Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 2 d.


MASKVOS AGRESIJA
Čečėnijos nepriklausomybė ir Rusijos karas Ukrainoje
Maratas Iljasovas
Telegram
Čečėnai, kovojantys Ukrainos pusėje.

Rugsėjo 21 d. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus dalinę mobilizaciją, Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas netylėjo. Įprastai demonstruodamas lojalumą, jis paragino visus čečėnus kovoti su „šitais [ukrainiečių] velniais“ ir „išnaudoti visas galimybes padaryti galą jiems“. Tačiau netrukus jis atsisakė paklusti mobilizacijos įsakui, sakydamas, kad Čečėnija jau prisidėjo prie Rusijos karinės operacijos Ukrainoje daugiau nei bet kuris kitas Rusijos regionas.

Šis gana netikėtas R. Kadyrovo sprendimas atmesti savo globėjo sumanymą buvo paskelbtas po nedidelio antikarinio protesto, kurį Grozne surengė grupė čečėnų moterų. Šis protestas ir R. Kadyrovo nepaklusnumas vėl sukėlė diskusijas socialinėje žiniasklaidoje apie čečėnų nesutarimų ar separatizmo galimybę, kurią gali remti pats R. Kadyrovas arba už nepriklausomybę pasisakantys čečėnų politikai, vis dar aktyviai veikiantys Europoje.

Norint įvertinti nepriklausomybės scenarijaus tikimybę, būtina išanalizuoti Čečėnijos ir Rusijos gyventojų pasirengimą jai, taip pat Vakarų poziciją tokios raidos atžvilgiu. Trumpai tariant, masinis sukilimas mažai tikėtinas, ypač jei R. Kadyrovas sumaniai reaguos į savo žmonių nuotaikas ir orientaciją.

Kiek svarbus yra čečėnų veiksnys?

2022 m. prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, čečėnų reikšmė tarptautinėje arenoje išaugo. Viena iš Antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo (1999–2009 m.) pasekmių buvo Čečėnijos nepriklausomybės ambicijų sutriuškinimas. Nuo tada čečėnai gana dažnai pasirodydavo pasaulio naujienose, tačiau kitame, dažniausiai prieštaringame kontekste, susijusiame su islamo terorizmu.

Iš tiesų, net ir po to, kai 2009 m. tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atšaukė „antiteroristinę operaciją“ Čečėnijoje, kaip oficialiai buvo vadinamas Antrasis Rusijos ir Čečėnijos karas, čečėnai aktyviai kovojo prieš Rusiją ir jos sąjungininkus visame pasaulyje. Jų „pėdsakų“ rasta tose vietose, kur Rusijoje buvo įvykdyti teroristiniai išpuoliai. Jie dalyvavo pilietiniame kare Sirijoje, prasidėjusiame 2010-ųjų pradžioje. Savanoriai gynė Ukrainos vienybę nuo pat susirėmimų su Rusijos kolaborantais Donbase 2014 m. pradžios. Šios pastangos siejamos su tais čečėnais, kurie arba rado prieglobstį Europoje po to, kai juos ėmė persekioti R. Kadyrovo režimas, arba tęsė karą su Rusija iš užsienio, atsisakydami pripažinti pralaimėjimą Antrajame kare Čečėnijoje.

Scanpix
Ramzanas Kadyrovas (dešinėje).

Čečėnijoje gyvenantys ir dabartiniam režimui tarnaujantys čečėnai išgarsėjo dėl kitų priežasčių. R. Kadyrovo įsakymu jie rėmė Rusijos režimą ir asmeniškai V. Putiną. Pavyzdžiui, čečėnų muftijus Salahas Mežijevas palaimino čečėnų batalionus, kuriuos R. Kadyrovas pasiuntė kartu su Rusijos kariais vykdyti „džihado“ prieš „islamo priešus“ Sirijoje, prezidento Basharo al Assado pusėje. R. Kadyrovo žudikų „pėdsakų“ rasta V. Putino arba paties R. Kadyrovo režimo kritikų nužudymo bylose, pavyzdžiui, Anos Politkovskajos (2006 m.), Natalijos Estemirovos (2009 m.) ir Boriso Nemcovo (2015 m.).

