ScanpixSekmadienį Italija rinks parlamentą. Dėl pergalės rinkimuose kovos dešinieji populistai „Italijos broliai“ ir kairioji Demokratų partija. Pirmalaikius rinkimus išprovokavo krizė – paramą nacionalinės vienybės vyriausybei pirmiausiai atšaukė Penkių žvaigždučių judėjimas (M5S), kurio nepasitenkinimą sukėlė premjero Mario Draghi priemonės kovai su energijos kainų krize ir ypač planai deginti atliekas Romoje. Vėliau iš nacionalinės vienybės vyriausybės pasitraukė ir Lyga bei „Pirmyn, Italija“ partijos.
Pirmą kartą italai rinks mažesnį parlamentą – po reformos Atstovų rūmuose lieka 400 vietų. Parlamentas renkamas penkeriems metams. 147 parlamentarai bus renkami vienmandatėse apygardose, iškart išrenkamas kandidatas, gavęs daugiausiai balsų. 245 deputatai renkami daugiamandatėse apygardose regioniniu principu, dar 8 parlamentarus renka užsienyje gyvenantys piliečiai. Kad partijos galėtų dalyvauti dalinantis vietas daugiamandatėse apygardose, jos privalo gauti bent 3 proc. balsų nacionaliniu lygmeniu. Rinkėjai gauna vieną biuletenį ir negali balsuoti už skirtingą partiją vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardoje.
„Italijos broliai“ sulaukė savo žvaigždžių valandos
„Italijos broliai“ (FdI) paskutiniuose parlamento rinkimuose gavo vos kiek daugiau negu 4 proc. balsų. Dabar jie yra pagrindiniai rinkimų favoritai. 1946 m. Benito Mussolini sąjungininkai įkūrė Italijos socialinį judėjimą. Pastarasis po beveik 50 metų susijungė su nuosaikesnėmis dešiniosiomis partijomis ir suformavo Nacionalinį aljansą, 2009 m. prisijungusį prie Silvio Berlusconi bloko. Tačiau po trejų metų buvę Nacionalinio aljanso lyderiai pasitraukė ir įkūrė FdI.
Partijos ideologijos šerdis – pasipriešinimas imigracijai, gėjų santuokoms ir parama tradicinei šeimai. Lyderė Giorgia Meloni savo misija laiko ginti „Dievą, šalį ir šeimą“. Daug dėmesio FdI skiria demografinei šalies padėčiai – nori didinti išmokas vaikams, sumažinti PVM kai kurioms kūdikių prekėms, darželius padaryti nemokamais, skatinti darbdavius samdyti motinas. Taip pat FdI žada pasitelkti karo laivus, kad į šalį per Viduržemio jūrą neatvyktų nauji prieglobsčio prašytojai. FdI nepalaiko populiarios šalyje idėjos, kad mokyklą Italijoje baigę užsienio šalių piliečių vaikai gautų Italijos pilietybę, pasisako už tiesioginius Italijos prezidento rinkimus.
Karo kontekste FdI nedviprasmiškai palaiko Ukrainą, tai daugeliui buvo netikėta, nes G. Meloni palaiko gerus santykius su Viktoru Orbanu ir Ispanijos kraštutinės dešinės partija VOX. 45 metų politikė žiniasklaidai prieš daugiau negu dešimtmečius yra sakiusi, kad B. Mussolini padarė kelias klaidas, bet „buvo geriausias politikas per pastaruosius 50 metų“ (FdI priklauso keletas B. Mussolini palikuonių). Tačiau dabar G. Meloni teigia, kad partijoje nėra vietos praeities nostalgijai, rasizmui ir antisemitizmui. Ji pašalino iš partijos radikaliausius jos narius, pavyzdžiui, partijos Sicilijos regiono lyderį, prieš aštuonerius metus „Facebook“ gyrusį Adolfą Hitlerį.
Kai G. Meloni buvo vieneri, šeimą paliko komunistinių pažiūrų laikęsis tėvas. Mergina nuo paauglystės įsiliejo į darbo rinką. Penkiolikmetė prisijungė prie „Jaunimo fronto“ – dešiniųjų organizacijos. Ją ir bendražygius vienijo maištavimas prieš Romoje įsigalėjusį kairiųjų pažiūrų dominavimą švietimo įstaigose ir viešojoje erdvėje. Ne vienas tų laikų bendražygis dabar yra tarp FdI lyderių. Politikė yra dirbusi jaunimo ministre S. Berlusconi vyriausybėje – prieš 14 metų ji tapo jauniausia visų laikų šalies ministre. Tuomet G. Meloni dar gyveno su motina ir patraukė dėmesį atsisakiusi tarnybinio automobilio bei vairuotojo paslaugų.
