The EconomistJei paskutinę akimirką nenutiks koks nors stebuklas, 2023 m. ilgai ruoštas ir vasarą galiausiai prasidėjęs Ukrainos kontrpuolimas, vienu metu kėlęs tiek daug optimizmo ne tik Kyjive, bet ir visose Vakarų šalyse, skaudžiai žlugo.
Po penkis mėnesius trukusių kruvinų ir brangiai kainavusių pastangų 2023 m. lapkričio pradžioje rezultatai vis dar buvo minimalūs. Neužimtas nė vienas didesnis miestas ir išlaisvinta tik apie 400 kv. km okupuotų žemių – mažiau nei 0,1 proc. visos Ukrainos teritorijos. Rusija vis dar kontroliuoja apie 18 proc. Ukrainos. Maždaug pusę šios teritorijos ji užėmė 2014 m., kai aneksavo Krymą ir užgrobė rytinį Donbasą, o likusią dalį – po 2022 m. vasario invazijos.
Visa tai pranašauja ilgą ir įtemptą sekinamąjį karą, kuriam Ukrainos rėmėjai turi būti pasirengę. Nes Rusija jam tikrai nusiteikusi. Vladimiras Putinas tikisi, kad Vakarai pavargs nuo potencialiai neterminuotų įsipareigojimų. Ilgas karas jam naudingas. Žiaurusis diktatorius pamažu numalšino visą pilietinį pasipriešinimą ir dabar jau nelabai jaudinasi dėl viešosios nuomonės. Nors aukų daug, neatrodo, kad rusai būtų nepatenkinti karu. Iš dalies taip yra dėl to, kad šoktelėjusios naftos kainos užmaskavo Vakarų sankcijų poveikį. Taigi Rusija toliau tapnos per kruviną Ukrainos juodžemį. Europa ir ypač JAV rinkėjai bei politikai gali pavargti nuo tokios naštos.
Dabar atrodo, kad per daug vilčių buvo sudėta į kontrpuolimą ir per mažai ruoštasi ilgam karui. Tai turės pasikeisti. Nei Ukraina, nei Rusija nesuinteresuotos taika, jei situacija žemėlapyje atrodys taip, kaip dabar. Ukraina nenori atiduoti Rusijai užgrobtų teritorijų ypač dėl ekonominio poveikio praradus didžiąją dalį pietinės pakrantės. O Rusija vis dar jaučiasi nepasiekusi invazijos tikslų, nes galutinai nekontroliuoja nė vienos iš keturių 2022 m. rugsėjį aneksuotų provincijų. Taigi būtų naivu tikėtis, kad 2024 m. kuri nors pusė bandys susitarti.
