Asmeninis archyvas„Pažiūrėjus į S. Lavrovą po susitikimo spaudos konferencijoje, jis buvo tikrai laimingas ir patenkintas derybų rezultatais“, – IQ teigė Vokiečių užsienio reikalų tarybos vyresnysis asocijuotasis bendradarbis, buvęs NATO pareigūnas, Bundesvero generolas leitenantas Heinrichas Braussas. Interviu IQ jis dalinosi savo įžvalgomis ir susirūpinimu dėl galimo taikos susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos, JAV prezidento D. Trumpo vaidmens bei europiečių ateities.
– Atsižvelgiant į esamą situaciją, kokį taikos susitarimą šiuo metu galite įžvelgti tarp Rusijos ir Ukrainos?
– Nesu tikras, kad „mes“ – ir čia naudočiau kabutes, – kad „mums“ artimiausioje ateityje bus įmanoma pasiekti taikos susitarimą. Dabartiniai pokalbiai gali būti padalinti į dvi dalis – turime D. Trumpą, jo pasisakymus, deja, trikdančius, įžeidžiančius Volodymyrą Zelenskį, Ukrainos prezidentą, nes jis drįso kvestionuoti susitarimą, pasiektą Rijade. Ir tada kita dalis yra derybos ekspertiniu lygiu, ir rezultatus, kuriuos iki šiol matėme, ir pradines kalbas tarp Sergejaus Lavrovo ir Marco Rubio, jų komandų. Mano nuomone, tai skiriasi. V. Zelenskis susirūpinęs, kad amerikiečiai, arba D. Trumpas, kaip didžioji galia, ir Vladimiras Putinas susitars be ukrainiečių balso. Dėl to sunerimę ir europiečiai, kurie, kaip tikisi D. Trumpas, turėtų įgyvendinti numanomą taikos susitarimą, suteikti pajėgas galimoms paliauboms. Mano nuomone, esame tik pačio proceso pačioje pradžioje.
Man trūksta patikimos, nuoseklios strategijos iš Vašingtono, kurią galėtume suprasti. Kokia yra jų strategija? Ar tai yra suprantama, nuosekli, pakankamai apgalvota? Mes, europiečiai, esame susirūpinę ir dėl nuolaidų, kurios jau buvo padarytos dar neprasidėjus pačioms deryboms, kurias darė amerikiečiai – D. Trumpas, Pete‘as Hegsethas, Jamesas Davidas Vance‘as ir kiti. Jokios narystės NATO, Ukraina turės susitaikyti su dalies teritorijų rusų okupacija, ir t.t. Taip pat tai, kad galimos paliaubos nebūtų prižiūrimos JAV, o bus europiečių atsakomybė. Yra daug neaiškumo, ir nesu tikras, nes tai toks sudėtingas ir daug reikalaujantis procesas, kad nemanau, jog jo pabaigą matysime artimiausioje ateityje.
Man kelia susirūpinimą, kad D. Trumpas ketina susitikti su V. Putinu artimiausiomis dienomis ar savaitėmis, ir jie gali susitarti dėl kažko, kas nėra naudinga ukrainiečiams ir europiečiams.
– Kaip turbūt ir tikėtina, iš JAV administracijos sulaukiame daug prieštaringų žinučių. Matėme susitikimą Rijade, bet jame nebuvo nutarta dėl jokios oficialios D. Trumpo ir V. Putino susitikimo datos. Taip pat turime M. Rubio ir Mike‘ą Waltzą, sakančius, kad nori matyti Europą ir Ukrainą prie derybų stalo. Dar turime ir Keithą Kelloggą, kuris šiuo metu yra Kyjive, bet jis nepaskleidė jokios aiškios žinutės apart to, kad nori išklausyti Ukrainos pageidavimus ir gerbia Ukrainos nepriklausomybę – tušti pasakymai. D. Trumpas, kaip ir minėjote, Rusijai suteikė jau turbūt visas įmanomas nuolaidas, V. Zelenskį išvadino diktatoriumi. Kaip mes galėtume visas šias žinutes interpretuoti – ar tai mėginimas supainioti ir priešininkus, ir sąjungininkus, ar tai rodo nesusikalbėjimą D. Trumpo administracijoje?