Pastaruoju metu parama FdI išaugo dėl pasirinktos strategijos – skirtingai negu daugelis dešiniųjų partijų, „Italijos broliai“ nepalaikė nacionalinės vienybės vyriausybės ir tapo labiausiai matomu opoziciniu balsu šalyje. FdI konsultavo ir Donaldo Trumpo sėkmės architektas Steve‘as Bannonas. Tikėtina, kad su Lygos ir „Pirmyn, Italija“ parama FdI galės formuoti vyriausybę. Apklausos žada, kad FdI gaus apie ketvirtadalį balsų.
Tradicinė kairė moka buvimo valdžioje kainą
Italijos Demokratų partija (DP) gali pretenduoti į pirmą vietą rinkimuose, tačiau vargu ar yra pajėgi suburti koaliciją ir gauti valdžią. Nuo pat 2013 m. demokratai buvo valdžioje (su metų pertrauka). Paskutinėje kadencijoje iš pradžių dirbo opozicijoje, bet vėliau buvo sudarę pusantrų metų gyvavusią koaliciją su M5S, o vėliau dalyvavo nacionalinės vienybės vyriausybėje. Partijos lyderis Enrico Letta pabrėžia, kad demokratai visada galvodavo apie šalies, o ne partijos interesus, todėl dabar už tai moka kainą. Jie beveik nuolat dirbo koalicijose, todėl žmonėms asocijuojasi su politiniu elitu.
2013–2014 m. dešimt mėnesių premjeru jau dirbęs E. Letta aktyviai rėmė M. Draghi vyriausybę ir ragina italus nubausti tuos, kurie lėmė jos žlugimą, tačiau naujos panašaus stiliaus vyriausybės formavimo galimybę atmeta. Demokratų programos ašis – investicijos į žaliąją energiją ir švietimo reforma. Tarp pagrindinių prioritetų išskiriamos ir žmogaus teisės. Darbininkams būtų nustatyta minimali 9 eurų valandinė alga, imigrantų vaikai lengviau gautų Italijos pilietybę, būtų legalizuotos gėjų santuokos. Žadama kovoti su jaunimo nedarbu, panaikinti neapmokamas praktikas, mažai pajamų gaunantiems 18-mečiams skirti vienkartines 10 tūkst. eurų išmokas, kurioms lėšos būtų surinktos iš paveldėjimo mokesčių kėlimo turtingiausiems.
E. Letta daug kalba apie FdI grėsmę šaliai ir rinkimus lygina su „Brexit“. Jis yra pro-europietiškas ir pasisako už tai, kad blokas kartu spręstų didžiąsias krizes. 56-erių politikos veterano E. Lettos vyriausybė netapo sėkmės istorija – ji žlugo dėl vidinių demokratų intrigų. Tada politikas paliko Italiją ir dėstė Sciences Po universitete Paryžiuje, į aktyvią politiką grįžo tik pernai. Necharizmatiškas, nuosaikių kairiųjų pažiūrų intelektualas paskęsta tarp ryškių Italijos politikos asmenybių.
PD yra populiariausia partija tarp turtingiausių italų, bet ją remia vos mažiau negu dešimtadalis darbininkų, nusivylusių buvusio lyderio Matteo Renzi į verslą orientuota ekonomine politika. Apklausos žada, kad demokratai gaus 20–24 proc. balsų, prieš ketverius metus jie sulaukė 18,8 proc. palaikymo.
Smunkantys politikos milžinai
Kontraversiško Matteo Salvini vadovaujama Lyga ne taip seniai buvo populiariausia Italijoje. Tačiau dabar bus labai sunku pakartoti net tokį rezultatą, koks buvo pasiektas 2017 m., kai Lyga gavo 17,4 proc. balsų. Šalyje augant infliacijai, imigracijos klausimas praranda svarbą. Lyga prarado pozicijas ir todėl, kad kurį laiką priklausė valdančiajai koalicijai bei rėmė nacionalinės vienybės vyriausybę. Dalį radikalesnių rinkėjų nuvylė palaikymas imuniteto pasams. Dar prieš trejus metus Lygos reitingai siekė net 37 proc. M. Salvini išskiria šešis pagrindinius prioritetus: energijos kainų pažabojimą, atominės energetikos vystymą, daugiau galios regionams, mokesčių ir teisės reformas, galimybę išeiti į pensiją pasiekus 41 metų darbo stažą ir migracijos į Italiją jūriniu keliu stabdymą. Taip pat M. Salvini žada ginti tradicines vertybes. Sankcijas Rusijai politikas laiko neefektyviomis ir ragina jų atsisakyti arba bent jau išsiderėti Italijai taikomų išimčių. Būdamas vidaus reikalų ministru M. Salvini pagarsėjo migrantų stovyklų uždarymu ir migrantus gelbėjančių visuomeninių organizacijų laivų neįleidimu į uostus. Dabar apklausos žada, kad Lyga gaus 11–15 proc. balsų.
