Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 4 d.


RINKIMAI PRANCŪZIJOJE
E. Macrono kova dėl išlikimo: bus sunkiau, nei tikėtasi
Matas Baltrukevičius
Scanpix
E. Macrono laukia sunki kova.

Nors šiandien vykstančiuose rinkimuose prezidentas Emmanuelis Macronas ir laikomas favoritu, jo persvara prieš Marine Le Pen sumažėjo.

Žinoma, kad pirmasis turas bus tik įžanga, o tikroji kova laukia antrajame. Rinkimuose nesitikima aukšto aktyvumo, itin politiškai pasyvia tampant jauniausiai rinkėjų grupei.

Derybininkas Emmanuelis

44-erių E. Macrono pergalė 2017 m. rinkimuose supurtė nusistovėjusią šalies politinę sistemą. Tačiau pakartoti pergalę visada sunkiau negu laimėti pirmą kartą. Pats E. Macronas mėgsta pabrėžti, kad rinkimų rezultatas nėra aiškus, todėl privalu balsuoti.

E. Macrono kampaniją temdo karo Ukrainoje šešėlis. Prezidentas vėliau negu planuota oficialiai paskelbė, jog pradeda rinkimų kampaniją. Renginių skaičius sumažintas, net kampanijos komandos nariai pripažįsta, jog prezidentą mato rečiau negu norėtų. Karo Ukrainoje padarinys – augančios kuro ir maisto kainos yra palanki M. Le Pen kampanijos tema. Kritikai pastebi, kad po staigios sėkmės nacionaliniame lygmenyje, E. Macronas ir jo partija nesugeba įsišaknyti regionuose, o partija gyvuos tik tol, kol įkūrėjas bus prezidentas.

Pati kampanija kažkiek primena skambius penkerių metų senumo įvykius. 30 tūkst. žmonių miniai vienoje didžiausių Europos koncertų salių Paryžiuje E. Macronas pristatė savo programą. Bene daugiausiai klausimų prancūzams keliantis jos punktas – pensinio amžiaus didinimas iki 65-erių metų. Kai ši mintis buvo iškelta pirmą kartą, šalį sukaustė 55 dienų streikas.

Europoje E. Macrono reputacijai kenkia nesibaigiantys telefoniniai pokalbiai su Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Dar vasarį įvyko 11 pokalbių, kartą – du tą pačią dieną. Jie nepadėjo išvengti karo, sunku apčiuopti ir dabar vykstančių pokalbių naudą. Dabartinę E. Macrono politiką daugelis laiko tęstinumu – dar savo kadencijos pirmoje pusėje prezidentas tikėjosi, jog Europa gali perimti iniciatyvą iš Vašingtono sprendžiant nesutarimus su Kremliumi.

Apklausos E. Macronui žada 26–28 proc. balsų ir užtikrintą patekimą į antrąjį rinkimų turą. O ten esminis faktorius bus tai, kiek rinkėjai, nemėgstantys tiek prezidento, tiek M. Le Pen bus pasiryžę ateiti balsuoti. Jeigu kairieji neateis paremti E. Macrono, galima laukti sensacijos. Būtent jie buvo labai svarbi atrama 2017 m., o dabar didelė dalis kairiųjų pažiūrų rinkėjų prezidentu nusivylė.

M. Le Pen sugrįžimas

M. Le Pen su E. Macronu antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture susitiko ir prieš penkerius metus. Jeigu rinkimų kampanijos pradžioje atrodė, jog šį kartą politikei į antrąjį turą patekti bus gerokai sudėtingiau, dabar jos pozicijos tvirtos ir netgi panašu, jog ji galėtų įnešti didesnės intrigos negu 2017 m.

