ScanpixPer visą JAV prezidento Donaldo Trumpo gyvenimą buvo vienintelis nekintamas dalykas: kad jis bet kokia kaina visuomet privalo būti įvykių ir dėmesio centre.
„Aš vienintelis galiu tai sutaisyti“, – nekilnojamojo turto magnatas pareiškė kalbėdamas apie giliausias Amerikos problemas, kai 2016 metais buvo išrinktas Respublikonų partijos kandidatu į prezidento postą. Antradienį, praėjus ketveriems metams po D. Trumpo netikėtos pergalės prieš Hillary Clinton, amerikiečiai faktiškai balsuos referendume dėl 74 metų veikėjo drąsaus pareiškimo.
Apklausos stabiliai rodė, kad šalies mastu dauguma rinkėjų nusistatę prieš D. Trumpą, bet jį palaikantys kaip reta entuziastingai reiškia susižavėjimą, tad naujas rinkimų netikėtumas neatmestinas. Kai žmogus į savo renginius visoje šalyje sugeba pritraukti dideles minias žmonių, skanduojančių „Mes tave mylim!“ – net ir siaučiant koronaviruso pandemijai – kas galėtų būti tvirtai nusiteikęs prieš jį?
Visgi D. Trumpas, atėjęs į valdžią žadėdamas užbaigti „pjautynes Amerikoje“, dabar yra atsidūręs dar didesnės sumaišties centre. Daugelis jį kaltina tik dar labiau skaldžius, o ne taikinus šalį ir atvedus ją į didžiausią pakrikimą nuo praeito amžiaus 8-o dešimtmečio.
Jungtinėse Valstijose koronaviruso pandemija pareikalavo daugiau kaip 230 tūkst. žmonių gyvybių, o dėl karantino priemonių milijonų žmonių ekonominė padėtis pašlijo. Rasinė įtampa, ypač atsiskleidusi per vasarą vykusius protestus, tebetvyro, o respublikonai ir demokratai Vašingtone toliau riejosi ir stengėsi kaišioti pagalius vieni kitiems į ratus.
Esant šiai padėčiai D. Trumpo, nuolat žadėdavusio išspręsti problemas, įvaizdis irgi pašlijo. Nuolat teigdavęs, kad sveikatos apsaugos krizė yra švelnesnė nei atrodo, prezidentas buvo hospitalizuotas dėl COVID-19 likus mėnesiui iki rinkimų dienos. Vėliau jis teigė, kad vos nenumirė.
Nors D. Trumpo sveikata atrodo pagerėjusi, tą vargu ar galima pasakyti apie jo reputaciją. Jis – tik trečiasis JAV prezidentas, kuriam buvo pareikšta apkalta, be to, tebevykdoma virtinė tyrimų, susijusių su D. Trumpo mokesčių reikalais ir kaltinimais seksualiniu smurtu.
Griežčiausi kritikai D. Trumpą kaltina dar didesniais, netgi istorinio ar egzistencinio masto nusižengimais: kad jis suteršė Baltųjų rūmų vardą, supriešino tarpusavyje daugybę amerikiečių ir išdavė milijonus žmonių užsienyje, kuriems Amerika anksčiau būdavo kelrodė žvaigždė.
Be abejo, D. Trumpas gali nepaisyti savo varžovo demokrato Joe Bideno, vadinančio jį „grėsme šiai tautai“. Vis tik žmonių, kurie anksčiau bendradarbiavo su D. Trumpu, o ne buvo jo priešininkai, kritikos choras, kaip ir daug kitų dalykų per šios administracijos kadenciją, atrodo neturintis precedento.
„Donaldas Trumpas yra pirmasis prezidentas per mano gyvenimą, kuris nesistengė suvienyti Amerikos žmonių – ir netgi neapsimetinėja, kad stengiasi“, – tiesmukai rašė JAV jūrų pėstininkų dimisijos generolas Jamesas Mattisas, 2018 metais atsistatydinęs iš gynybos sekretoriaus pareigų.
