ScanpixLietuva, kuri, kaip ir kitos mažosios Rytų Europos šalys, ypač suinteresuota transatlantinių santykių stiprinimu, turėtų su nerimu stebėti pokyčius tarptautinėje sistemoje ir JAV užsienio politikoje. Vienas rimčiausių šių pokyčių signalų – amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano, interviu teigė Zachary Paikinas, ekspertas iš Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro (CEPS).
– Kokias pagrindines pamokas iš Afganistano kampanijos ES turėtų išmokti?
– Manau, tai būtų dvi pamokos. Pirmoji susijusi su JAV požiūriu ir laikysena, o antroji – su tarptautinės tvarkos sukrėtimu, kuris artėja. Abu šie dalykai turės poveikį ES užsienio politikai.
Jungtinės Valstijos išgyvena pokyčių procesą dėl savo fundamentalios laikysenos ar tikslų pasaulinėje arenoje, kuriais vadovautasi praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ir šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Mes pereiname iš pasaulio, kuriame JAV vadovavo vienpolinei sistemai, į pasaulį, kuriame Jungtinių Valstijų galia santykinai ribojama kitų didžiųjų valstybių – Rusijos ir Kinijos.
Šis globalaus konteksto pasikeitimas JAV užsienio politiką pasuko labiau link savo savanaudiškų interesų, vienašališkų veiksmų. Tai labai svarbus pokytis, ir tai turės rimtą poveikį JAV ir ES ateities santykiams.
JAV nusprendė atsakyti į tai akcentuodamos didžvalstybių varžytuves ir konkurenciją tarp jų interesų bei atsisakyti ilgalaikių užmačių statyti valstybes Artimuosiuose Rytuose. Dabar pasaulis nėra tas, kuriame galima tikėtis, kad JAV visada gins liberaliąją pasaulio tvarką. Šis globalaus konteksto pasikeitimas JAV užsienio politiką pasuko labiau link savo savanaudiškų interesų, vienašališkų veiksmų. Tai labai svarbus pokytis, ir tai turės rimtą poveikį JAV ir ES ateities santykiams. Būtent tai ES turi suprasti.
Antra, tai susiję su tarptautine tvarka – kokios taisyklės ir principai galios naujoje pasaulio tvarkoje. Mintis, kad liberalizmas yra universalizmo sinonimas, kad liberalios vertybės gali būti įdiegtos visur pasaulyje, kad kiekvienas regionas, valstybė gali būti lengvai transformuota į modernią, Vakarų stiliaus konstitucinę, liberalią demokratiją ir rinkos ekonomiką, susidūrė su didžiule kliūtimi.
Vakaruose labai ilgai galvota, kad liberalūs demokratiniai principai yra vieninteliai legitimūs principai, pagal kuriuos pasaulio tvarka turi būti palaikoma. Afganistanas iškelia fundamentalų klausimą dėl to.
Tai nėra nauja. Mes jau matėme daug iššūkių liberalizmui, bet Afganistano situacija išryškino tai dėl tam tikrų priežasčių. Visų pirma, dėl to, kad Afganistane prasidėjo pasaulinė kova prieš terorizmą, era po Rugsėjo 11-osios bei JAV bandymai transformuoti Artimuosius Rytus. Taip pat JAV yra jūrinė galia, o Afganistanas net neturi priėjimo prie jokios jūros, yra Eurazijos centre, priešingoje pasaulio pusėje. Todėl visiškai aišku, kad bandymai skleisti liberalią demokratiją į visus pasaulyje kampus žlugo. Taigi supratome, kad egzistuoja ribos liberalizmui arba ribos liberalizmui būti vieninteliu pasaulio tvarkos pagrindu.
Vakaruose labai ilgai galvota, kad liberalūs demokratiniai principai yra vieninteliai legitimūs principai, pagal kuriuos pasaulio tvarka turi būti palaikoma. Afganistanas iškelia fundamentalų klausimą dėl to.
– Kalbėjote apie ilgalaikes pasitraukimo Afganistano pasekmes, o kaip su trumpalaikiais iššūkiais, tokiais kaip tarkime, pabėgėliai iš Afganistano, kurie, tikėtina, gali užplūsti Europą, ar ES armija, strateginę autonomiją, apie kurią dabar nuolat kalbama Briuselyje?
– Kalbant apie pabėgėlius, ši problema niekur nedings. 2015 m. buvo pabėgėlių krizės pikas ES, bet mes gyvename technologiškai pažengusiame bei labai integruotame pasaulyje ir pabėgėlių klausimas, kaip ir klimato kaitos klausimas, niekur nedings artimiausiu metu. Tai nėra trumpalaikis iššūkis.
Manau, klaida manyti, kad kita pabėgėlių banga bus trumpalaikis iššūkis. Migracija yra ilgalaikis iššūkis Europai dėl šių priežasčių: technologiniai pokyčiai, kai žmonės žino labai daug; klimato kaita; daugiau konfliktų pasaulyje; demografiniai pokyčiai. Todėl ES turi surasti ilgalaikį šios problemos sprendimą.
Asmeninis archyvasES armija ar strateginė autonomija – šios temos nuolat atsiranda dienotvarkėje kaip atsakas į tam tikrus įvykius. Girdime tai dabar, girdėjote, kai Donaldas Trumpas pasakė kažką, kas nepatiko Europos lyderiams. Tai nuolat išnyra, bet, kaip sakoma, patikėsime, kai pamatysime.
