ScanpixSunku pervertinti Friedricho Merzo pranešimo tautai po jo pergalės Vokietijos rinkimuose svarbą. Juk tai naujos, pavojingos Europos saugumo eros pradžia, rašo „The Guardian“.
Iš karto po to, kai buvo patvirtinta krikščionių demokratų koalicijos (CDU/CSU) pergalė, F. Merzas pareiškė, kad jo „absoliutus prioritetas“ bus kuo greičiau sukurti vienybę Europoje, „kad žingsnis po žingsnio galėtume pasiekti nepriklausomybę nuo JAV“. Jis pridūrė: „Niekada nemaniau, kad man teks ką nors panašaus pasakyti televizijos laidoje.“
Iš tiesų, rašo leidinys, konservatyvios CDU lyderiui, visą gyvenimą tikėjusiam transatlantiniu saugumo aljansu, tai reikšmingas posūkis. Be to, F. Merzui tai labai asmeniška: vargu ar Vokietijoje yra labiau proamerikietiškas politikas už žmogų, kuris dirbo investicijų bendrovėje „BlackRock“ ir ilgą laiką buvo įtakingos lobistinės grupės „Atlantik-Brücke“ („Atlanto tiltas“) pirmininkas.
Todėl dar labiau stebina nepalankūs išrinktojo kanclerio žodžiai apie JAV vyriausybę. Vašingtono kišimasis į Vokietijos rinkimų kampaniją buvo „ne mažiau dramatiškas, drastiškas ir galiausiai piktinantis nei kišimasis, kurį matėme iš Maskvos“, – sakė A. Merzas, turėdamas omenyje Elono Musko vis aršesnę paramą kraštutinių dešiniųjų partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir JAV viceprezidento J. D. Vance’o polemiką su CDU užkardos politika, neleidžiančia bendradarbiauti su Vladimirui Putinui palankia partija.
Vokietija patiria „didžiulį spaudimą iš dviejų pusių“, o Donaldo Trumpo vyriausybė yra „iš esmės abejinga Europos likimui“, sakė F. Merzas ir įspėjo, kad neaišku, ar iki birželį vyksiančio NATO aukščiausiojo lygio susitikimo „vis dar kalbėsime apie NATO dabartine forma, ar turėsime kur kas greičiau sukurti nepriklausomą Europos gynybos pajėgumą“.
Neįprastas jo atvirumas atspindi didžiulį nusivylimą, kuris susikaupė tarp tradiciškai proamerikietiškų konservatyvių sluoksnių Vokietijoje, ypač dėl E. Musko ir J. D. Vance’o vadovaujamo kišimosi, pastebi „The Guardian“. Jų koordinuota kampanija prieš balsavimą siekė pakirsti centro dešiniųjų krikščionių demokratų pozicijas kraštutinių dešiniųjų naudai. E. Muskas savo „X“ platformoje paskelbė virtinę tviterio žinučių, įskaitant keletą rinkimų dieną. Jis taip pat tviteryje palaikė vieną kraštutinių AfD šalininkų Bjorną Höcke’ę – žmogų, kuris du kartus buvo nuteistas už nacistinių šūkių vartojimą.
Dar įkyresni buvo nuolatiniai J. D. Vance’o pareiškimai, kuriuose CDU užkardos politiką, neleidžiančią AfD patekti į valdžią, siejo su JAV saugumo garantijomis Europai. Viceprezidento grėsminga žinia Vokietijai buvo tokia: jei ir toliau neleisite kraštutiniams dešiniesiems patekti į valdžią, JAV negalės jums daug padėti.
Čia esama ironijos, pabrėžia „The Guardian“, nes F. Merzas vos prieš kelias savaites išbandė savąjį trampizmo būdą, kai į virtinę smurtinių išpuolių Vokietijoje reagavo paskelbdamas apie griežtą migracijos politiką, kurią jis įgyvendins „pirmąją savo kancleriavimo dieną“. Jis darė spaudimą centro kairės partijoms, socialdemokratams ir žaliesiems. Jei jos atsisakytų jį paremti, jam neliktų nieko kito, kaip tik sutikti su kraštutinių dešiniųjų balsais už savo pasiūlymus. Daugelio nuostabai, neįpareigojantis F. Merzo pasiūlymas (į kurį buvo įtrauktos tokios prieštaringai vertinamos priemonės kaip visų prieglobsčio prašytojų išstūmimas pasienyje) buvo priimtas AfD balsais.
Dėl to likusiai kampanijos daliai F. Merzas pateikė dviprasmišką žinią: jis žadėjo radikalius pokyčius, bet ir toliau žadėjo nebendradarbiauti su savo kraštutinių dešiniųjų konkurentais. Rinkėjams, kurie norėjo griežtesnės migracijos politikos, bet ne su kraštutinių dešiniųjų pagalba, kilo abejonių: kiek F. Merzas vertas pasitikėjimo? Nepakankamas konservatorių rezultatas rinkimuose liudija, kad jis apsiskaičiavo, apibendrina „The Guardian“.