– Čia šiek tiek spekuliuosiu, nes dar neteko pasikalbėti su savo amerikiečiais kolegomis, bet teko klausytis įvairių įžvalgų ir vertinimų Vokietijoje. Mano asmenine nuomone, kas tikrai yra reikšminga, buvo aptarta ir derėtasi Rijade tarp S. Lavrovo ir M. Rubio. Pažiūrėjus į S. Lavrovą po susitikimo spaudos konferencijoje, jis buvo tikrai laimingas ir patenkintas derybų rezultatais. Tai amerikiečiai grąžino Rusiją, buvusį parijų, atgal į tarptautinę erdvę, ir ne tik kaip vieną iš kitų valstybių, bet tame pačiame lygyje, kaip ir JAV. Amerikiečiai aiškiai suvokia V. Putiną ir rusus kaip sau lygius. Tai buvo pirminis S. Lavrovo tikslas, kaip užsienio reikalų ministro. Jie sutarė grąžinti ambasadas, iš naujo atkurti santykius tarp supergalios JAV ir Rusijos, didelės galios, tuo pačiu lygiu.
Tai amerikiečiai grąžino Rusiją, buvusį parijų, atgal į tarptautinę erdvę, ir ne tik kaip vieną iš kitų valstybių, bet tame pačiame lygyje, kaip ir JAV.
Kiti du ar trys aspektai, paminėti Rijade, yra taip pat įdomūs. Pirma, sprendimas įkurti aukšto lygio komandas, amerikiečių ir rusų, ir, cituoju – „pradėti darbą siekiant užbaigti konfliktą Ukrainoje“. Tai jie tą vadina konfliktu, o ne brutaliu karu, Rusijos agresija, tarsi tai būtų lengvai išsprendžiamas konfliktas. Bet faktas tas, kad dabar bus kuriamos komandos. Nepaisant D. Trumpo viešų pareiškimų, mums reikia išlikti kantriems ir sulaukti komandų nominacijų, aiškių uždavinių ir suteikto mandato.
Antras dalykas yra irgi svarbus – „padėti pagrindus bendradarbiavimui ateityje bendrų geopolitinių interesų temomis“ – ką tai reiškia? – „ir istorinėms bendros ekonominės plėtros galimybėms“. Tai amerikiečiai ir rusai dirbs kartu dėl bendrų geopolitinių tikslų? Ar tai reiškia Ukrainos pasidalijimą? Ar tai nurodo, kad amerikiečiai bus pasirengę aptarti V. Putino strateginius tikslus? Jis savo dviejuose ultimatumuose 2021 m. išdėliojo tokius tikslus – perkurti Europos tvarką, perkurti Rusijos ir JAV interesų zonas iki NATO ekspansijos ribų 1997-aisiais, atitraukti NATO infrastruktūrą iš naujausių Aljanso narių, atitraukti amerikietiškus branduolinius ginklus iš Europos, kas turėtų didžiulių strateginių pasekmių NATO branduoliniams ir gynybos gebėjimams. Ar tai reiškia, kad JAV ir Rusija kartu kas natūralius išteklius Šiaurėje, Arktyje, be Kinijos? Ką visa tai reiškia? Man tai kelia didelį susirūpinimą – kas slepiasi po šiais susitarimais? Tai gali apimti Europą, bet taip pat ir išeiti iš už jos ribų, arba abu.