Kritikų akyse M. Le Pen Nacionalinis sambūris vis dar yra rasistinė, ksenofobinė, antisemitinė ir antiislamiška partija. Tačiau M. Le Pen jau yra antra pagal populiarumą politikė šalyje po buvusio premjero Edouardo Philippe‘o. Įvaizdį sušvelnino tai, jog yra ir radikalesnis kandidatas – Ericas Zemmouras. Politikas kurį laiką kėlė grėsmę M. Le Pen šansams patekti į antrąjį turą, tačiau dviprasmiška laikysena karo Ukrainoje atžvilgiu nusmukdė jo reitingus Nacionalinio sambūrio lyderės sąskaita.

M. Le Pen siekia pabrėžti tai, kad E. Macronas supriešino Prancūziją, o ji ateina atnešti ramybę šaliai.

Komunikacijos specialistas Raphaelis Llorca „The Guardian“ sako, kad M. Le Pen siekia pabrėžti tai, kad E. Macronas supriešino Prancūziją, o ji ateina atnešti ramybę šaliai. Taip politikė siekia pritraukti ir labiau centristinių pažiūrų rinkėjus – vengia kalbų apie galimybę palikti ES arba atsisakyti euro, nebepasisako prieš dvigubą pilietybę. M. Le Pen netgi pasmerkė V. Putino (kuris ją parėmė 2017 m. rinkimuose, o partija dar moka paskolą, gautą iš vieno Rusijos bankų) karą Ukrainoje ir ragino pasirūpinti pabėgėliais. Asmeninių temų anksčiau vengusi politikė vis daugiau kalba apie savo gyvenimą, vaikystės traumas ir meilę katėms. E. Macronui dėl tarptautinių reikalų gerokai apleidus kampaniją, M. Le Pen aktyviai keliavo po Prancūziją.

Scanpix
M. Le Pen tapo nuosaikesnė?.

Jeigu 2017 m. prezidento rinkimų debatuose apie ekonomiką ji beviltiškai pasirodė prieš E. Macroną, dabar būtent šios temos tapo jos kampanijos centru. Patraukliausia daugeliui rinkėjų skamba trys pažadai – sumažinti mokesčius (kartu mažinant išlaidas imigrantų reikmėms), pasirūpinti sunkiais gyvenančiais darbininkais ir pažaboti imigraciją.

Ypač daug dėmesio politikė skiria dėl karo Ukrainoje kylančioms energijos kainoms ir mokesčių turtingiausiems didinimui. M. Le Pen žada panaikinti pajamų mokestį tiems, kurie dar nėra sulaukę 30-ies. Taip pat politikė žada perrašyti šalies konstituciją, užtikrinant „Prancūzijos prancūzams“ principą, draustų musulmoniškus galvos apdangalus (nors pati viename renginyje noriai fotografavosi su galvą prisidengusia paaugle). Manoma, kad jeigu politikė taptų Prancūzijos prezidente, ji negrįžtų prie ankstesnių idėjų dėl euro ar „Frexit“, bet priešintųsi gilesnei bloko integracijai, sankcijoms Rusijai ir kariautų su Bendrija dėl protekcionizmo ir fiskalinės drausmės taisyklių

Apklausos politikei žada 22–24 proc. balsų.

Radikalai pasieks gerų rezultatų

Trečią ir ketvirtą vietą rinkimuose turėtų užimti du radikalių pažiūrų kandidatai – kairysis Jeanas-Lucas Melenchonas ir dešinysis E. Zemmouras.

70-metis J. L. Melanchonas prieš 14 metų paliko socialistus, kuriems priklausė daugiau negu 30 metų, tačiau nuolat buvo vadovybės ignoruojamas dalinantis postus. Nuo to laiko jis dukart dalyvavo prezidento rinkimuose ir abu kartus juose liko ketvirtas. Gimęs Tanžero mieste dabartiniame Maroke, politikas jaunystėje buvo įsitraukęs į trockistų judėjimą, o savo idealais laiko Victorą Hugo ir Francois Mitterrandą.

