ScanpixVasarį egiptiečiai turės progą įvertinti, ką šiai valstybei davė prieš dešimtmetį kilęs Arabų pavasario judėjimas. 2011 m. sausio 25 d. prasidėję protestai Egipte nuvertė diktatoriaus režimą – po 18 dienų trukusių neramumų, pareikalavusių daugiau nei 800 žmonių gyvybės, vasario 11-ąją 29 metus šalį valdęs Hosni Mubarakas buvo priverstas atsistatydinti.
Tąkart valdžia perėjo į Egipto ginkluotųjų pajėgų rankas. 2012 m. birželį rinkimuose prezidentu išrinktas Muhamedas Morsi po metų buvo nuverstas tų pačių ginkluotųjų pajėgų ir gyventojų protestų – Musulmonų brolijos narys neįtiko savo bandymais paversti konstituciją labiau islamistine ir radikalia. Perversmui vadovavęs generolas Abdelis Fattah al Sisi buvo išrinktas prezidentu, sulaukęs 97 proc. balsų, ir juo yra iki šiol.
Pagal pakeistą konstituciją A. F. al Sisi valdžioje gali likti iki 2030 m. Autoritarinis režimas leidžia armijai vadovauti beveik nekontroliuojamai, teroru ir represijomis susidoroti su politiniais priešininkais, kurie dažnai nesulaukia teismo. Pasak žmogaus teisių stebėjimo organizacijų, per 2019 m. protestus buvo suimta šimtai tūkstančių taikių protestuotojų, siekiančių geresnio gyvenimo ir daugiau laisvių. Šalyje suvaržytos žodžio ir spaudos laisvės, moterų, seksualinių mažumų teisės.
Nedarbas šalyje siekia 10 proc., tačiau neabejotina, kad pandemija dar parodys savo neigiamą poveikį. Nepaisant to, kad ekonomika Egipte atsigauna sunkiai ir yra gerokai suvaržyta, valstybės bendrasis vidaus produktas išlieka stabilus – ekonomiką į priekį varo daugiausia statybų ir energetikos sektoriai.
