Nepatogus kinasAštuoniolika mėnesių laikraščio „Novaja Gazeta“ redakcijoje praleidęs ir viską filmavimo kamera fiksavęs režisierius Askoldas Kurovas pripažįsta: kiekvieną dieną jie išgyvena naują dramą.
IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo apie filmo kūrimo motyvus, žmogaus teisių svarbą šių dienų visuomenėje ir Rusijoje taikomas represijas režimo oponentams.
– Peržiūrėjusi pirmąsias dokumentinio filmo minutes, maniau, kad juosta yra apie žurnalistų kasdienybę, vėliau mano nuomonė pasikeitė. Kokią istoriją iš tiesų pasakoja šis filmas?
– Visa tai, ką bandžiau atskleisti filme, patiems „Novaja Gazeta“ žurnalistams yra kasdienybė. Diena iš dienos jie žvelgia rizikai į akis ir stengiasi padaryti viską, kas įmanoma, kad rastų ir papasakotų tiesą.
– „Novaja Gazeta“ yra vienas iš nedaugelio nepriklausomų laikraščių Rusijoje. Kas, jūsų nuomone, tai lemia?
– Šiuo metu jau buvęs vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas filme teigia, kad iš valstybės nėra paėmęs nė cento.
Tai šiais laikais ypač svarbu, nes tu negali dirbti savarankiškai, jei priklausai nuo kieno nors finansavimo. Nesvarbu, ar valstybės, ar oligarcho, ar organizacijos.
„Novaja Gazeta“ neturi vieno laikraščio savininko. Jo akcijos priklauso jame dirbantiems žmonėms. Tai situaciją tik apsunkina, nes leisti popierinį laikraštį yra labai sudėtinga ir itin brangu. Neseniai jie išbandė finansavimo alternatyvą – ėmėsi paramos kampanijos.
Šiuo metu laikraščio skaitytojai, pirkdami mėnesinę prenumeratą, gali paaukoti bet kokią sumą pinigų. Kol kas tai pasiteisina – laikraštis gali išgyventi iš tų pinigų.
Didelė dalis skaitytojų Rusijoje nori remti „Novaja Gazeta“ ne tik kaip vieną paskutinių nepriklausomų laikraščių šalyje, bet ir dėl jų darbo, atliekamų tyrimų.
Žingsnis po žingsnio, su kiekvienais rinkimais, kuriuos laimėdavo Vladimiras Putinas, mes praradome beveik viską, ką turėjome.
Žinoma, jiems itin sunku kovoti su propaganda ir jų auditorija yra stipriai ribota: tik nedidelė dalis Rusijos visuomenės laikraštį skaito, juo pasitiki ir palaiko jo, kaip nepriklausomo informacijos ir tiesos šaltinio, egzistavimą. Kita vertus, ta auditorija stabili, dienas skaičiuojanti nuo pat „Novaja Gazeta“ įkūrimo.
– Ir vis dėlto kodėl pasirinkote filmą kurti apie „Novaja Gazeta“?
– Tai itin įdomi istorija. Apie „Novaja Gazeta“ žinojau nuo 2012 m., kai kartu su kolegomis iš filmavimo mokyklos kūrėme dokumentinį filmą apie protesto judėjimus Rusijoje. Nuo to laiko sekiau laikraščio veiklą, domėjausi jų tyrimais. Ten dirbantys žmonės buvo mano herojai.
Vieną dieną gavau pasiūlymą iš D. Muratovo. Jis sakė, kad 2018 m. „Novaja Gazeta“ švenčia 25 metų sukaktį, ir ta proga jis norėtų sukurti dokumentinę juostą apie jų darbą. Aš jam atsakiau, kad tokia galimybė – mano svajonė! Juk tai buvo puiki proga su jais praleisti daugiau laiko, pamatyti, kaip jie dirba iš arti.
Aš nemanau, kad kas nors yra pasirengęs pakliūti į kalėjimą. Aš nepasiruošęs.
