti, ir nei viena, nei kita pusė turbūt neišloš.
– Tarptautinę pagalbą pasiūlė įvairios pasaulio šalys, užuojautą reiškia jų lyderiai, tarp jų – ir Suomijos su Švedija. Šios valstybės pastaraisiais mėnesiais ne kartą linksniuojamos žiniasklaidoje dėl narystės NATO, tačiau Ankara smarkiai priešinasi Stokholmo priėmimui į Aljansą. Galbūt R. T. Erdoğanui šis kivirčas dabar nusistums į antrą planą, o galbūt švedai kartu su kitomis Europos Sąjungos ir NATO šalimis galėtų bandyti taisyti prastus santykius su turkais pasitelkdami humanitarinę pagalbą, panašiai kaip pavyko graikams 1999-aisiais?
– Na, mes, matyt, galime kalbėti apie tai, ar Turkijos prezidentas po šitų žemės drebėjimų nutars dabar paskubomis suorganizuoti Suomijos ir Švedijos narystės ratifikavimą. Atsakymas, žinoma, ne. Taip, sutinku, kad nusistūmė ne į antrą, o į dvidešimt aštuntą planą, jis ir buvo iš tikrųjų dvidešimt penktas, o dabar dvidešimt aštuntas – Turkijos vyriausybei tai nebuvo prioritetas ir nebus. Ar Švedija padarys taip, kaip Turkija nori, kad ji pasielgtų, t. y. išduos pirmiausia kurdų separatistų atstovus? Na, matyt, ne, mes nematome čia tiesioginio ryšio, kodėl dabar už žemės drebėjimą turėtų Švedija išduoti. Sakome, Švedija ne tai turėtų padaryti, ji turėtų pasiųsti, pavyzdžiui, 100 tūkst. antklodžių, paprašyti „Ikeos“, kad ji tokį solidarumo gestą padarytų. Ar 100 tūkst. antklodžių įkvėps Turkijos parlamentą nubraukti ašaras ir sakyti – žiūrėkite, kokie šaunūs švedai, vis dėlto priimkime juos į NATO? Atsakymas – ne. Ar Švedija ketina nusiųsti kažką tokio, dėl ko Turkijos parlamentas ir prezidentas tūpteltų ir sakytų – o va čia tai gestas? Tai grįžtu prie pirmojo punkto – nusiųsti tuos kurdų separatistus ir galbūt tada jie sakytų, gerai, ačiū jums, Švedija, po rinkimų, kai pažiūrėsime, kokia bus situacija, galbūt ratifikuosime, o galbūt ir ne.
Kitaip tariant, nesvarbu, ką padarys Švedija, ar retoriniu, verbaliniu lygmeniu, gal net ir materialiniu, ji paprasčiausiai tiek išteklių net neturės, kad galėtų kažkaip suspindėti visų kitų valstybių atžvilgiu. Matome, kad ketvirtis pasaulio valstybių pasiūlė pagalbą, ir Lietuva, galbūt Švedija gali daugiau pasiūlyti nei Lietuva, bet daugybė kitų kraštų gali pasiūlyti daug daugiau nei Švedija. Tad turbūt Švedijos žvaigždutė, ko gero, ten nesužibės.
JWPLAYER_MAIN:1825
