Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


PRANCŪZIJOS POLITIKA
G. Karalius: Prancūzijoje bus sprendžiamas įpėdinio klausimas
Karolis Juršys
Scanpix
Emmanuelis Macronas.

2023 m. Prancūziją drebinusios reformos ir Emmanuelio Macrono žaidimai radikalų balsais sukėlė daug klausimų – ar valdžia pakliuvo į kraštutinės dešinės rankas? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Ginto Karaliaus nuomone, stebėtis drąsiais E. Macrono žingsniais neverta – prieš traukdamas į Europos politiką, jis privalėjo atlikti namų darbus Prancūzijoje.

Kaip IQ teigė G. Karalius, nepopuliariausi E. Macrono darbai – pensijos ir migracijos reformos – jau praeityje. Dabar laikas Europos Parlamento (EP) rinkimams ir ruošti įpėdinį 2027 m. prezidento rinkimams.

– Ar galėtumėte paaiškinti Prancūzijos politikos peizažą? Vakarų spauda vis dažniau mini kraštutinės dešinės įtaką. Ar tai reiškia, kad tradicinėms partijoms – galas?

– Tradicinės partijos patyrė senatvinį nukaršimą jau po E. Macrono pergalės 2017 m. Jos dar šiek tiek spardosi, bet tikrai nedaro jokios esminės įtakos rinkėjų elgesiui. Tradicinės ideologijos, kurios susiformavo su penktąja respublika, dvipusio elektorato nebėra. Yra maždaug trys blokai – judėjimai, apimantys įvairias grupes: kairę, dešinę ir centrą. Nuoseklus ideologijos laikymasis nebėra toks svarbus – šias grupes vienija charizmatiški lyderiai ir jų rodoma kryptis, bet ne ideologija. Joms patinka bendra kryptis, bet pasakyti, ką jie nuosekliai planuoja padaryti, neįmanoma. Tas pat matyti ir E. Macrono politikoje: nuoseklumo jo veiksmuose nedaug – tai jis skambina V. Putinui, tai ne. Tai jis pasisako už migrantų priėmimą, vėliau – nebe, galiausiai su Marine Le Pen balsais priima migracijos reformą.

Prancūzijos peizažą labai sunku įvertinti pagal klasikinę kairės ir dešinės skirtį. Mums reikia žiūrėti į lyderius ir kokias grupes jie buria aplink save. Todėl įvertinti nacionalizmo kaip politinio judėjimo įtaką sudėtinga. Nenustebčiau, jei ir kairieji, ir dešinieji panaudotų kokius nors nacionalizmo elementus, kai tai būtų patogu, bet nuoseklaus nacionalizmo ideologijos laikymosi tikėtis neverta.

Kalbant apie Vakarų spaudą, joje informacija apie Prancūziją yra labai perlenkta. Manyčiau, kad net ir per EP rinkimus nebus esminio lūžio, bet juose bus sprendžiamas įpėdinio klausimas.

Justinas Stacevičius
Gintas Karalius.

– Ką turite omenyje sakydamas „įpėdinio klausimas“?

– Prancūzijoje vyksta kartų kaita – visa politinė klasė atsinaujina. Jūs pažiūrėkite: Gabrielis Attalis – 34 metų, Jordanas Bardella – 28 metų, Marion Maréchal Le Pen – 34 metų. (G. Attalis yra nuo sausio Prancūzijos ministro pirmininko pareigas pradėjęs eiti politikas ir jauniausias šias pareigas einantis asmuo, J. Bardella – nuo 2022 m. kraštutinės dešinės partijos Nacionalinio susivienijimo pirmininko pareigas pradėjęs eiti politikas, M. M. Le Pen – Marine Le Pen dukterėčia, prisijungusi prie Érico Zemmouro kraštutinės dešinės judėjimo „Rekonkista“ ir yra laikoma ryškėjančia radikalios dešinės asmenybe – IQ past.) Matome, kad ateina visiškai nauja karta. Palyginti su Amerika, kur centre – garbaus amžiaus senoliai, Prancūzijoje yra visiškai priešinga tendencija, kuri dar nėra pakankamai įvertinta. Ir ši politinės klasės transformacija 2027 m. turės aiškesnį išsidėstymą. M. Le Pen, E. Macronas, É. Zemmouras yra nueinanti karta. Ir jau pats laikas žiūrėti, kas po jų sparnais – kas tie antrieji.

