ScanpixProtestams ir įtampai Gruzijoje pasiekus piką, vėl prisiminta ES Rytų partnerystė. „ES lyderiai turėtų tai peržiūrėti ir būtinai įtraukti minimus regionus bei žvelgti į juos platesniame kontekste ir iš to atnaujinti Rytų partnerystės politiką, kuri dabar neveikia“, – dar prieš neramumus Sakartvele įspėjo Stevenas Blockmansas, Europos politikos studijų centro (CEPS) asocijuotasis vyresnysis mokslo darbuotojas.
– Kur esame po 15 metų nuo Rytų partnerystės pradžios?
– Esame net ne arti to, ką numatė ES, valstybių narių ir regiono valstybių ambicijos. Rytų partnerystė buvo pakirsta kelių įvykių, tarp kurių – Rusijos karas prieš Ukrainą. Jei pažiūrėsite į ES išorės reikalų tarnybos interneto svetainę, Rytų partnerystės puslapis nebuvo atnaujintas jau kelerius metus. Rusijos karas, žinoma, daro neįmanomus įgyvendinti Rytų partnerystės tikslus santykyje su Ukraina.
Kalbant apie Baltarusiją – procesas buvo suspenduotas po 2020 m. susidorojimo su protestuotojais bei Minsko susisiejimo su Rusijos agresija prieš Ukrainą, todėl lieka tik parama opozicijai emigracijoje.
CEPSArmėnijos ir Azerbaidžano atveju – šios šalys išlieka nominalios Rytų partnerystės dalyvės, bet jų tarpusavio karai, saugumo klausimas daro neįmanomus įgyvendinti didesnius sąsajų projektus.
Moldova ir Gruzija, kaip Ukraina, perėjo į ES plėtros politikos kategoriją ir bent jau laikinai paliko Rytų partnerystės formatą. Gruzija gali grįžti į jį, kai ES nusprendė dėl jos vyriausybės veiksmų faktiškai sustabdyti derybas dėl narystės.
Taigi Rytų partnerystė liko tik su keliais projektais, energetikos, skaitmenos, švietimo ir pilietinės visuomenės srityse. Visa tai gali būti įgyvendinta per „Global Gateway“ strategiją. Pastaraisiais metais bendradarbiavimas aukštu politiniu lygiu dingo ir, kaip minėjau, veikia tik projektų įgyvendinimo lygyje. Tai tokia padėtis.
– Išties ne tik interneto puslapis neatnaujinamas, bet ir neteko pastebėti naujų tyrimų Rytų partnerystės klausimu, išskyrus jūsų, kuris buvo publikuotas dar 2023 m. Ar matote kokių diskusijų, naujų idėjų šiuo klausimu ES?
– Tai vyksta, bet nelabai matoma išorėje. Yra specialusis pasiuntinys Dirkas Schuebelis Europos išorės reikalų tarnyboje, kurio pareiga galvoti apie Rytų partnerystės ateitį ir pateikti išvadas politiniams lyderiams. Taip pat yra jo kolegos kai kuriuose ES šalyse, kurie irgi yra atsakingi už šią sritį. Taigi diplomatiniame rate jie susitinka ir diskutuoja apie Rytų partnerystės ateitį, bet jie neišstojo su dideliu tarptautiniu pareiškimu, kuris vestų į politikos reformą.
Tai suprantama, turint omeny aplinkybes – konfliktus ir ginčus, kuriuos minėjau anksčiau.
– Gal matote konkurenciją tarp Europos politinės bendruomenės (EPC) ir Rytų partnerystės?
– Galbūt tai ne konkurencija tiesiogine to žodžio prasme. EPC yra daug platesnė – nuo Islandijos iki Turkijos ir Rytų partnerystės šalių. EPC kas šešis mėnesius rengia aukščiausio lygio susitikimus.
Todėl chakterizuočiau kitaip – EPC atspindi, kas galėtų vykti Rytų partnerystės aukštu lygiu. Tai, ko EPC nedaro, o Rytų partnerystė vis dar daro, – tai projektų įgyvendinimas. Kaip minėjau, smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimas regione, išmanios sąsajos, kurios apima ne tik skaitmeninę erdvę, bet ir transporto infrastruktūros tinklus (kelius, geležinkelius), parama tyrimams ir t. t. – tai nevyksta EPC formatu.
– Jūs siūlote praplėsti Rytų partnerystę (Rytų kaimynystę), įjungti Vidurio Azijos šalis. Kodėl?
– Jei negali išspręsti problemos, padaryk ją didesnę – juokauju. O jei rimtai, tai akivaizdu, kad, jei regionas yra stabilus, tuomet jis yra puiki vieta sąsajoms, tinklams Europai su Azija, Tolimaisiais Rytais. Tai vidurio koridorius, į kurį verta investuoti, dėl kurio suinteresuotos ne tik ES ir Kinija, bet ir kitos šalys (pvz., Indija), ypač jei Artimųjų Rytų koridorius užsidaro.
Egzistuoja net keletas priežasčių dėl Rytų kaimynystės plėtros. Tuo pat metu tai prisidėtų prie esminių Rytų partnerystės tikslų. Tai duotų daugiau regioninės svarbos „Global Gate“ strategijai.
Akivaizdus ryšys su Vidurinės Azijos šalimis kitoje Kaspijos jūros pusėje sukuria bambos ryšį su Azija, dėl kurios ES neturi tinkamos strategijos. Visos šios šalys turi bendrą ne tik sovietinį palikimą, bet ir vėl susiduria su Rusijos spaudimu. ES dėl savo prekybos ir transporto tinklų turi interesą išlaikyti šį regioną stabilų, nes Raudonosios jūros koridorius susiduria laivybos trikdžiais.
Manau, kad egzistuoja net keletas priežasčių dėl Rytų kaimynystės plėtros. Tuo pat metu tai prisidėtų prie esminių Rytų partnerystės tikslų. Tai duotų daugiau regioninės svarbos „Global Gate“ strategijai.
– Bet ar tai svarstoma Briuselyje?
– Kol kas tai nesulaukia tokio dėmesio, kokio reikėtų. Tačiau tai platesnė ES išorės santykių, užsienio saugumo politikos problema, nes prioritetas yra reagavimas į krizes, net dėmesys Rusijos agresijai prieš Ukrainą nukenčia dėl karo Artimuosiuose Rytuose. Tai platesnė ES užsienio politikos problema.
– T. y. ES užsienio politika sukoncentruota į dabartines krizes, bet negalvojama apie ilgalaikes perspektyvas?
– Taip, būtent tai aš ir sakau. (...) Nuo 2016 m. nebuvo visapusiškai peržiūrėta ES globali strategija, bet pasaulis per tą laiką labai pasikeitė. ES lyderiai turėtų tai peržiūrėti ir būtinai įtraukti minimus regionus bei žvelgti į juos platesniame kontekste ir iš to atnaujinti Rytų partnerystės politiką, kuri dabar neveikia.