Mano išvada – prireiks laiko, kol amerikiečiai ir rusai suburs savo komandas ir nuspręs dėl jų mandato ir derybų aukščiausiu lygiu. Ar D. Trumpas su tuo sutiks, o gal kišis ir blokuos bet kokį derybų susitarimą reikalaudamas išankstinio susitikimo su V. Putinu ir su juo susitars dėl kažko, kas paveiks arba panaikins bet kokį galimą ateities paliaubų susitarimą bei diskusijas tarp abiejų delegacijų? Ar ukrainiečiai šiose derybose dalyvaus nuo pradžių? Normaliu atveju būtų tikimąsi, kad amerikiečiai šias derybas vykdytų tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Ukrainos reikalų, o ne Ukrainos reikalus spręstų su rusais be ukrainiečių. Tam mažų mažiausiai reikia, kad V. Zelenskis sėdėtų prie to paties stalo. Ir ketvirta, jei tai europiečiai turėtų teikti pajėgas stebėti paliauboms, jie taip pat turėtų sėdėti prie stalo, nes tai, koks bus šių derybų rezultatas, paveiks ir nuspręs, kokia būtų tokių pajėgų potenciali užduotis, ko bus tikimasi iš europiečių.
Mes jau girdėjome rusus kartojant tai, ką V. Putinas sakė ne kartą – jie nepriims jokių vakariečių pajėgų Ukrainoje. Ar tai reiškia, kad V. Putinas nepriims europiečių pajėgų Ukrainoje, jei su tuo sutiks V. Zelenskis? Ar jis sutiks? Visa tai yra neaišku ir tą dabar reikia išsiaiškinti pirmiausia Vašingtone, bet geriausiu atveju kartu su V. Zelenskio komanda ir europiečiais. Ir čia kyla dar kitas klausimas – kas atstovaus Europą? Ursula von der Leyen? Emmanuelis Macronas? Būsimas Vokietijos kancleris (interviu buvo atliktas iki Vokietijos rinkimų sekmadienį – IQ past.). O kaip dėl Lenkijos? Labai sudėtingi ir daug reikalaujantys klausimai.
– Bet ar jūs manote, kad Ukraina gali būti priversta sutikti su šiuo taikos susitarimu? Žinome, kad Europa bendromis apimtimis iki šiol Ukrainai yra skyrusi daugiau paramos, nei JAV, bet be Amerikos Ukraina sunkiai gali apsiginti. Ar jie gali būti priversti sutikti su susitarimu, nepriklausomai nuo to, ar patys ukrainiečiai dalyvautų susitarime, ar ne, net jei jis neatliepia Ukrainos lūkesčių? Ką dėl to gali daryti europiečiai? Matėme, kas vyko Paryžiuje, ir bent jau šiuo metu neatrodo, kad ES galėtų pati viena apginti Ukrainą.
– Nežinau. Tikiuosi, kad taip nebus, tikiuosi, kad D. Trumpas ir V. Zelenskis suras modus vivendi, grįš prie protingo bendradarbiavimo bei ir toliau dirbs kaip sąjungininkai, taip pat ir viešais savo pareiškimais. Ypač D. Trumpas turi pripažinti, kad tai Ukraina buvo užpulta ir tai V. Putinas pradėjo karą, o ne atvirkščiai. D. Trumpo pareiškimai, kad Ukraina yra kalta dėl šio karo pradžios, yra absurdas. Jam reikia tai ištaisyti. Tikėkimės, kad amerikiečiai ir toliau rems Ukrainą, net jei ir nepasiektas taikos susitarimas – finansiškai ir ypač karine prasme. Man kelia susirūpinimą, kad taip, ES reikia pasistengti, jie Ukrainai skyrę daug, bet manau, kad to neužteks, ir labai artimoje ateityje europiečiams reiks padaryti kur kas daugiau remiant Ukrainą. Klausimas, ar mes turime priemonių tą padaryti per trumpą laiką? Ar 27 ES valstybės gali greitai rasti sutarimą? Ar 32 NATO valstybės gali tą padaryti? Ar jie tiki, kad, kaip visada, tai pirmiausia reikalauja labai ilgų tarpusavio diskusijų? Visa tai susiję ir sudėtingi klausimai.
Jaučiu, kad stiprėja skubos ir atsakomybės pajautimas ES viduje. Kaip vokietis, tikiuosi, kad rinkimai baigsis tuo, jog naujasis kancleris labai greitai suburs savo vadovybę ir greitai atsidurs pozicijoje, kuri leis jam įsitraukti ir paveikti diskusijas, stumti jas tolyn, pajungti vokiečių priemones – ginklus ir pinigus – remti Ukrainą, kad jie galėtų daryti tai, ką mes visi, ir vokiečiai, ir kiti europiečiai, ne kartą kartojome – derėtis iš galios pozicijos, ar, jei atvirai, reliatyvios galios pozicijos. Ar bent jau kad Ukraina taptų derybų partnere, kurią rimtai vertintų V. Putinas ir D. Trumpas bei jų komandos.
Dabar esame labai sudėtingoje situacijoje. Tikiuosi, kad Vašingtone D. Trumpo komanda įtikins prezidentą leisti jiems dirbti, o ne trukdyti jų darbą savo viešais pareiškimais ir galimų derybų baigtį kreipti visiškai kita linkme. Tai ir Ukrainos, ir Europos interesas, kurie tikisi reikšmingai prisidėti prie taikos derybų.
Jo kitas tikslas – perkurti Europos saugumo tvarką, kad Europa iš esmės būtų padalinta į dvi įtakos zonos, amerikiečių Vakarų Europoje ir rusų Rytų bei Centrinėje Europoje. Čia yra tikroji grėsmė.
Kitas man rūpestį keliantis dalykas – rusai yra rusai, jais negalima pasitikėti. V. Putinas aiškiai išsakė savo tikslus – padalinti Ukrainą arba, geresniu atveju, integruoti visą Ukrainą į ateities Rusijos imperiją. Jo kitas tikslas – perkurti Europos saugumo tvarką, kad Europa iš esmės būtų padalinta į dvi įtakos zonos, amerikiečių Vakarų Europoje ir rusų Rytų bei Centrinėje Europoje. Čia yra tikroji grėsmė. Kaip mes su tuo tvarkysimės? Ar mes būsime dalimi derybų? Ar mes esame tokioje pozicijoje, kad galėtume įtakoti ateities derybas? Jei rusams pasiseks ir toliau derėtis dėl ateities saugumo tvarkos, tada mes, europiečiai – nes tai mes būtume tokių derybų objektai – turėtume būti prie to paties stalo. Jei amerikiečiai nenori, ir tą sako atvirai, dalyvauti jokiame taikos susitarimo įgyvendinime, tai tokios pajėgos nebus pakankamai patikimos. Pagrindinis atgrasymo faktorius, įskaitant Rusijos pajėgas Ukrainoje, kurios turėtų būti atgrasytos nuo pakartotinių puolimų ir taikos susitarimo pažeidimų – abi, amerikiečių ir europiečių, pajėgos, taip pat ir branduolinės, turėtų būti ten.
Kuo ilgiau kalbu, tuo labiau auga mano susirūpinimas, nes šis iššūkis yra toks sudėtingas ir toks rizikingas. Tikiuosi, kad Europos lyderiai šiuo metu kalbasi su D. Trumpu ir bando grąžinti jį į vėžes, ir taip pat kalbasi su V. Zelenskiu užtikrindami jam nenutrūkstamą politinę ir materialinę paramą. Kol kalbame, karas tęsiasi – Rusija vis dar bombarduoja Ukrainos miestus ir gyventojus. To neturime pamiršti.
– Šiuo klausimu veikiausiai gerokai užbėgu įvykiams už akių, bet man rūpi ir Ukrainos likimas po galimo taikos susitarimo. Yra keli žingsniai, kuriuos Ukrainai veikiausiai teks žengti – rengti naujus rinkimus, kurie gali vidaus politikoje įnešti daugiau fragmentacijos, taip pat demobilizuoti kariuomenę ir pradėti atstatymo darbus su, tikėtina, mažiau paramos iš Vakarų, nei ukrainiečiai norėtų, ir gerokai nusekusia populiacija. Kokioje situacijoje matote Ukrainą po galimo taikos susitarimo?