„Manau, mums reikėtų atidžiau žiūrėti, ką renkame“, – šaltai pastebėjo buvęs jūrų pėstininkų generolas Johnas Kelly, dirbęs D. Trumpo personalo vadovu. „Netinkamas eiti pareigas“, – konstatavo nacionalinio saugumo patarėjo poste dirbęs Johnas Boltonas, vienas iš Vašingtono dešiniojo sparno užsienio politikos ekspertų.
Perdėtas pasitikėjimas savimi?
Prekiautojas, televizijos žvaigždė ir savireklamos meistras D. Trumpas niekada neleisdavo sau lengvai pasiduoti. Dabar jis irgi neketina to daryti. Tą pačią dieną, kai buvo išrašytas iš ligoninės, jis per „Twitter“ parašė: „Nebijokite COVID'o. Neleiskit jam dominuoti jūsų gyvenime.“ Prezidentas pridūrė, kad jaučiasi dvidešimčia metų jaunesnis. „Norėčiau persiplėšti tuos Supermeno marškinius“, – D. Trumpas pareiškė viename kampanijos renginyje, išprovokuodamas džiugius minios šūksnius.
Šios humoristinės pagyros – nulemtos pasitikėjimo savimi ar galbūt tiesiog absurdiškai egomaniakiškos – apibendrina jo charakterio ypatybes, žavinčias jo gerbėjus ir keliančias įtūžį oponentams. Vis dėlto net ir garsėjant pasipiktinusių jo prezidentavimu balsams, D. Trumpas pastaruosius metus laikėsi to paties kurso, siekdamas užsitikrinti antrąją kadenciją ir, kaip visada, įsitikinęs savo nepakeičiamumu. „Ar mane mylit, ar manęs nekenčiat – turit už mane balsuoti“, – kalbėjo jis.
Pagal apklausas būtų galima spręsti, kad įveikti J. Bideną prezidentui gali būti labai sunku. D. Trumpas yra prasčiau vertinamas beveik visose svyruojančiose valstijose ir netgi turi kovoti, kad jį paremtų tvirčiausias respublikonų bastionas – Teksasas. Vis dėlto demokratai baiminasi, kad D. Trumpas gali vėl pasirodyti esąs nepavaldus politinės fizikos dėsniams.
2016 metais daug amerikiečių tiesiog juokdavosi iš minties, kad šis veikėjas gali užimti Baltuosius rūmus. Dėl keistos laku supurkštos šukuosenos, dirbtinio įdegio, pomėgio greitmaisčiui, įpročio be perstojo žiūrėti televiziją, greitai kalbėti ir skelbti daugybę žinučių per „Twitter“ niujorkietis D. Trumpas, geriausiu atveju, buvo laikomas politinio cirko personažu. Tačiau tų metų lapkričio 8-ąją politikos naujokas įveikė demokratų sunkiasvorę H. Clinton, kurios pergalė atrodė beveik visiškai neabejotina.
„Gyvenimo būdas“
D. Trumpo šalininkams šio triumfo sužadintą jaudulį ir priešininkų patirtą sukrėtimą sunku nuvertinti. Kiekvienas įvykis per 45-ojo JAV prezidento audringą pirmąją kadenciją šias priešingas emocijas tik dar labiau kurstė.
Savo šalininkų stovyklai – kiek daugiau nei 40 proc. visų šalies gyventojų – D. Trumpo siekis iškilti į valdžią reiškė didžiulį akibrokštą kiekvienam isteblišmento nariui – tiek Respublikonų partijos šulams, tiek kairuoliškam Holivudui ir žiniasklaidai. Visi kiti jį laikė nacionaliniu košmarus, kuris sapnavosi kiekvieną dieną nuo pat 2016 metų rinkimų nakties. Juo įnirtingiau D. Trumpo oponentai stengdavosi jį parblokšti, juo labiau jis mėgavosi šia kova.
Dvejus metus trukęs beprecedentis tyrimas dėl įtariamo Rusijos kišimosi į 2016-ųjų rinkimus ir galimų Maskvos ryšių su D. Trumpo kampanija patvirtino nerimą keliantį elgesį, bet galiausiai šis procesas subliūško. Demokratams 2019 metais pradėjus apkaltos procesą, Respublikonų partija, kuri anksčiau desperatiškai stengėsi atgrasyti D. Trumpą nuo kandidatavimo, šįkart atkakliai jį gynė. Prezidentas buvo lengvai išteisintas.
