ScanpixAzerbaidžanas pasinaudojo pribrendusiu politiniu momentu, kad savo kontrolėn susigrąžintų separatistinį Kalnų Karabacho regioną, sako ekspertai.
Prezidentas Ilhamas Aliyevas trečiadienį paskelbė azerbaidžaniečių karinės operacijos pergalę, armėnų separatistų kovotojams sutikus sudėti ginklus.
Pergalė pasiekta tokiu metu, kai Armėnija yra susilpnėjusi ir izoliuota, Vakarai žiūri kita kryptimi ir nori Azerbaidžano gamtinių dujų, o Rusija užsiėmusi Ukrainoje, pažymi analitikai.
Koks kontekstas?
Mažame kalnuotame etniniame anklave, kurį tarptautinė bendrija pripažįsta Azerbaidžano dalimi, gyvena daugiausia armėnai. Regionas yra seno konflikto tarp Baku ir Jerevano centre; po Sovietų Sąjungos subyrėjimo abi kaimynės dėl Kalnų Karabacho kariavo du karus – 1988–1994 metais ir 2020-aisiais.
2020 metų kare Armėnija patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o Azerbaidžanas atgavo regionų aplink Kalnų Karabachą ir kai kurių paties anklavo dalių kontrolę.
„Azerbaidžanas aiškiai ketina nutraukti dabartinę situaciją“, – sakė Marie Dumoulin iš analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ (ECFR).
Po pralaimėjimo prieš trejus metus Armėnija norėjo derybų dėl anklavo statuso ir jo gyventojų teisių.
„Baku, matyt, nėra pasirengęs derėtis šiuo klausimu, kurį laiko vidaus reikalu, – sakė M. Dumoulin. – Azerbaidžano požiūriu, tai vienas regionas tarp kitų regionų ir jo gyventojai neturėtų turėti kitokių teisių.“
Gegužę Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas sakė, kad Jerevanas pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi.
Tačiau Tigrane'as Yegavianas iš Paryžiaus Rytų krikščionių instituto (ICO) įspėjo, kad Kalnų Karabacho gyventojams armėnams reikės „rinktis, ar pakuotis daiktus, ar mirti“.
Baku tvirtina, kad armėnai ir azerbaidžaniečiai gali gyventi vieni šalia kitų ir sutarti.
Kodėl dabar?
Azerbaidžanas puolimą surengė po to, kai devynis mėnesius blokavo prieigą prie Kalnų Karabacho, o birželio viduryje blokadą dar labiau sustiprino, socialiniame tinkle „X“ rašė Laurence'as Broersas iš analitinio centro „Chatham House“.
„Karabacho gyventojai armėnai fiziškai susilpnėję, trūksta maisto ir vaistų“, – sakė jis.
„Azerbaidžanas raško Kalnų Karabachą kaip prinokusį vaisių“, – sakė T. Yegavianas. Jo nuomone, regiono gyventojams armėnams nebus suteiktas joks kultūrinės autonomijos statusas.
Baku savo atakai iki galo išnaudojo palankų politinį klimatą. Azerbaidžaną tvirtai remia Turkija, o Rusija, kuri tradiciškai vaidindavo labai svarbų vaidmenį Kaukaze ir būdavo Armėnijos sąjungininkė, yra užsiėmusi savo karu Ukrainoje.
„Be jokios abejonės, Maskva nebegali vaidinti savo, kaip arbitro, vaidmens ir dabar jai Azerbaidžano reikia kaip niekad, iš dalies dėl to, kad per Azerbaidžaną [į Rusiją] keliauja ginklai iš Irano“, – sakė M. Dumoulin.
„Rusija neturi nei noro, nei galimybių paremti armėnų [separatistų] vyriausybę Karabache“, – sakė ECFR vizituojantis bendradarbis Kirilas Šamijevas.
Tuo metu Europos Sąjunga nuo karo Ukrainoje pradžios stengiasi mažinti savo priklausomybę nuo energijos iš Rusijos ir pernai pasirašė su Baku susitarimą dėl gamtinių dujų tiekimo.
Europa tikriausiai yra linkusi žiūrėti pro pirštus, sakė M. Dumoulin.
Kas toliau?
Kol kas naujas karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano atrodo neįmanomas. Armėnų premjeras N. Pašinianas yra išreiškęs savo pasiryžimą neįtraukti šalies į konfliktą.
Tačiau jo politika smarkiai ginčijama pačioje Armėnijoje – premjeras kaltinamas tuo, kad esą paaukojo Kalnų Karabachą, o per piktas demonstracijas sostinėje buvo vadinamas išdaviku ir raginamas atsistatydinti.
I. Aliyevas trečiadienį sakė, kad Azerbaidžanas pripažįsta Armėnijos teritorinį vientisumą ir neturi jai teritorinių pretenzijų. Tačiau kai kurie ekspertai reiškia susirūpinimą, kad Baku gali siekti pasinaudoti pranašumu ir įžengti į Pietų Armėniją sukurti sausumos tilto į Azerbaidžano eksklavą Nachičevanę.
„Tuomet Armėnija būtų priversta kariauti“, – sakė M. Dumoulin. Ji taip pat įspėjo dėl realios eskalacijos rizikos šiame regione prie Irano sienos.