Dar blogiau, kad F. Merzas pasidavė AfD įkalbinėjimams, kad jam pritrūko ištvermės juos įgyvendinti ir suformuoti dešiniųjų daugumos koaliciją. „Mūsų ranka lieka ištiesta, – nuo pat rinkimų dienos piktai kartojo AfD viena pirmininkių Alice Weidel, – bet jei ir toliau mus atstumsite, kitą kartą mes jus sutriuškinsime.“
Artimiausiomis savaitėmis tikėkitės šią melodiją girdėti dažnai, prognozuoja „The Guardian“. F. Merzo gambitas nepasiteisino. Dabar vienintelė jo galimybė – koalicijos derybos su susilpnėjusiais socialdemokratais. Jei abiem partijoms pavyks suformuoti vyriausybę, vargu ar ją bus galima vadinti „didžiąja koalicija“. Dvi „liaudies partijos“ vos sudaro daugumą parlamente.
Vis dėlto dėl šio spaudimo atsiranda galimybė. Socialdemokratams gali būti lengviau rasti kompromisą dėl migracijos politikos, kai jie sudarys koaliciją su konservatoriais. Kitai vyriausybei skubiai reikia labiau kontroliuoti sieną, kad būtų galima pasipriešinti kraštutinių dešiniųjų naratyvui.
F. Merzo atviras besiformuojančios posttransatlantinės tvarkos įvertinimas atveria kelią seniai pribrendusioms diskusijoms Vokietijoje. Tai iš tiesų yra šalies strateginės gynybos bendruomenės galvos sukimo momentas, apverčiantis pagrindinius įsitikinimus, kuriais Vokietija vadovavosi pastaruosius 80 metų, pastebi „The Guardian“.
Būtent CDU negrįžtamai susiejo Vokietiją su Vakarų aljansu. Tai buvo didelis istorinis pasiekimas, nes tuo metu tai buvo visiškai nepopuliaru, ypač tarp Vokietijos konservatorių, kurie paprastai buvo nusiteikę prieš JAV. Pirmasis pokario kancleris Konradas Adenaueris rizikavo visu savo politiniu kapitalu, kai 1955 m. nukreipė griežtai prieš Vakarus nusistačiusią ir pacifistiškai nusiteikusią Vokietiją į ginklavimąsi ir narystę NATO. Dar daugiau, jis atmetė alternatyvų Prancūzijos prezidento Charles’io de Gaulle’io pasiūlytą kelią, kad būtų sukurta Europos gynybos bendrija.
Dabar D. Trumpas apvertė Vokietijos įsitikinimus aukštyn kojomis. Visos Vokietijos vyriausybės nuo K. Adenauerio, nepriklausomai nuo kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų, pasisakė prieš Prancūzijos „Europos strateginės autonomijos“ projektą, baimindamosi, kad jis susilpnins NATO. Buvo manoma, kad saugumo partnerystė su JAV yra būtina taikos žemyne garantija. Tačiau dabar JAV vyriausybė abejoja NATO, todėl savarankiškesnė Europa tampa būtinybe.
Pasekmės neapsiriboja vien žemynu. F. Merzas nori ištirti glaudesnio bendradarbiavimo su Londonu saugumo srityje galimybes, ir jis jau yra atkreipęs dėmesį į Jungtinės Karalystės, taip pat Prancūzijos branduolinį arsenalą. Koks posūkis: Vokietija, kuri kadaise didžiavosi, kad palaipsniui atsisakys branduolinės energijos, dabar ieško naujo branduolinio skėčio.
Ironiška, bet šie nerimą keliantys posūkiai gali padėti F. Merzui sėkmingai sudaryti koaliciją su socialdemokratais. Griežto fiskalinio režimo, vadinamo Schuldenbremse, arba skolos stabdžiu, reforma visada buvo jų tarpusavio trinties šaltinis. Daugiau ne. Vokietijos konstitucijoje įtvirtinta griežta skolinimosi riba turi būti panaikinta. Visi tai žino: nėra būdo pakeisti JAV saugumo apsaugą išlaikant subalansuotą biudžetą.
Pasak „The Guardian“, norint pakeisti konstitucinį skolos stabdį, reikia dviejų trečdalių Bundestago balsų daugumos, todėl galiausiai ironizuojama: F. Mercas turės susitarti su kairiosiomis partijomis, kad gautų jų paramą atlaisvinant išlaidas. Daugiau skolintis reikia ne tik gynybai, bet ir investicijoms į infrastruktūrą.