Įdomu, kas bus su demokratija, nes šie du modeliai – amerikietiškasis ir prancūziškasis – žygiuoja visiškai skirtingomis kryptimis.

J. Bardellos ir G. Attalio susidūrimas, panašiai kaip E. Macrono ir M. Le Pen, debatuose prieš EP rinkimus turėtų būti labai įdomus. Bus svarbu, ką jie kalbės ir ką akcentuos. Priminsiu, kad, norint suprasti Prancūziją, reikia žiūrėti į lyderius, o ne į programas ar elektoratus. Ši partijų atsinaujinimo tendencija buvo matyti ir tada, kai pats E. Macronas buvo jaunas politikas, bet dabar tai daro visi. Ir įdomu, kas šioje vietoje bus su demokratija, nes šie du modeliai – amerikietiškasis ir prancūziškasis – žygiuoja visiškai skirtingomis kryptimis.

– Manote, kad naujasis premjeras G. Attalis gali būti E. Macrono įpėdinis?

– G. Attalis šiuo metu yra populiarus, bet tas populiarumas nėra tvarus. Ministerijoje jis dirbo tik penkis mėnesius (prieš užimdamas ministro pirmininko postą, G. Attalis penkis mėnesius ėjo švietimo ministro pareigas – IQ past.). Jis viso labo kovojo su patyčiomis ir uždraudė musulmoniškus apdarus mokyklose –tai visiems patiko. Na, jis moka komunikuoti, charizmatiškas, bet dar nėra ištestuotas. Dabar Eduardas Philippe’as yra rimtesnis kandidatas tapti įpėdiniu, nors ir yra šešėlyje. O G. Attalis dabar bus metamas į EP rinkimus, ir jeigu susimaus, jo populiarumas smarkiai nukentės. Jo karjeros šuolis tikrai galimas, bet yra daug rizikos.

– Pakalbėkime apie E. Macrono ateitį ir Europos masto ambicijas. Po naujausių reformų jo populiarumas smarkiai sumažėjo. Ar baigus antrą prezidento kadenciją jam vis dar bus įmanoma rasti vietą Europos institucijose?

– Objektyviai kalbant, E. Macronui niša Europoje visada bus. Tiesiog bus tokia situacija dėl Amerikos susiskaldymo, dėl besitęsiančio karo Ukrainoje, daugėjančių krizių: karas Izraelyje, Raudonoji jūra, Balkanų regionas taip pat yra kaip parako statinė. Dėl šitų klausimų Europos lyderystės ir didesnės integracijos klausimas bus neišvengiamas. Ir be E. Macrono, atsiprašau, bet nieko neturim. Kas, Olafas Scholzas? Andrzejus Duda? Tiesiog nėra kitos alternatyvos ir jis pats tą dalyką supranta.

Kalbant apie reitingus, jo metodai, kuriais jis laimi rinkimus Prancūzijoje ir kaip įvykdo reformas, nėra grįsti vien gerais reitingais. Sakoma, nukrito jo populiarumas ir jis nieko nenuveiks. Bet iš to, kaip jis laimėjo paskutinius rinkimus ir kaip daro politiką turėdamas mažumos vyriausybę, matome, kad jo tikslas yra sukurti situaciją, kad jam neliktų alternatyvų. Taip suskaldyti savo oponentus, kad rinkėjai, net ir jo nemėgstantys, eitų už jį balsuoti. Jam tai pavyko su Respublikonų partija ir tai yra tam tikra politinė meistrystė. Jis juos taip ištampė į visas puses, perėmė jų naratyvus, perėmė jų planus, kad rinkėjams neliko alternatyvų ir šie vėliau klausė, koks tikslas balsuoti už respublikonus, jeigu E. Macronas padarė tą patį? Vienintelė alternatyva tada lieka E. Macronas arba M. Le Pen. Ir tada visi, ir kairieji, ir dešinieji, balsuoja už E. Macroną. Tad prognozuočiau, kad šį tą panašaus jis darys ir eidamas į EP rinkimus. Be abejo, pralaimėjimas ateinančiuose EP rinkimuose nepridėtų jam prestižo, nes visgi reikės rasti sąjungininkų, o su sąjungininkais Europoje jam visuomet yra blogai.

2024 01 23 10:55
Spausdinti