Tuo pačiu metu klostėsi kiti skandalai, lengvai galėję sužlugdyti bet kurį kitą prezidentą – bylinėjimasis su pornografinių filmų žvaigžde, kaltinimai komandiruojant vyriausybės darbuotojus į jam priklausančius golfo klubus ir siekiant tokiu būdu nemažai uždirbti, taip pat D. Trumpo asmeninio advokato teismas ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau tai tik dar labiau skatino D. Trumpo troškimą nepasiduoti.
Pavertęs „Twitter“ savo ginklu ir nesiliaujančiuose rinkimų kampanijos renginiuose nuolat kurstydavęs savo šalininkus D. Trumpas kariavo ne vien su savo kritikais, bet ir beveik su kiekviena JAV institucija.
Jeigu nesutikdavo su prezidento nuomone, net ir reikšmingiausiems Baltųjų rūmų darbuotojams būdavo nedelsiant parodomos durys. Žurnalistai virto „tautos priešais“. Žvalgybos tarnybos ir FTB buvo demonizuojami kaip „valstybė valstybėje“. Oponentai Kongrese būdavo išvadinami melagiais, pamišėliais arba išdavikais.
2012 metais D. Trumpas per tviterį pikdžiugiškai parašė: „Jeigu kas nors mane puola, aš visuomet smogiu atgal... tik šimtą kartų smarkiau.“ Tai yra „gyvenimo būdas“, pridūrė jis. Kritikai kaltino jį polinkiu į autoritarizmą. Šalininkai tulžingai džiūgavo, kad D. Trumpas „pamynė liberalus“.
„Stabilus genijus“
Tokio paties akį rėžiančio, nacionalistinio kurso D. Trumpas laikėsi ir tarptautinėje arenoje, kurstydamas sumaištį pasaulio diplomatijoje. Atmetęs dešimtmečius dėtas pastangas kurti koalicijas D. Trumpas pavertė JAV aljansus negailestingais verslininkiškais ryšiais.
Draugiškos partnerės, pavyzdžiui, Pietų Korėja, Vokietija ir Kanada, buvo apkaltinos besistengiančios „išnaudoti“ Ameriką. Tuo metu JAV priešininkės, tokios kaip Šiaurės Korėja ir Kinija, buvo kviečiamos derėtis per novatoriškas, bet ne itin tvarias diplomatines iniciatyvas, kuriose D. Trumpas griežė pirmuoju smuiku.
Kas niekada nesikeisdavo nei namuose, nei užsienyje – kad viskas ir visada turi suktis apie šį stambų vyrą, išsiskiriantį dažytais plaukais ir dirbtiniu įdegiu, pasiskelbusį esant „labai stabiliu genijumi“, taip pat apie jo žmoną buvusią manekenę Melanią ir ambicingus vaikus.
Kaip nurodo dienraštis „The Washington Post“, D. Trumpas vien per pirmuosius trejus savo kadencijos metus yra paskelbęs daugiau kaip 16 tūkst. melagingų arba klaidinamų pareiškimų. Visgi vieną jam itin būdingą drąsų pareiškimą būtų sunku užginčyti: „Tokio prezidento kaip prezidentas Trumpas dar nėra buvę.“
Darbininkų klasės didvyris?
Bene įdomiausias šios istorijos akcentas – kad D. Trumpas visai tai pasiekė, neturėdamas jokios patirties Vašingtono politikoje. Iki 2016 metų D. Trumpas garsėjo tik kaip negailestingas verslininkas, atliekantis pagrindinį vaidmenį televizijos realybės šou „Mokinys“ (The Apprentice), taip pat dėl savo statomų prabangių pastatų ir golfo klubų.
Politikoje jis labiausiai pasižymėjo stumdamas sąmokslo teoriją, kad Barackas Obama iš tikrųjų gimęs ne Jungtinėse Valstijose, todėl neturėjo teisės būti išrinktas JAV prezidentu. Šią teoriją daugelis laiko atvirai rasistine. Vis dėlto 2016-aisiais šis daugelio pajuokiamas politikos naujokas sugebėjo užčiuopti nacionalinį pulsą geriau už kitus.