Nesu gynybos ekspertas, bet galiu pasakyti, kad jei negali daryti įtakos savo kaimynystėje, tai labai sunku tikėtis kažką daugiau nuveikti geopolitine prasme. Geoekonomikos srityje – taip, ES turi didelį potencialą tapti geoekonomine supergalybe. Bet kalbėdami apie geopolitiką, „kietajį saugumą“ susiduriame su situacija, kai Europa vis dar išlieka multipoliarinė. ES kenčia ne tik nuo vidinio susiskaldymo, bet yra ir tik viena iš Europos polių, šalia Turkijos, Rusijos. Briuselis nesugeba daryti įtakos savo kaimynystėje, ir kol tai nepasikeis, nematau strateginės autonomijos platesnėje globalioje erdvėje.
Teigiama, kad reikia ES armijos, kuri galėtų įsikišti į tokias krizes kaip Afganistane – galbūt, bet galiausiai ES narės turi pajėgias karines pajėgas, bet priėmė politinį sprendimą nelikti Afganistane. Jei JAV traukiasi, tai nereiškia, kad europiečių pajėgos irgi turėtų sekti paskui, o ne likti kovoti už moterų teises ar pan. Taigi čia yra politiniai sprendimai. Todėl kyla klausimas dėl politinio noro, politinės svajonės ir politinių tikslų. Ar esminis ES interesas yra dislokuoti Europos armijas Afganistane?
Kam Lietuva turėtų atsisakyti šio egzistencinio tikslo mainais į labiau strategišką ES autonomiją užsienio politikos srityje? Nėra jokios logikos.
– Ar ES strateginės autonomijos kontekste krizė Afganistane veda prie labiau integruotos ES, tarkime, vienbalsiškumo atsisakymo užsienio politikos srityje?
– Manau, kad valstybės narės gins savo interesus, ir nematau priežasčių, kodėl labiau integruota Europa joms labiau patiktų, tuo labiau jei tai prieštarauja jų esminiams interesams. Pavyzdžiui, Lietuvos interesas ginti savo nepriklausomybę nuo Rusijos. Tai pagrindinis dalykas, kuriuo vadovaujasi Lietuvos užsienio ir saugumo politika. Visa kita – antraeilis reikalas. Kam Lietuva turėtų atsisakyti šio egzistencinio tikslo mainais į labiau strategišką ES autonomiją užsienio politikos srityje? Nėra jokios logikos.
Taigi, mano nuomone, ES užsienio politikos integracija nėra esmė, nors gali įvykti ateityje ir gali neįvykti, o kartu Afganistanas nėra kažkoks lūžis. Svarbiau yra tai, kaip ES institucijoms ir veikėjams leisti geriau koordinuoti veiksmus ir panaudoti jau turimus įrankius. Tai labai svarbu, nes iki šiol šioje srityje trūksta vienybės ir efektyvumo. Būtinas kitoks požiūris.
– O kokia JAV ir ES santykių ateitis?
– Be kitų anksčiau minėtų priežasčių, viena iš priežasčių, kodėl Afganistano tema tapo tokia gyva, nes tai nutiko prie Joe Bideno administracijos. Įsivaizdavimas, kad D. Trumpas tebuvo išimtis, o dabar viskas sugrįš į savo vietas, pasirodė neteisingas.
Kaip minėjau, vyksta aiškūs pokyčiai JAV užsienio politikoje, kurie prasidėjo dar Baracko Obamos kadencijos pabaigoje, tęsėsi prie D. Trumpo ir vyksta dabar prie J. Bideno. Tai lėmė ir struktūriniai pasikeitimai tarptautinėje sistemoje ir pokyčiai JAV viduje.
Šokiruojančios pasitraukimo iš Afganistano pasekmės tik dar labiau išryškino faktą, kad nepriklausomai nuo to, kas yra Baltuosiuose rūmuose, JAV žiūrės savo interesų kitokiais būdais, nei europiečiai tikėjosi ankstesniais dešimtmečiais.
Bet čia nėra nieko blogo – ES ir JAV bendradarbiavimas tęsis įvairiais klausimais, nes vienija interesai, kaip, tarkime, dėl Kinijos ar Rusijos faktoriaus Europos saugumo kontekste. Šiais klausimais JAV ir ES turi abipusių simpatijų, nors į tam tikrus dalykus požiūriai skiriasi.
Matome J. Bideno bandymus sutarti su Rusija, kad galėtų visą savo dėmesį skirti Kinijos klausimui. Ką tai gali reikšti ES, ES užsienio politikai ir Europos saugumui – didelis klausimas.
Kol esminiai interesai sutampa, tol viskas turėtų eitis gerai. Didesnis klausimas, kaip dėl JAV užsienio politikos pokyčių bus žvelgiama į Europos saugumą. Matome J. Bideno bandymus sutarti su Rusija, kad galėtų visą savo dėmesį skirti Kinijos klausimui. Ką tai gali reikšti ES, ES užsienio politikai ir Europos saugumui – didelis klausimas.
Kaip matėme, JAV gali elgtis daug ryžtingiau ir laisviau peržiūrėdama santykius su Rusija nei ES. Po J. Bideno ir V. Putino susitikimo sekęs Emmanuelio Macrono ir Angelos Merkel inicijuotas ES bandymas peržiūrėti santykius su Rusija žlugo. Afganistanas – tik dar vienas įrodymas, kad JAV gali elgtis daug ryžtingiau. Tai turi iškelti diskusijas ES: ką ji turi padaryti, kad sėkmingai išnaudotų turimas priemones.
Laukiu, kas bus įtvirtinta strateginiame kompase, kuris turėtų pasirodyti ateinančiais mėnesiais.