2016 m. jis įkūrė kraštutinės kairės partiją „Nepalaužtoji Prancūzija“. Nepaisant sėkmingų 2017 m. rinkimų, „Nepalaužtoji Prancūzija“ vėliau gana prastai pasirodė savivaldos ir Europos parlamento rinkimuose. J. L. Melanchonas vykdo modernią kampaniją, kuri prasidėjo jau prieš 17 mėnesių – šią savaitę organizavo 12 susitikimų tuo pat metu, pasinaudodamas savo holograma.

Kandidatas save bando pateikti kaip „anti-Macroną“ – žada mažinti pensinį amžių, didinti minimalią algą, atsisakyti priklausomybės nuo branduolinės energijos, kovoti su tarša, nesveiko maisto vartojimu bei ilgalaikiu nedarbu, įvesti turto mokesčius ir įšaldyti maisto ir kuro kainas. Politikas nori „deglobalizuoti ir reindustrializuoti“ Prancūziją, rūpinasi smurto prieš moteris problema.

Taip pat J. L. Melanchonas siektų Prancūzijos pasitraukimo iš NATO ir blokuotų naujus ES laisvos prekybos susitarimus. Be to, jis siektų susilpninti prezidento galias, įvesti proporcinę rinkimų sistemą parlamente ir galimybę atšaukti renkamus pareigūnus. Naują konstituciją ruoštų speciali iš piliečių sudaryta asamblėja, o ji būta tvirtinama referendumu. J. L. Melanchono programa sulaukė liaupsių iš žmogaus teisių aktyvistų, feminisčių ir ekologinio judėjimo narių. Pats E. Macronas pagyrė programos aplinkosauginę dalį. Politiką remia daugelis „geltonųjų liemenių“ aktyvistų, bet pats jis vengia išreikšti paramą protestuotojams, nenorėdamas atbaidyti nuosaikesnių rinkėjų.

Politikui trūksta palaikymo ir iš kitų kairiosios stovyklos politikų. Daugiausiai kritikos iš nuosaikesnių kairiųjų J. L. Melanchonas susilaukia dėl karo Ukrainoje. Jau praeityje politikas teigė, kad Krymo aneksija buvo legali, o Europos parlamente pasisakė prieš Bendrijos ryšių su Ukraina stiprinimą. Politikas yra prieš karą Ukrainoje ir pasmerkė jo žiaurumus, bet teigia, kad buvo per daug pavojinga stumti NATO sienas vis arčiau Rusijos ir nepritaria ginklų tiekimui į Kijevą. Natūralus politiko elektoratas – jauni žmonės, bedarbiai ir darbininkai nėra tarp aktyviausiai dalyvaujančių rinkimuose. Apklausos jam žada 16–17 proc. balsų.

63-ejų kraštutinių dešiniųjų pažiūrų E. Zemmouras kurį laiką atrodė realus pretendentas į antrąjį rinkimų turą. Dabar tikėtinas jo rezultatas – ketvirtoji vieta. Du kartus teistas už neapykantos kalbą buvęs politikos apžvalgininkas praranda savo pozicijas dėl pavėluotos reakcijos į karą Ukrainoje.

Viena pagrindinių E. Zemmouro žinučių yra tai, kad Prancūzija tapo nesaugia valstybe ir dėl to kalčiausias E. Macronas. Islamas ir imigracija kelia grėsmę Prancūzijos didybei ir jos krikščioniškai civilizacijai. Politikas propaguoja „Didžiojo pakeitimo teoriją“, kuri teigia, kad baltieji europiečiai bus užgožti Afrikos ir Artimųjų Rytų musulmonų. Todėl jis žada per penkerius metus deportuoti milijoną nelegalių imigrantų įvykdžiusių nusikaltimus ar galimai palaikančių teroristus.

Jeigu šalys neįsileistų deportuojamų asmenų, būtų blokuojamos pinigų perlaidos į jas. Kandidatas žada uždrausti „neprancūziškus“ vardus ir pertvarkyti švietimo sistemą, kad mokyklose būtų daugiau disciplinos. Jo ekonominė politika skiriasi nuo protekcionistinio M. Le Pen požiūrio – E. Zemmouras mažintų mokesčius ir reguliavimą, siektų kurti darbo vietas aukštųjų technologijų pramonėje.

Karo Ukrainoje kontekste politikas sakė, kad ukrainiečių pabėgėliai, turintys prancūziškų šaknų turėtų gauti šalies vizas. Nors galiausiai vėluodamas ir pasmerkė V. Putino karą Ukrainoje, bet dar prieš dvejus metus sakė, kad Maskva yra geriausia galima Paryžiaus sąjungininkė. Tačiau tai veikiausiai tėra reakcija į tai, kad pabėgėlių iš Ukrainos priėmimą palaiko net jo paties rinkėjai.

Scanpix
E. Zemmouras greitai išsikvėpė.

E. Zemmourą palaiko nemažai konservatyvių katalikų, anti-LGBT aktyvistų ir skiepų skeptikų. Tarp jo politinių sąjungininkų – dėl savo radikalumo iš Nacionalinio sambūrio pasitraukę politikai ir netgi M. Le Pen dukterėčia. Rinkimams E. Zemmouras surinko 12 milijonų eurų. Tačiau jis vis tvirčiau lyderiauja apklausose, kuriose žmonių klausiama, kurio kandidato jie nemėgsta labiausiai. Dabar apklausos jam žada 8–9 proc. balsų.

Tradicinių partijų saulėlydis

Socialistų partijos kandidatė, Paryžiaus merė Anne Hidalgo rinkimuose gali užimti vos septintą ar net dar žemesnę ir turėtų gauti tik kelis procentus balsų.

Kiek geriau pasirodytų turėtų tradicinės dešinės – respublikonų iškelta Valerie Pecresse. 54-erių politikė laimėjo pirminius partijos rinkimus. Respublikonai tikėjosi, kad politikė bent jau rimčiau pakovos dėl patekimo į antrąjį turą, bet šios viltys subliuško. Iš pradžių atrodė, kad ji turi gerus šansus patekti į antrą turą, o jame įveikti E. Macroną.

V. Pecresse sutrukdė karas Ukrainoje, kuriam laikui visuomenės dėmesį nukreipęs nuo vidaus politikos aktualijų. Ji nykiai pasirodė susitikimuose su rinkėjais. Natūrali politikės niša rinkėjų spektre turėjo būti tarp E. Macrono ir dviejų kraštutinės dešinės kandidatų. Tačiau E. Macronas su palankia verslui politika šią nišą siaurina, o pati V. Pecresse priartėja prie kraštutinių politikų savo nuostatomis dėl imigracijos.

V. Pecresse atrodo kaip „kažkas, kas yra priverstas groti AC/DC „Highway to Hell“, nors norėtų atlikti sonatą.

Toks posūkis nutiko jau po pirminių rinkimų. Tad kritikai respublikonų viduje „Financial Times“ sakė, jog V. Pecresse atrodo kaip „kažkas, kas yra priverstas groti AC/DC „Highway to Hell“, nors norėtų atlikti sonatą“. Ji netgi siektų pakeisti Prancūzijos konstituciją, jog būtų paprasčiau kovoti su nusikalstamumu ir nelegalia migracija. Būtų nustatytos minimalios bausmės už nusikaltimus ir imigracijos kvotos, ribojamas musulmoniškų galvos apdangalų dėvėjimas.

Jos ekonominė politika per daug panaši į E. Macrono. Pati politikė sako, kad esminis jos skirtumas nuo prezidento –decentralizuotas politikos palaikymas ir regionų valdžios stiprinimas.

Nuo jos rezultato rinkimuose priklausys ir partijos ateitis. Jeigu ji tikrai nepasieks nė antro rinkimų turo, nemažai respublikonų prieš birželį vyksiančius parlamento rinkimus gali pereiti į E. Macrono gretas siekdami didesnių perrinkimo šansų. Apklausos rodo, kad šis scenarijus labai realus – V. Pecresse palaiko 7–9 proc. rinkėjų.

2022 04 10 00:15
Spausdinti