Prasidėjus karui Ukrainoje daugiau čečėnų diasporos atstovų jame įžvelgė realią galimybę suvesti sąskaitas su Rusija, todėl padaugėjo Kyjivą remiančių savanorių. Šie savanoriai labai aktyviai rengia politinius pareiškimus ir platina juos per socialinę žiniasklaidą. Savo pareiškimuose jie aiškina, kad atvyko padėti Ukrainos pajėgoms palaužti Rusijos režimą ir tai vėliau prisidėtų prie Čečėnijos išlaisvinimo.

Be to, jie tvirtina, kad imasi veiksmų atnaujinti tikrąją kovą už Čečėniją. Atitinkamai jie popieriuje suskirstė Čečėniją į karinius sektorius, kad „atėjus tinkamam laikui pradėtų kontroliuoti teritoriją“. Panašius pareiškimus padarė ir kai kurie Kyjive apsilankę tremtyje gyvenantys čečėnų politikai, kurie išreiškė paramą ir užmezgė ryšius su Ukraina.

Šio scenarijaus raida nėra visiškai nereali, ypač po to, kai Ukrainos parlamentas pripažino Čečėniją laikinai Rusijos okupuota teritorija. Karo rezultatai ir bet kokia sėkmė siekiant patraukti Rusijos režimą atsakomybėn už jo nusikaltimus sulauktų šio čečėnų segmento palaikymo, o tai savo ruožtu sustiprintų čečėnų nepriklausomybės reikalavimą. Tačiau ar Čečėnijos čečėnai yra pasirengę sukilti ir suinteresuoti nepriklausomybės?

Sukilimo galimybės vertinimas šalies viduje

Istoriškai nuo XIX a., kai Čečėnija buvo užkariauta ir įtraukta į Rusijos sudėtį, čečėnai niekada neatsisakė bandymų atgauti laisvę. Kaip teigia Robertas Schaeferis knygoje „The Insurgency in Chechnya and the North Caucasus“, galėjo trukti metai ir dešimtmečiai, kai Rusijos valstybė ir čečėnų tauta sugyveno taikiai, tačiau vos tik pasitaikydavo proga išsikovoti nepriklausomybę, čečėnai jos nepraleisdavo.

Tokį elgesio modelį galima pastebėti net iš gerai žinomų istorinių faktų. Nuo Kaukazo karo pabaigos XIX a. čečėnai bandė atgauti nepriklausomybę bent tris kartus: po 1917 m. Rusijos revoliucijos ir bolševikų perversmo, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Sovietų Sąjungai.

Scanpix
„Kadyrovcai“.

Ar tikrai karas Ukrainoje yra tokio pat ar panašaus masto, suteikiantis kai kuriems čečėnams realią viltį įgyvendinti savo svajonę? Tikriausiai ne, bet jis turi potencialo, ir tokiu atveju čečėnai vėl gali turėti realią galimybę. Ar jie ją praleistų? Tikriausiai ne. Ar ji bus sėkminga? Abejotina, nes: a) didelė dalis čečėnų gyventojų arba remia Rusiją, arba nenori, kad pasikartotų pastarieji karai, b) čečėnų pasipriešinimo ir nepriklausomybės šalininkų judėjimas dėl vidinių nesutarimų tapo labai susiskaldęs ir šiek tiek nepopuliarus, c) R. Kadyrovas sukūrė grėsmingą jėgą, kuriai pavyko priversti gyventojus paklusti.

Vis dėlto nesena atmintis apie patirtą pažeminimą nuo Rusijos armijos rankų, jau nekalbant apie 1944 m. deportacijos traumą, pastūmėjo atsiskyrimo idėją ir paskatino pasipriešinimą dabartiniam prorusiškam režimui. Čečėnijos sukilimas būtų daug labiau tikėtinas, jei pralaimėjimas Ukrainoje išprovokuotų pokyčius pačioje Rusijoje.

Ar Rusijos gyventojai apskritai svarstytų Čečėnijos nepriklausomybės klausimą?

