ScanpixBe gamtinių išteklių, ginkluotės eksportas yra gyvybiškai svarbus Rusijos ekonomikai. Per pastaruosius 2 dešimtmečius Maskva sugebėjo pagilinti savo bendradarbiavimą su Afrika ir tapo didžiausiu ginklų tiekėju šio žemyno valstybėms ir kovotojams.
Portalo DW duomenimis, Rusijos valstybinis ginklų eksportuotojas „Rosoboronexport“ balandį paskelbė pasirašęs pirmąją laivų pardavimo sutartį su Užsachario Afrikos valstybe. Nors valstybė nebuvo atskleista, žinoma yra viena: tai pirma Rusijos užsitikrinta karinės jūrų įrangos sutartis per pastaruosius 20 metų. Nors šios žinios gal ir nesulaukė didelio tarptautinės bendruomenės dėmesio, jos kuo puikiausiai atitinka tam tikrą tendenciją: Rusija plečia savo ginkluotės eksporto tinklą Afrikoje ir siekia joje ilgam įsitvirtinti.
Nors Šaltojo karo laikais SSRS buvo pagrindinė ginkluotės Afrikai tiekėja, subyrėjus imperijai sumenko ir jos įtaka šiam žemynui. Tačiau nuo 2000 m. Rusija vėl ėmėsi plėtros, o per pastaruosius 2 dešimtmečius jai vėl pavyko tapti didžiausia eksportuotoja. Pasak Stokholmo tarptautinio taikos studijų instituto (SIPRI), šiuo metu rusiški ginklai sudaro 49 proc. viso Afrikos ginkluotės importo.
Rusijos dėmesys Afrikai
Iki šiol didžiausiu rusų ginkluotės importuotoju išlieka Alžyras, nuo jo nedaug atsiliekant Egiptui, Sudanui ir Angolai. Pasak SIRPI ginkluotės ir karinių išlaidų programos tyrėjos Alexandros Kuimovos, šalių importuotojų skaičius per pastaruosius 2 dešimtmečius išaugo. 2000-ųjų pradžioje 16 Afrikos valstybių pirko Rusijos pagamintą ginkluotę, o 2010–2019 m. šis skaičius jau išaugo iki 21 valstybės.
Nuo 2015 m. Rusija pradėjo parduoti ginkluotę naftos turtingai Angolai, parduodama daugiausia karinius lėktuvus ir sraigtasparnius. Šį bendradarbiavimą Angolos valdžia su Maskva palaiko nuo pat SSRS laikų, todėl yra gan akivaizdu, kad, vėl prireikus įsigyti ginkluotės, Rusija yra labiausiai tikėtinas variantas. Taip per 5 metus Angola tapo trečia pagal dydį Rusijos ginklų pramonės kliente, nusileisdama tik Alžyrui ir Egiptui.
Panaši situacija yra ir su Alžyru. Ryšiai nuo sovietinių laikų leido Rusijai užsitikrinti monopolį ginkluotės pirkimuose. Maskva 2006 m. net nurašė seną 5,7 mlrd. dolerių skolą. Tais pačiais metais Alžyras pasirašė naują sutartį su Rusijos ginklų gamintojais už 7,5 mlrd. dolerių.
„Pareigūnai šiose valstybėse iš esmės į Maskvą žiūri iš sovietinių laikų ryšių perspektyvos, todėl Maskva sugebėjo išlaikyti savo įtaką. Kai kuriais atvejais, kaip Alžyre, tai buvo atlikta nurašant skolą, kartais pažadant papildomai pastatyti reikalingas remonto ir priežiūros infrastruktūrą“, – teigė „Carnegie“ centro Rusijos ir Eurazijos programos vyresnysis tyrėjas Paulas Stronskis.
Naujų rinkų atidarymas turint geopolitinę viziją
Augantis Rusijos susidomėjimas Afrika turi ne tik ekonomines, bet ir politines bei strategines priežastis. Rusija mato Afriką kaip vieną esminių partnerių daugiapolės pasaulio tvarkos vizijoje.
„Mažiau europietiška, mažiau transatlantinė ir labiau besiorientuojanti į kylančias jėgas ir kylančius regionus“, – teigė P. Stronskis.
Pasak tyrėjo, būtent todėl buvo užmegzti santykiai su tokiomis valstybėmis kaip Zimbabvė ir Sudanas.
Nuo pat 2000-ųjų pradžios Zimbabvei yra taikomos finansinės sankcijos. Ši valstybė yra atsakinga už smurtą prieš politinius konkurentus, jų kankinimus ir žudymus buvusio prezidento Roberto Mugabės valdymo laikais. Nepaisant plačiai paplitusio tarptautinio pasmerkimo, Rusija liko Zimbabvės pusėje. Kartu su Kinija ji 2008 m. vetavo JT Saugumo Tarybos rezoliuciją ginkluotės embargui į Zimbabvę, taip pat nuolat kritikavo Vakarų sankcijas. Rusija eksportuoja į Zimbabvę tiek žaliavas, tiek jau pagamintus produktus kaip mediena, javai, trąšos ar elektronikos prekės. Atgal Rusija gauna iš šios šalies kavos ir tabako.
Rusijos kompanijos šioje Afrikos valstybėje taip pat dalyvauja deimantų ir aukso kasybos projektuose. Pasak Tarptautinio grėsmių ir tarptautinių nusikaltimų programos Saugumo studijų instituto (ISS) Pretorijoje tyrėjo Gugu Dube, Rusija plečia tokių resursų kaip koltanas, kobaltas, auksas ir deimantai kasybą ir kai kuriose kitose Afrikos valstybėse.
