ScanpixBuvęs Prancūzijos prezidentas Valery Giscard'as d'Estaing'as, iškilus Europos integracijos šalininkas, vedęs savo šalį į naują šiuolaikinę erą, trečiadienį mirė nuo koronavirusinės infekcijos COVID-19, būdamas 94 metų, pranešė jo šeima.
Pastaraisiais mėnesiais V. Giscard'as d'Estaing'as jau ne kartą buvo hospitalizuotas dėl širdies sutrikimų. Jis mirė vėlai trečiadienį, „apsuptas artimųjų“ savo šeimos namuose Luaros regione.
„Jo sveikatos būklė pablogėjo, ir jis mirė dėl COVID-19“, – sakoma naujienų agentūrai AFP atsiųstame šeimos pranešime. Eksprezidento artimieji pabrėžė, kad jo laidotuvės bus griežtai privačios, pildant velionio valią.
Dabartinis prezidentas Emmanuelis Macronas pagerbė savo pirmtaką ir sakė, kad V. Giscard'o d'Estaing'o septyneri metai valstybės vadovo poste „transformavo Prancūziją“.
„Jo mirtis nugramzdino prancūzų tautą į gedulą“, – sakė E. Macronas. Prezidentas pažymėjo, kad V. Giscard'as d'Esteing'as buvo „valstybės tarnas, pažangos ir laisvės politikas“.
Vienas paskutinių V. Giscard'o d'Estaing'o pasirodymų viešumoje įvyko praėjusių metų rugsėjo 30 dieną, kai jis dalyvavo kito buvusio prezidento, taip pat savo buvusio premjero Jacques'o Chiraco laidotuvėse.
V. Giscard'as d'Estaing'as tapo jauniausiu XX amžiaus Prancūzijos prezidentu, kai 1974 metais, būdamas 48-erių, įveikė varžovą socialistą Francois Mitterrand'ą. Tačiau pastarasis laimėjo rinkimus 1981-aisiais, kai V. Giscard'as d'Estaing'as siekė būti perrinktas po septynerių metų kadencijos.
V. Giscard'o d'Estaing'o prezidentavimas žymėjo aiškų atitrūkimą nuo pokario Prancūzijos golistinio konservatizmo, kai dominavo Charles'is de Gaulle'is ir jo politinis įpėdinis Georges'as Pompidou.
Prancūzijoje V. Giscard'as d'Esteing'as prisimenamas dėl radikalių reformų, tarp kurių buvo abortų legalizavimas, skyrybų liberalizavimas ir amžiaus, nuo kurio galima balsuoti, sumažinimas iki 18 metų.
Europoje jis padėjo siekti pinigų sąjungos, glaudžiai bendradarbiaudamas su Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu, su kuriuo susidraugavo ir kurio vadovavimo metai beveik sutapo su jo prezidentavimu.
Drauge jie įkūrė Europos pinigų sistemą (EPS) – dabartinės bendrosios valiutos euro pirmtakę.
„Valery Giscard'ui d'Estaing'ui Europa turėjo būti prancūzų siekis, o Prancūzija – moderni valstybė. Pagarba“, – sakė Europos Sąjungos vyriausiasis „Brexito“ derybininkas Michelis Barnier.
V. Giscard'ui d'Estaing'ui „pavyko modernizuoti Prancūzijos politinį gyvenimą“, sakė buvęs prancūzų prezidentas Nicolas Sarkozy. Jis gyrė velionio „didį protą“, naudotą „net sudėtingiausioms tarptautinėms problemoms“ suvaldyti.
Kaip ir H. Schmidtas, V. Giscard'as d'Estaing'as tvirtai tikėjo stipriais ryšiais su Jungtinėmis Valstijomis.
Jam mirus Prancūzija „neteko valstybės veikėjo, nusprendusio atsiverti pasauliui“, sakė N. Sarkozy prezidento poste pakeitęs socialistas Francois Hollande'as. Šis velionį gyrė kaip „tvirtai europietišką“ žmogų, padėjusį stiprinti Prancūzijos ir Vokietijos vienybę.
Būtent V. Giscard'o d'Estaing'o iniciatyva turtingiausių pasaulio šalių lyderiai 1975 metais surengė savo pirmą susitikimą. Tas renginys išsirutuliojo į metinius Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikimus.
„Nebaigtas darbas“
Prezidento V. Giscard'o d'Estaing'o stilius buvo laisvesnis nei jo pirmtakų; kartais jį būdavo galima pamatyti viešumoje žaidžiantį futbolą ar grojantį akordeonu.
VGE taip pat buvo pasikvietęs pusryčių šiukšlininkų ir įsiprašęs pietų paprastų piliečių namuose.
V. Giscard'as d'Estaing'as į savo politinius pasirodymus įtraukdavo šeimą, be to, pašviesino Prancūzijos vėliavos spalvas ir sulėtino nacionalinio himno „La Marseillaise“ („Marselietė“) ritmą.
V. Giscard'as d'Estaing'as tvirtai priklausė elitui. Aukštas, lieknas, elegantiškas, aristokratiškų manierų VGE studijavo Prancūzijos privilegijuotoje Politechnikos aukštojoje mokykloje ir Nacionalinėje administravimo mokykloje.
Būdamas vos 18-os jis prisidėjo prie prancūzų pasipriešinimo Antrojo pasaulinio karo metais, 1944-aisiais dalyvavo vaduojant Paryžių nuo nacių okupacijos. Vėliau jis aštuonis mėnesius tarnavo Vokietijoje ir Austrijoje.
Politinę karjerą jis pradėjo 1959-aisiais, o 1969-aisiais tapo finansų ministru.
Po pralaimėjimo 1981 metų rinkimuose, kai jautėsi „nusivylęs dėl nebaigto darbo“, jis toliau aktyviai dalyvavo centristinėje politikoje. Iš pradžių jis atgavo vietą Prancūzijos parlamente, o vėliau buvo išrinktas į Europos Parlamentą.
2001-aisiais Europos lyderiai jį išrinko vadovauti darbui dėl bloko konstitucinės sutarties, kurią prancūzų rinkėjai vėliau atmetė.
2004 metais V. Giscard'as d'Estaing'as baigė savo aktyvią politinę karjerą.
1996-aisiais mirus F. Mitterrand'ui, o 2019-aisiais – J. Chiracui, V. Giscard'as d'Estaing'as buvo seniausias šalies eksprezidentas.
Šių metų gegužę prancūzų prokurorai pradėjo tyrimą dėl vienos vokiečių reporterės pareiškimų, kad V. Giscard'as d'Estaing'as ne kartą nederamai lietė ją savo biure Paryžiuje po 2018 metais duoto interviu.
Tačiau V. Giscard'as d'Estaing'as griežtai neigė įtarimus ir vadino juos absurdiškais.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