Rusijos gyventojų pasirengimas pokyčiams susijęs su Rusijos režimo stabilumu ir tvirtumu, o tai savo ruožtu galima įvertinti pagal karinių (policijos) pajėgų lojalumą. Abu veiksniai yra tarpusavyje susiję, nes nei karinės, nei policijos pajėgos neatsilaikytų prieš masinius protestus. Juk tai reikštų susidūrimą ir galbūt ginklų panaudojimą prieš savo pačių šeimas.

Tačiau ar Rusijos gyventojai yra pasirengę sukilti ir protestuoti? Ar ji pasirengusi susidurti su radikaliais pokyčiais ir, tikėtina, patirti dešimtojo dešimtmečio chaoso ir nestabilumo pasikartojimą? Ar tiki savo jėgomis? Trumpas atsakymas – ne.

Daugiau nei dvidešimt V. Putino valdymo metų parodė, kad režimas ne tik išgyveno ekonomines krizes, sankcijas, kritiką ir protestus, bet netgi sugebėjo išplauti smegenis nemažai daliai gyventojų. Daugelio rusų demonstruojama parama karui Ukrainoje rodo, kad denacifikacijos retorika kartu su idėja, jog Ukrainoje Rusija ginasi nuo priešiškų Vakarų ekspansijos, buvo geras pasirinkimas (nors įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, „denacifikacija“ buvo mažiausiai veiksminga telkiant paramą karui). Ji sukėlė kolektyvinę atmintį, pasididžiavimo ir noro sugrįžti į šlovinamą sovietinę praeitį derinį, ir Antrojo pasaulinio karo, kuriame dauguma Rusijos gyventojų neteko tiesioginio giminaičio, traumą.

Protestai, kurie kilo didžiuosiuose Rusijos miestuose reaguojant į V. Putino paskelbtą dalinę mobilizaciją, parodė, kad tam tikra dalis rusų vis dėlto nepritaria šiai retorikai. Tačiau šių protestų mastas toks mažas, kad jie negali nei paskatinti didesnių pokyčių šalyje, nei įgyti policijos ir kariuomenės neutralumo ir (arba) paramos.

Situacija neleidžia tikėtis didelių pokyčių Rusijos politinėje arenoje, nebent įvyktų nenumatyti veiksniai, pavyzdžiui, lyderį galinčios ištikti sveikatos problemos.

Kaip ir visi kiti protestai, kuriuos patyrė V. Putino valdoma Rusija, protestai prieš mobilizaciją buvo greitai numalšinti, o tai rodo, kad Rusijos pilietinė visuomenė nėra pakankamai subrendusi dideliems politiniams pokyčiams. Tam tikra prasme šį nesubrendimą, kurį karas Ukrainoje dar gali pakeisti, galima paaiškinti trimis veiksniais: 1) Rusijos propagandos sėkme, 2) tvirta V. Putino valdžia ir 3) 1990-ųjų prisiminimais, kurie kelia asociacijas su ekonominiu nuosmukiu, chaosu, pažeminimu ir kančia bei sieja juos su demokratija.

Bet kokiu atveju pirmiau aptarta situacija neleidžia tikėtis didelių pokyčių Rusijos politinėje arenoje, nebent įvyktų nenumatyti veiksniai, pavyzdžiui, lyderį galinčios ištikti sveikatos problemos. Be to, gyventojų parama karui Ukrainoje rodo, kad rusai nėra pasirengę matyti Čečėniją nepriklausomą.

Ar Vakarai suinteresuoti Čečėnijos nepriklausomybės?

Paskutinis aspektas, kurį reikia apsvarstyti, yra Vakarų noras investuoti į Čečėniją, kuris anksčiau buvo labai ribotas, o dabar vargu ar tikėtinas.

Dešimtajame dešimtmetyje Vakarai nedžiūgavo dėl Sovietų Sąjungos iširimo. Jie baiminosi branduolinių ginklų platinimo, kurį galėjo išprovokuoti sovietų imperijos žlugimas. Kai šis klausimas buvo išspręstas, po to, kai buvusios sovietinės respublikos savarankiškai nusprendė atsisakyti branduolinių ginklų, Sovietų Sąjungos išnykimas iš pasaulio žemėlapių tapo priimtinesnis ir atrodė kaip stulbinantis rezultatas.

Tačiau tolesnis Rusijos iširimas nebuvo Vakarų planuose, nes dėl to galėjo kilti daugiau su saugumu susijusių problemų. Todėl pasaulis paliko čečėnus vienus kovoti už nepriklausomybę 1994–1996 m. ir netgi rėmė finansiškai ir ekonomiškai silpną Rusiją, kuri didžiąją dalį gautų pinigų išleido karinei kampanijai Čečėnijoje. Nepaisydama visų sunkumų, Čečėnija sugebėjo laimėti šį karą ir 1997 m. pasirašiusi taikos sutartį su Rusija iškovojo faktinę nepriklausomybę.

Maskvos sėkmė Čečėnijoje sustiprino autoritarizmą ir grobuonišką Kremliaus požiūrį, kuris kels grėsmę pasaulio stabilumui tol, kol egzistuos V. Putino režimas.

Ekonominė blokada, su kuria susidūrė čečėnai, ir pasaulio abejingumas padėčiai 800 tūkst. gyventojų turinčioje sugriautoje respublikoje lėmė nusikalstamumo augimą ir sugadintą įvaizdį. Taip nebūtų atsitikę, jei Čečėnija, kaip ir Kosovas, būtų gavusi finansinę pagalbą iš Vakarų. Vietoj to pablogėjusi saugumo padėtis suteikė Rusijai pateisinimą naujai karinei kampanijai, kuri buvo įforminta kaip kovos su terorizmu kampanija ir sulaukė Vakarų paramos ar tylaus pritarimo.

Netiesioginį to karo rezultatą ir Rusijos sėkmę kuriant marionetinį režimą Čečėnijoje šiandien galima matyti Ukrainoje. Maskvos sėkmė Čečėnijoje sustiprino autoritarizmą ir grobuonišką Kremliaus požiūrį, kuris kels grėsmę pasaulio stabilumui tol, kol egzistuos V. Putino režimas. Jei tai bus suvokta, Vakarai gali būti paskatinti paremti Čečėnijos nepriklausomybės reikalavimą.

Netikėtai greitas ir sėkmingas Ukrainos kontrpuolimas, apie kurį negali būti nė kalbos, gali išprovokuoti sukilimą prieš R. Kadyrovo režimą ir net jo žlugimą.

Tačiau, turint omenyje Vakaruose vyraujančius stereotipus apie islamo ir terorizmo sąsajas, Čečėnija su savo musulmonų populiacija ir nekonvenciniais karo metodais turi mažai galimybių užkariauti Vakarų politinių jėgų širdis ir protus.

Išvada

Nėra rimto pagrindo manyti, kad Čečėnija artimiausiu metu taps nepriklausoma valstybe. Patys Čečėnijos gyventojai nėra pasirengę sukilti prieš Rusiją, o jos nepriklausomybe nesuinteresuota nei Rusijos visuomenė, nei Vakarų politinės jėgos.

Tačiau, kaip mus moko istorija, situacija gali pasikeisti, ir tas pasikeitimas gali būti gana staigus. Buvusioje Sovietų Sąjungoje esame matę daugybę sunkių politinių ir etninių konfliktų, tokių kaip Čečėnijos karai (1994 m., 1999 m.), Rožių revoliucija (2003 m.) ir Adžarijos krizė (2004 m.) Sakartvele, karas Ingušijoje (2007 m.), Rusijos ir Gruzijos karas (2008 m.), Tulpių revoliucija (2010 m.) Kirgizijoje, Euromaidanas (2014 m.) Ukrainoje, protestai dėl žemės reformos Kazachstane (2016 m.), neramumai Kirgizijoje (2010 m., 2020 m.). Netikėtai greitas ir sėkmingas Ukrainos kontrpuolimas, apie kurį negali būti nė kalbos, gali išprovokuoti sukilimą prieš R. Kadyrovo režimą ir net jo žlugimą.

Maratas Iljasovas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto podoktorantūros stažuotojas.

2022 12 22 07:02
Spausdinti