Įžvelgęs per daug metų susikaupusį darbininkų klasės nepasitenkinimą pramonės nuosmukiu ir sparčiu liberaliojo sparno socialinių normų įsigalėjimu, D. Trumpas save pateikė kaip nesisteminį, revoliuciją pajėgų sukelti veikėją.
Puikiai reklamos plonybes išmanantis D. Trumpas pasitelkė socialinius tinklus „Twitter“, „Facebook“ ir jam prijaučiančią televiziją „Fox News“, kad palenktų į savo pusę, anot jo, Amerikos „užmirštus vyrus ir moteris“. Šis žingsnis pasirodė esąs lemiamas.
Nors šis veikėjas tobulai atitinka „1 proc. turtingiausiųjų“ įvaizdį savo privačiais reaktyviniais lėktuvais, manekenių palyda, daugeliu santuokų ir auksiniais vonios čiaupais, jo pažadas atkurti darbo vietas gamyklose ir anglių kasyklose sulaukė atgarsio išdidžiose Amerikos „Rūdžių juostos“ bendruomenėse. Jo tiesmuki raginimai užbaigti „kvailus nepaliaujamus karus“ Irake ir Afganistane daugeliui krito į širdį. Jo pažadas atsitverti nuo Meksikos fizine siena žavėjo nusivylusius baltuosius rinkėjus.
Juo labiau D. Trumpas kliovėsi „neprezidentiška“ retorika, juo geriau jis buvo vertinamas nuskurdusiuose pramoniniuose miestuose. Juo didesnį isteblišmento įniršį jis sukeldavo, juo labiau jis atrodydavo kaip šiam sluoksniui nepriklausantis veikėjas – ir artimesnis paprastiems rinkėjams. D. Trumpas dažnai pareikšdavo jį remiantiems darbininkams: „Tai mes esame elitas.“
Simpatijos autokratams
Ateities istorikams, mėginsiantiems perprasti D. Trumpo būdą, galbūt vertėtų mažiau sklaidyti prezidentinius archyvus ir daugiau žiūrėti mišrių kovos menų, bokso, o ypač – akį rėžiančias, absurdiškas ir smurtingas „amerikietiškų imtynių“ transliacijas.
Nors D. Trumpas turi viršsvorio ir vengia mankštos, jis yra senas kovos menų gerbėjas. Be to, jis reguliariai demonstruodavo neįprastą domėjimąsi kitų vyrų fizine jėga ar ištverme. Savo kalbose jis dažnai užsimena, kad kiti politikai „turi raumenų“ arba kad jiems jų stinga. Net ir per susitikimus Ovaliajame kabinete jis kartais sustodavo vidury sakinio, kad pagirtų kokio nors savo svečio rankas arba stotą.
D. Trumpas neretai susitelkdavo į savo paties fizinę būklę – pavyzdžiui, kai 2019 metais sakydamas kalbą keistai nukrypo į detales, kaip gydytojai žavėjosi jo „nuostabia krūtine“. Ne mažiau dėmesio jis skirdavo kitiems pasaulio lyderiams, įpratusiems vadovauti geležiniu kumščiu.
Nors D. Trumpas ne kartą buvo surėmęs ietis su seniausiais demokratiškais Amerikos sąjungininkais, jis stulbinamai gerai sutardavo su didžiausiais autokratais ir diktatoriams, pradedant Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, baigiant Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Kalbėdamas apie represijomis itin pagarsėjusios Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong Uną D. Trumpas netgi tvirtindavo jį „mylintis“. Ir toks palankumas buvo abipusis: Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro – buvęs kariškis, giriantis anksčiau jo šalyje gyvavusią diktatūrą – daug nusižiūrėjo nuo D. Trumpo prezidentavimo ir tapo žinomas kaip „Atogrąžų Trumpas“.
Namuose D. Trumpo griežčiausi oponentai perspėja, kad prezidentas mėgdžiodamas autoritarinius lyderius linkęs žengti dar toliau. Demokratų apkaltos komandos vadovas Adamas Schiffas apibūdino D. Trumpą kaip „pavojingą“ veikėją“. Kitas demokratas – Jerroldas Nadleris – prezidentą vadino „visagalybės“ siekiančiu „diktatoriumi“.
Pats D. Trumpas, kaip jam yra įprasta, mėgaujasi savo kuriama kontroversija. Kai Kinijos prezidentas Xi Jinpingas 2018 metais pakeitė taisykles ir sudarė sau sąlygas likti šiame poste iki gyvos galvos, D. Trumpas jo neišpeikė. Priešingai – jis pasveikino Xi Jinpingą ir pridūrė: „Galbūt vieną dieną ir mes tai išmėginsime.“
Nuo skandalų pavargusiai JAV žiniasklaidai ir visuomenei šis numanomas D. Trumpo pašmaikštavimas netgi nepasirodė sukrečiamas. Šalis tuo metu jau buvo bebaigianti priprasti prie juokaujamu tonu dažnai išsakomų D. Trumpo užuominų, kad jam reikėtų nepaisyti konstitucijos ir likti prezidento poste daug kadencijų arba galbūt net iki mirties. „Tai juos varo iš proto“, – mėgaudamasis pareiškė D. Trumpas, turėdamas galvoje žiniasklaidą.
Paauksuota jaunystė
Ši neįtikėtina istorija prasidėjo 1946 metų birželio 14-ąją Niujorko Kvinso rajone. Donaldas Johnas Trumpas buvo ketvirtasis iš penkių vaikų turtingo nekilnojamojo turto vystytojo Fredo Trumpo ir škotės imigrantės Mary Anne MacLeod Trump šeimoje.
Kad išsiugdytų tvirtesnį charakterį, D. Trumpas buvo išsiųstas mokytis į privačią karo akademiją. Vėliau jis įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį Pensilvanijos universiteto Whartono mokykloje. Kaip ir daugelis to meto privilegijuotosios klasės jaunuolių, jis rado daug būtų, kad nebūtų pašauktas atlikti karinės tarnybos vykstant Vietnamo karui.
Pradėjęs dirbti savo šeimos kompanijoje D. Trumpas pradžiai iš savo tėvo gavo, anot jo, „labai mažą“ 1 mln. dolerių paskolą. Kai kuriuose žiniasklaidos pranešimuose sakoma, kad ta suma galbūt buvo iki 10 kartų didesnė. 1971 metais D. Trumpas perėmė firmos vairą ir išplėtė nekilnojamojo turto verslą į Manhataną. Tuomet pradėjo formuotis jo, kaip garsiausio Amerikos milijardieriaus lėbautojo, įvaizdis.
Jo kapitalą papildė virtinė dangoraižių, lošimo namų ir golfo klubų, pastatytų nuo Naujojo Džersio iki Mumbajaus. Be to, D. Trumpas ilgą laiką kartu su kitais valdė grožio konkursus „Mis Visata“ ir „Mis JAV“.
Už šio tviskančio nepriekaištingo verslo fasado driekėsi virtinė bankrotų, teismo bylų ir milžiniškų skolų. D. Trumpas visomis išgalėmis nuslėpti šį mažiau patrauklų vaizdą net ir tapęs prezidentu, kai, nepaisydamas tradicijos, atsisakė paviešinti savo mokesčių deklaracijas.
Rugsėjį dienraštis „The New York Times“ pranešė susipažinęs su šiomis deklaracijomis ir išsiaiškinęs, kad D. Trumpas atkakliai vengdavo mokėti federalinius pajamų mokesčius. Laikraštis nurodė, kad kelerius metus jo sumokėta mokesčių suma tesiekė 750 dolerių. Šis pranešimas sukėlė dar vieną iš ilgos virtinės skandalų per jo prezidentavimą, tačiau greitai buvo iš esmės užmirštas ir pasimetė tarp tolesnių dramų.
Antradienį amerikiečiai spręs, ar šį realybės šou jau laikas išjungti. D. Trumpas mano, kad taip nenutiks. Kaip jis kartą yra pasakęs, „Bet kas, galvojantis, kad mano istorija yra priartėjusi prie pabaigos, liūdnai klysta.“
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