Bet aš negalėjau kurti užsakyto filmo. Tiesiog nežinojau, kaip tai daroma. Atsakiau jam, kad, jei imsiuosi šio darbo, turėsiu turėti visišką veiksmų laisvę. D. Muratovas patvirtino, kad būtent to jis ir siekė.
Sukūręs paskutinį juodraštį, pasiūliau peržiūrėti, tačiau buvęs redaktorius tos galimybės atsisakė. Pirmą kartą redakcijos darbuotojai šį filmą žiūrėjo „Novaja Gazate“ įkūrimo dieną kino salėje. Aš stipriai jaudinausi, bet jie patikino: filmas jiems labai patiko.
– Kodėl, jūsų manymu, D. Muratovas norėjo, kad būtų sukurta dokumentinė juosta apie „Novaja Gazeta“?
– Manau, jis suprato, kad darbas, kurį atlieka „Novaja Gazeta“, yra unikalus ir labai reikalingas. Todėl labai svarbu išsaugoti jo atspindžius ir atminimą.
– „Novaja Gazeta“ redakcijoje jūs praleidote aštuoniolika mėnesių, kokią atmosferą jautėte?
– Žinote, manau, kad esu šiek tiek cinikas. Tačiau, kai kuri filmą, privalai turėti stiprų scenarijų, istoriją, kurią gali papasakoti. Tam neretai reikia dramos. Kai pirmą kartą kalbėjausi su drauge, „Novaja Gazeta“ redakcijoje dirbančia fotografe, ji man pratarė: nesijaudink, kiekvieną dieną redakcijoje turime dramų.
„Novaja Gazeta“ redakcijoje tragiškų situacijų vyksta kas dieną. Deja, tokia jų kasdienybė, tuo jie gyvena.
– „Novaja“ – ne pirmas jūsų filmas apie žmogaus teises, kodėl ši tema jums svarbi?
– Mano istorija panaši į daugelio žmonių Rusijoje. Ilgą laiką mūsų šalyje vyriausybė arba valdžia ir žmonės egzistavo taip, tarsi viena kitos nepažinotų, politika apskritai daug kam atrodė kaip ne jų reikalas. Ja turėjo rūpintis politikai, visuomenės veikėjai, bet ne paprasti žmonės.
Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo mes pajutome, kaip tokie dalykai kaip demokratija, žmogaus teisės ir žodžio laisvė ėmė slysti mums iš rankų. Žingsnis po žingsnio, su kiekvienais rinkimais, kuriuos laimėdavo Vladimiras Putinas, mes praradome beveik viską, ką turėjome.
Kažkas panašaus nutiko ir man. Visą laiką mane domino asmeninės istorijos, aš turiu individualių problemų ir klausimų, kuriuos maniau esant reikalinga kelti dokumentinėse juostose ir kartu su žiūrovu į juos ieškoti atsakymų. Maniau, kad tai bus įdomu.
Tačiau vieną dieną mano asmeniniai klausimai ėmė veržtis į aplinką, ėmiau domėtis tuo, kas rūpi visuomenei. Ribos buvo peržengtos. Filmai, kuriuos kuriu, vis dar yra asmeniniai, svarbūs man. Skirtis išnyko.
– Kas trukdo Rusijoje turėti daugiau demokratijos? Koks jūsų asmeninis atsakymas į tai?
– Tai nėra taip paprasta. Kasdien mes susiduriame su milžiniška represijų, kankinimų, falsifikuotų bylų mašina. Tai gąsdina. Žmonės į kalėjimą patenka dėl to, kad protestuoja gatvėse.
Aš nemanau, kad kas nors yra pasirengęs pakliūti į kalėjimą. Aš nepasiruošęs. Tai yra kažkas, ko negalime pakeisti keliomis demonstracijomis gatvėse. Bet aš tikras, kad situacija po truputį ims keistis. Tam dar reikės kelerių metų.