– Jei bus taikos susitarimas – mes to dar nežinome, ir nežinome, kada jis bus ir kokiomis sąlygomis – po to tikriausiai bus rengiami rinkimai, ir turiu nuojautą, kad V. Zelenskis juos laimėtų. Jo reputacija yra gana aukšta, jis, kaip prezidentas, gina Ukrainą nuo rusų, keliauja po beveik visas Vakarų sostines kasdien telkdamas paramą Ukrainai. Jis daro didžiulį darbą. Kas dar pasiruošęs tą daryti, jei rinkimai vyktų rytoj? Bet čia mano asmeninė nuomonė.
Jei taip nutiktų, kad V. Zelenskis ir V. Putinas susitartų dėl paliaubų pagal dabartines kovos linijas, 20 proc. Ukrainos teritorijos liktų okupuota Rusijos, galbūt Ukraina paskelbtų nebesiekianti NATO narystės bent 20 metų; jei V. Putinas sutiktų, kad Ukraina prisijungtų prie ES, tai būtų puiku, nes Ukrainai tai būtų tam tikra saugumo garantija. Ukrainiečiams būtų paranku greitai tapti ES nare, nors mes joje vis dar turime V. Putino draugų, su kuriais irgi reikėtų sutarti. Bet tai reikštų padalintą Ukrainą, bent jau artimiausioje ateityje.
Privalumas tas, kad karas baigtųsi. Ukrainos kariuomenė galėtų persigrupuoti, bet taip pat ir Rusijos armija. Visos paliaubos turi dvi puses. Tai tkūrimas, taika visuomenei, ekonominis atsigavimas, geru atveju greitas įžengimas į ES, kas paskatintų ukrainiečių intregraciją į Europą, bet jie prarastų 20 proc. savo šalies.
Bet tai leistų ir V. Putinui perkurti savo armiją per artimiausius penkerius ar dešimt metų. Turbūt girdėjote, kad mūsų gynybos ministras nurodė, jog 2030 m. vėliausiai Vokietijos Bundersveras turi būti pasirengęs ginti NATO teritorijas, veikiausiai jūsų šalyje. Vokiečių brigada, kaip NATO, turėtų būti pasirengusi priimti dar daugiau vokiečių pajėgų ir tada kartu su kitų valstybių pajėgomis ginti NATO sienas, veikiausiai iš Baltarusijos, jei V. Putinas nuspręs smogti iš ten, ir ginti Suvalkų koridorių. Visa tai dabar yra svarstoma jūsų, mūsų ir NATO vadovybių. Tai tam tikru atžvilgiu būtų geriausias scenarijus dabartinėmis aplinkybėmis.
Turbūt girdėjote ir tai, kad V. Zelenskis siūlo savo kariuomenę stiprinti NATO ir Europos pajėgas. Jis sakė, kad gal ateityje tai nebebus klausimas dėl Ukrainos, ginamos NATO ir Europos, bet Europos ir Ukrainos gynybos kartu. Tai yra idėja, kurią mums, europiečiams, ir NATO reikėtų apsvarstyti ateityje, jei kada nors bus taikos susitarimas.
H. Braussas
- 1978 m. baigė Bundesvero universitetą (Vokietija).
- 1998 m. paskirtas Vokietijos karinio atstovo NATO ir ES kariniame komitete štabo nariu.
- 2001 m. pradėjo vadovauti šarvuočių (tankų) brigadai Vokietijoje, dalyvavo operatyvinėje kelionėje Bosnijoje, kur ėjo NATO SFOR štabo viršininko pareigas.
- 2004 m. paskirtas ES karinio štabo štabo operacijų ir pratybų skyriaus viršininko padėjėju.
- 2005 m. paskirtas pirmuoju ES karinių pajėgų civilinių ir karinių pajėgų padalinio direktoriumi.
- 2013–2018 m. dirbo NATO generalinio sekretoriaus padėjėju, atsakingu už gynybos politiką ir pajėgų planavimą.
- 2018 m. po 46-erių metų tarnybos paliko Vokietijos ginkluotąsias pajėgas.
- Šiuo metu yra Vokiečių užsienio reikalų tarybos vyresnysis asocijuotasis bendradarbis.