Rusija 2019 m. taip pat suorganizavo pirmąjį Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikimą Sočyje, kurio metu prezidentas Vladimiras Putinas pabrėžė, kad „ryšių su Afrikos valstybėmis stiprinimas yra vienas pagrindinių Rusijos užsienio politikos prioritetų“.
Didelę viršūnių susitikimo dalį užėmė ginklų prekyba. Afrikos delegacijos buvo pakviestos stebėti Rusijos ginkluotės ekspozicijas: nuo viršgarsinio „Yakovlev Yak-130“ mokomojo naikintuvo, „Pantsir“ raketų sistemos, „Tor-M2KM“ žemė–oras raketų sistemos iki naujo „Kalashnikov AK-200“ automatinio ginklo pristatymo. Šios ekspozicijos parodė, kad Rusija nesiekia siūlyti visiškai naujų ginkluotės technologijų – vietoje to jie orientuojasi labiau į populiariausių modelių patobulinimus.
Tarp jų yra lėktuvai, raketos, tankai, oro gynybos sistemos ir artilerija. Pavyzdžiui, vien Alžyras per 2000–2019 m. nusipirko apie 200 lėktuvų iš Rusijos – nuo transportinių iki kovinių sraigtasparnių, nuo bombonešių iki kovinių lėktuvų.
Pigūs ginklai – be jokių klausimų
Viešai prieinamuose Rusijos strateginiuose dokumentuose, kaip užsienio politikos koncepcija ar gynybos doktrina, Afrikos valstybės yra apibūdinamos kaip priklausančios nestabiliam žemynui ir kelia lengvą teroristinę grėsmę tarptautinei bendruomenei, ypač Šiaurės Afrikos regione. Būtent šie dokumentai bando pabrėžti Rusijos tikslus plėsti bendradarbiavimą su Afrika plėtojant abipusiai naudingus prekybinius ir ekonominius santykius bei remiant konfliktų ir krizių sprendimą.
Tačiau besitęsiantys neramumai taip pat didina ginklų poreikį ir Rusijai, kuriai Afrika yra milžiniška ir ekonominėmis sankcijomis po Krymo aneksijos nevaržanti rinka, leidžia nevaržomai plėsti savo vieną pagrindinių eksporto sričių.
„Rusijos ginklai yra geri. Visuotinai pripažinti. Rusijos ginklai yra ir pigesni. Nėra jokios priežasties, kodėl Afrikos valstybės nenorėtų jų pirkti“, – teigė Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos istorijos profesorė Irina Filatova.
Palyginus su likusiais didžiaisiais žaidėjais, prekiauti su Rusija nereikia jokių politinių ar žmogaus teisių pradinių sąlygų. Kai kuriais atvejais Rusijai lengvai pavyko užpildyti nuo Europos ar JAV tiekėjų paliktas ertmes.
Pavyzdžiui, 2014 m. Nigerijos vyriausybės kariai buvo apkaltinti žmogaus teisių pažeidimais kovojant su „Boko Haram“ teroristais. Iškart po to JAV nutraukė kovinių sraigtasparnių siuntą, nors ir jau buvo pasirašytas susitarimas. Tais pačiais metais Nigerija iš Rusijos užsisakė ir įsigijo 6 „Mi-35M“ karinius sraigtasparnius.
Egipte susiklostė panaši situacija. Po karinio perversmo 2013 m. JAV nutraukė karinę paramą šiai valstybei. Taigi, tai atvėrė Rusijai (kartu su Prancūzija, kuri irgi yra viena didžiausių ginkluotės eksportuotojų) galimybę pasipelnyti ir ji kaipmat sustiprino ginkluotės eksportą į Egiptą. Nuo 2009 iki 2018 m. Rusijos produkcija sudarė 31 proc. viso Egipto ginklų importo.
A. Kuimovos teigimu, prekybiniai susitarimai su Rusija įvyksta greitai. Jei konkrečiai valstybei reikia ginklų iškart ir Rusija juos turi, šalis sugebės juos atsiųsti. Prie to prisideda ir visuomenės spaudimo nebuvimas – Rusijos gynybos sektorius yra slaptas ir įstatymiškai kompanijos neprivalo pateikti savo pardavimų krypčių ar masto.
Kas gali kelti grėsmę Rusijai? Augantis Kinijos ginklų potencialas
Kol kas panašu, kad Rusija yra saugi Afrikos ginklų rinkoje. Tačiau ekspertai pastebi galimą Kinijos potencialą tapti dar didesniu žaidėju tiekti ginklus Afrikai. Šiuo metu Kinija sudaro 13 proc. žemyno ginklų importo.
„Kinija pagerino savo parduodamos produkcijos tiek kokybę, tiek kiekybę. Jie taip pat išrinkinėja ir tyrinėja Rusijos ginkluotę. Nuo 2014 m. augant bendradarbiavimui su Pekinu, Maskva su šia valstybe pasidalijo jautria karine technologija“, – teigė P. Stronskis.
A. Kuimova pridūrė, kad Kinija šiomis dienomis jau geba pagaminti įvairių tipų ginkluotės.
„Kinija iš esmės auga kaip ginkluotės eksportuotoja ir rodo panašius dėsningumus kaip Rusija parduodama ginklus be konkrečių politinių sąlygų“, – teigė A. Kuimova.