Penkių žvaigždučių (M5S) judėjimas pirmuose savo rinkimuose 2013 m. gavo ketvirtadalį balsų, o po penkerių metų parama išaugo iki trečdalio. Tačiau po kadencijos, kai M5S visada vienokia ar kitokia forma buvo valdžioje, parama gerokai nuslopusi. Dabartinis partijos lyderis yra buvęs premjeras Giuseppe Conte. G. Conte vadovavo dviem koalicinėms vyriausybėms – pirmoji buvo sudaryta su Lyga, antroji su demokratais. Populiarumo viršūnėje premjeras buvo per COVID-19 pandemijos įkarštį ir ypač tada, kai išsiderėjo dosnią ES paramą ekonomikos gaivinimui. M5S žada įvesti minimalią algą, atsisakyti regioninių mokesčių verslui, skatins verslą samdyti jaunimą, plėtos žaliąją energetiką, pasisako prieš ginklų Ukrainai tiekimą. Neatsisakoma ir idėjos palaipsniui įvesti universalias bazines pajamas, kurios šiuo metu faktiškai tėra pervadintos dosnios nedarbo išmokos. Partija atsirado kaip nė su viena ideologija nesitapatinantis judėjimas, orientuotas į euro-skeptiškumą, aplinkosaugą ir keliantis tikslus įveikti korupciją bei skurdą. M5S kadencijos metu prarado daug parlamentarų, o ypač skaudus buvo buvusio lyderio Luigi di Maio pasitraukimas. M5S turėtų gauti 11–13 proc. balsų.
2018 m. S. Berlusconi „Pirmyn, Italija“ (FI) gavo 14 proc. balsų ir buvo antra populiariausia šalyje dešinioji partija. O dabar atsidūrė ne tik Lygos, bet ir kitų buvusių sąjungininkų – FdI šešėlyje. Netrukus 86-erių sulauksiantis S. Berlusconi beveik prieš dešimtmetį neteko premjero posto po sekso skandalo ir kaltinimų mokesčių vengimu. Gyvai matomas retai, bet aktyvus socialiniuose tinkluose. Viename video jis save tituluoja geriausiu politiku šalyje, praeityje save lygino su Napoleonu ir Jėzumi Kristumi. Jis ilgiausiai dirbęs premjeras pokarinės Italijos istorijoje. Savo draugu laikė Vladimirą Putiną, bet dabar sako, kad jo elgesys „nuliūdino“. Iš trijų dešiniųjų partijų FI yra pro-europietiškiausia. Ji palaiko glaudesnę eurointegraciją, lėšų gynybai didinimą, o imigraciją mažintų siekdama spręsti Afrikos ekonomines problemas. S. Berlusconi aktyviai palaiko tiesioginius prezidento rinkimus. Apklausos žada, kad FI gaus 6–9 proc. balsų.
Politikos naujokų raumenys silpni
Prieš rinkimus atsirado ir naujų politinių partijų. Du buvę demokratų politikai įkūrė naujas politines jėgas – „Veiksmas“ ir „Tegyvuoja Italija“, kurios rinkimuose dalyvaus bendru sąrašu (A-IV). Matteo Renzi yra buvęs Italijos premjeras, o Carlo Calenda – jo kabineto ekonomikos ministras. A-IV siekia modernizuoti Italiją. Siūloma riboti energetikos įmonių pelnus, siekiama plėtoti suskystintų gamtinių dujų infrastruktūrą ir atominę energetiką, remiama Ukraina. A-IV sieks, kad būtų kuriama bendra ES prieglobsčio sistema. Partijų aljanso tikslas – pritraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus, kad politikoje atsirastų „trečias polius“, o M. Draghi toliau liktų premjero poste. Apklausos žada, kad A-IV gaus 5–7 proc. balsų.
Žaliųjų ir kairės aljansas įsteigtas liepą susijungus dviem mažesnėms partijoms. Jis sieks, kad Italija jau 2045 m. taptų klimato atžvilgiu neutralia šalimi ir siūlo pereiti prie pilnai atsinaujinančios energijos, bet nepritaria branduolinės energijos plėtojimui, žada įvesti plastiko mokestį. Apklausos šiam aljansui žada 2–4 proc. balsų.
Kas laukia po rinkimų?
Po rinkimų į valdžią Italijoje po ilgos pertraukos grįš dešinieji. Nors rinkimuose dalyvauja atskirais sąrašais ir sutaria ne visais svarbiais klausimais, bet FdI, Lyga ir FI veikiausiai susitars dėl koalicijos. Demokratai tiesiog nelabai turi potencialių patikimų sąjungininkų, kurie pretenduotų bent į dviženklį procentinį palaikymą. Tačiau nereiktų stebėtis, jeigu dešinioji koalicija bus trapi – Italijos politika pasižymi nestabilumu, o M. Salvini nepratęs leisti kitiems griežti pirmuoju smuiku ilgesnį laiką.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas
