Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą reikėtų vertinti pagal darbus, o ne kalbas, sako JAV analitinio centro CEPA biuro Varšuvoje vadovas Ray Wojcikas.
Baltijos šalyse buvo kilęs susirūpinimas, kai D. Trumpas per rinkimų kampaniją žadėjo pagerinti ryšius su Rusija, o NATO vadino atgyvenusiu Aljansu. Lietuvos pareigūnai su nerimu stebi jo ginčus su sąjungininkais Europoje ir dažnai neprognozuojamą elgesį.
Tačiau diplomatai ir D. Trumpo šalininkai pabrėžia, kad tapęs prezidentu jis apie NATO ėmė kalbėti palankiau, rūpinasi JAV karine galia, rytiniame NATO sparne išlaiko karius, o jo administracijos pareigūnai Baltijos šalims rodo itin didelį dėmesį.
„Prezidentas D. Trumpas yra labai atviras daugeliu klausimų, tačiau tai, ką jis pasakė tviteryje, kampanijos ar net prezidentavimo metu, reikia atskirti nuo to, kas realiai vyksta Nacionalinio saugumo taryboje ar Pentagone“, – interviu BNS Varšuvoje sakė R. Wojcikas.
„Prezidento sprendimai yra aiškūs: įsipareigojimas Europos gynybos iniciatyvai, nesiliaujantis brigados kovinės grupės buvimas Lenkijoje, o tuo pačiu ir visame regione, įsipareigojimas dėl išankstinio technikos dislokavimo, oro pajėgos, išankstinis jų technikos dislokavimas ir gerinamos sąlygos JAV lėktuvų dislokavimui Europoje“, – pridūrė jis.
Vasario mėnesį paskelbti apklausos rezultatai parodė, kad du trečdaliai lietuvių nepasitiki, jog D. Trumpas priims teisingus sprendimus svarbiausiais politiniais klausimais.
Artėjant liepą Briuselyje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kitų Baltijos šalių lyderiai susitiks su D. Trumpu Vašingtone.
„Atvykimas į Vašingtoną prieš viršūnių susitikimą siunčią didžiulę žinutę visam NATO rytiniam sparnui ir mūsų grėsmei iš Rytų, kad mes labai rimtai vertiname šiuos ryšius ir mes nemanome, kad Baltijos šalys yra užkampis“, – sakė CEPA ekspertas.
– Kadangi esame Varšuvoje, pradėkime nuo Lietuvos ir Lenkijos santykių. Nepaisant reikšmingai nepasikeitusios Lietuvos lenkų situacijos, Lenkijos politikai pastaruoju metu kur kas gražiau kalba apie Lietuvą, o po ilgos pertraukos ją aplankė ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Kaip jums atrodo, kodėl santykiai šyla?
– Kalbant apie prezidento A. Dudos vizitą, buvo iš tikrųjų puiku jį pamatyti čia (Lietuvoje – BNS) pirmą kartą. A. Dudos vizitas siunčia stiprų signalą, kaip rimtai abi šalys vertina tarpusavio santykius. Sutarimas, kurį abi šalys pasiekė artėjant NATO viršūnių susitikimui rodo, kad saugumo klausimai yra labai aukštai dvišalių santykių darbotvarkėje.
Be abejonės, viena iš pagrindinių pastaruoju metu gerėjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių priežasčių yra sutampantis nerimas dėl saugumo regione. Faktas yra ir tai, kad geografiškai vienas iš pagrindinių galvos skausmų Jungtinėms Valstijoms šiuo metu yra teritorija tarp Lietuvos ir Lenkijos sienų.
CEPA šiuo metu dirba su abiejų šalių Gynybos ministerijomis ir stengiasi įvertinti dabartinę situaciją, numatyti potencialius ateities saugumo padėties gerinimo scenarijus. Būdami šioje aplinkoje galime pasakyti, kad abiejų šalių ministerijos labai pozityviai kalba viena apie kitą, tarpusavio planavimą ir diskusijos gilinimą.
– Kai kurie analitikai sako, kad Lenkijai tiesiog reikia rasti naujų sąjungininkų, išaugus įtampai tarp Varšuvos ir Vakarų Europos sostinių. Galbūt santykiai su Lietuva tėra posūkis ieškant naujų draugų, kiti sako, kad Lenkija turi problemų įgyvendindama teismų, žiniasklaidos reformas ar vadinamąjį Holokausto įstatymą?
– Manau, kad pačios Lenkijos parlamentarams ir Vyriausybei būtų geriau kalbėti, kaip jie keičia savo užsienio politiką. Galiu pasakyti, kad JAV požiūriu tokie dalykai kaip Višegrado ketverto bendradarbiavimas, Trijų jūrų iniciatyva, Baltijos šalių ir Lenkijos saugumo diskusijos ir viso to išplėtimas į Suomiją, Švediją ir taip toliau – mūsų nuomone, visus šiuos reikalus galima priskirti tai pačiai kategorijai. Tai yra bet kokiu atveju įvyksiantys savaime suprantami dalykai.
Lenkijos ir Briuselio ar Vokietijos nuomonių skirtumus reikėtų vertinti pačios Lenkijos parlamentarams ir Vyriausybei. Mes, kaip CEPA, esame susirūpinę saugumu ir strateginiais transatlantiniais santykiais. Stengiamės atsitraukti nuo tokių dalykų, nes jie labiau laikytini vidaus politika, nors ir yra tarptautiniai, sutinku.
– Kaip vertinate besimezgantį Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą gynybos srityje?
– Norėčiau išskirti vadinamąją PESCO iniciatyvą (ji apima atskiras gynybos ir saugumo sritis, kuriose bendradarbiauti sutarė daugelis ES šalių - BNS). Kai Europos gynybos pajėgumai yra tobulinami, tai gerina visų aplinkinių pajėgumus. JAV nenori turėti pajėgiausios Europoje kariuomenės. JAV nori būti dalimi didesnės NATO struktūros, kuri yra susitelkusi į rytinio sparno apsaugojimą, dorojimąsi su iššūkiais pietų sparne. JAV nori remti NATO plėtrą ir taip ilguoju laikotarpiu užtikrinti jos kaip paties sėkmingiausio aljanso tęstinumą. Neprognozuojamos Rusijos akivaizdoje to mums reikia.
– Vilnius vadovauja PESCO kibernetinio saugumo projektui. Visgi kai kurie politikai nerimauja, kad PESCO iniciatyva gali dubliuoti NATO funkcijas. Kaip užtikrinti, kad tai nenutiktų?
– Pastaraisiais metais NATO ir ES sustiprino kontaktą ir tarpusavio supratimą. Europos pastangos karinėje srityje neatima NATO pajėgumų. ES nori bendradarbiauti, remti saugumo misijas Afrikoje ar vietose, kur NATO sudėtinga dalyvaut, o NATO kaip organizacija negali padaryti visko, kai turi problemų su savo pačios teritorijų apsauga – rytiniu flangu, Balkanais, iššūkiais pietiniame sparne.
Turint tai omenyje, vis tiek girdime tam tikro nerimo: kaip toli eis PESCO, ar PESCO sumažins JAV vaidmenį, ar PESCO dubliuos. Panašius argumentus girdėjome pastaruosius 25 metus, kai vyko diskusijos apie ES kaip gynybos sąjungos tapatybę: klausėme, ar ji nereikalinga, kai yra NATO, ar visgi ES turi saugumo tikslų, kurie skiriasi nuo NATO Penktojo straipsnio tikslų? Kitoks ES požiūris tapo labai teigiamu dalyku, todėl manau, kad taip bus ir su PESCO.
– O kaip jūs manote, ar Lenkijos ir Baltijos šalių žmonės dar turi nerimauti dėl JAV įsipareigojimų šių šalių saugumui, turint omenyje, ką prezidentas Donaldas Trumpas kalbėjo per rinkimų kampaniją?
– Prezidentas D. Trumpas yra labai atviras daugeliu klausimų, tačiau tai, ką jis pasakė tviteryje, kampanijos ar net prezidentavimo metu, reikia atskirti nuo to, kas realiai vyksta Nacionalinio saugumo taryboje ar Pentagone. Prezidento sprendimai yra aiškūs: įsipareigojimas Europos gynybos iniciatyvai, nesiliaujantis brigados kovinės grupės buvimas Lenkijoje, o tuo pačiu ir visame regione, taip pat įsipareigojimas dėl išankstinio technikos dislokavimo, taip pat oro pajėgos, išankstinis jų technikos dislokavimas ir gerinamos sąlygos JAV lėktuvų dislokavimui Europoje. Baltijos jūroje treniruojasi jūrų pajėgos, kaip ir jūrų pėstininkai.
Jeigu čia sėdėtumėte su labai gera mano drauge, JAV ambasadore Lietuvoje Anne Hall, ji neabejotinai įtikinėtų, kad JAV įsipareigojimas Baltijos šalių saugumui yra nesvyruojantis. Aš su ja sutikčiau visu šimtu procentų. Jeigu kalbėtumėte su ambasadoriumi Lenkijoje Paulu Jonesu (Polu Džounsu), jis pasakytų lygiai tą patį dalyką – įsipareigojimas nesvyruojantis, o tai įrodo ne tai, kas kalbama kampanijų metu, o tai, kas sakoma dabar ir kaip mes prisidedame su pajėgomis, technika ir finansais.
– Kokią žinutę siunčia būsimas D. Trumpo susitikimas su Baltijos šalių prezidentais?
– Pirmiausia tai siunčia puikią žinią apie pačias Baltijos šalis. Jos yra skirtingos, skirtingai meta iššūkį Rusijos agresijai, skirtingai kariauja informacinį karą ir dorojasi su Rusijos kibernetiniais išpuoliais, tačiau toks bendras vizitas prieš NATO viršūnių susitikimą siunčia žinią apie šio regiono sanglaudą.
Taip pat pasakyčiau, kad atvykimas į Vašingtoną prieš viršūnių susitikimą siunčią didžiulę žinutę visam NATO rytiniai sparnui ir mūsų grėsmei iš Rytų, kad mes labai rimtai vertiname šiuos ryšius ir mes nemanome, kad Baltijos šalys yra užkampis.
– Kai kurie pareigūnai diskutuoja, ar D. Trumpui besipykstant su kitų Vakarų šalių lyderiais Lietuvai ilgainiui neteks rinktis strateginių partnerių. Pavyzdžiui, ar Vokietija galės būti Lietuvos strategine partnere kartu su JAV?
– Be abejonės. Vokietija yra labai svarbi Europos saugumui, nes suteikia galimybes JAV steigti jos teritorijoje karines bazes ir sukurti galimybes vystyti galimybes pastiprinti žemyne esančius karinius vienetus. Nuo 1945 metų JAV turėjo tik kelias tokias sąjungininkes, kaip Vokietija. Kita tokia tikriausiai būtų Jungtinė Karalystė. Tai nesikeičia.
Taip, administracijos kartais neturi pačių geriausių tarpusavio santykių ir D. Trumpas Vokietijos adresu yra pasakęs griežtų pareiškimų. Tačiau atsakant į jūsų klausimą manau, kad niekada neateis toks metas, kai Lietuvai reikės rinktis tarp JAV ir Vokietijos.
– Ką manote apie dabartinį Rusijos elgesį? Ar jis kaip nors pasikeitė po 2014 metų Krymo aneksijos?
– Manau, kad Rusija visiems mums išlieka didžiulis iššūkis, Rusijos elgesys išlieka neprognozuojamas. Ji turi reikšmingų pajėgumų, per „Zapad“ Rusija pademonstravo esanti labai pajėgi greitai perdislokuoti didelį kiekį pajėgų. Rusija buvo visiškai nenaudinga skaidrumo prasme, kai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, jog pratybose nedalyvavo toks karių skaičius, kad į jas reikėtų siųsti stebėtojus. Tačiau jie akivaizdžiai nesakė tiesos, nes pratybose dalyvavo nuo 70 iki 100 tūkstančių karių.
Tai, kad jie dislokavo „Iskander“ Karaliaučiuje, taip pat kelia didelį susirūpinimą kiekvienam šiame regione ir netgi NATO, kai svarstome apie vadinamąją A2/AD (prieigos ribojimo ir regiono blokavimo) grėsmę. Visi šie dalykai yra svarbūs JAV, dar turint omenyje reikšmingus iššūkius, su kuriais Vašingtonas susiduria Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Egzistuoja blogiausias scenarijus, kad rusai, Vladimiras Putinas nuspręstų paimti bent vieną colį NATO žemės, kad mestų mums iššūkį, todėl mums ir reikalinga Europos užtikrinimo iniciatyva, atgrasymas, patikinimas ir buvimas.
Taigi, mums reikalinga glaudi saugumo kompozicija, kad gebėtume greitai atsakyti į grėsmes ir papildyti pajėgumus regione. Tačiau tuo pačiu metu mums reikia krūvos dygliakiaulių. Nežinau, ar esate girdėjęs šį terminą.
– Ne, neteko.
– Dygliakiaulė yra gyvūnas, kuris išskleidžia spyglius, kai supyksta. Mintis yra, kad NATO ir ES dirbtų organizaciniu požiūriu ir spręstų saugumo problemas, tačiau tuo pačiu metu kiekviena šalis turi tapti tokia gera dygliakiaule, kokia įmanoma. Dygliakiaule galima laikyti nuorodą į NATO Trečiąjį straipsnį. Reikia padaryti taip, kad tie, kurie stebi rytų sparną iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, kad jie matytų ne tik NATO struktūrą, bet taip pat matytų ir tas dygliakiaules ir todėl nenorėtų peržengti sienų.
– Ar manote, kad NATO rytinis sparnas šiuo metu yra tiek stiprus, kad atgrasytų Rusiją?
– Palyginus su 1990 metais, matau reikšmingą pagerėjimą. Nors turime pripažinti, kad kariuomenės mažėjo, tačiau tuo pačiu vyko reikšmingi pajėgumų tobulinimai. Taigi, nuo 1990 metų rytiniame sparne kariuomenės yra pajėgesnės, tačiau dar reikia nueiti reikšmingą kelią tiek NATO ir ES organizacine prasme, tiek individualiai. 2 proc. BVP vis dar yra svarbi siekiamybė. Estija šiuo klausimu yra pavyzdys, Lietuva taip pat skiria 2 procentus, Lenkija taip pat, tačiau kiti dar tik prisiima įsipareigojimus.
– Pastaraisiais dešimtmečiais ekspertai sako, kad didelės ir stiprios kariuomenės yra senamadiškos, nes šiandien yra reikalingos mažesnės ekspedicinės pajėgos. Ar jums neatrodo, kad šia prasme metas vėl sugrįžti? Lietuva grąžino šaukimą į kariuomenę 2015 metais, šiemet tai padarė Švedija. Ar matote čia tendenciją? Ar manote, kad šiandien yra būtinybė toms didelėms kariuomenėms vėl kurtis NATO rytų sparne?
– Ir taip, ir ne. Nemanau, kad mums reikia Šaltojo karo laikų dydžio kariuomenių rytiniame sparne. Jūs teisus, daug šalių kreipė dėmesį į įvairius pajėgumus ir, kaip ir JAV 1990-aisiais ir 2000-aisiais, stengėsi išsimokėti vadinamuosius „taikos dividendus“, o kariuomenė buvo viena paprasčiausių vietų rasti resursų kitoms programoms finansuoti. Tuo metu personalas visada yra brangiausias bet kokioje kariuomenėje.
Visgi mados keičiasi, kaip jūs sakėte, šaukimas grąžintas Lietuvoje, Švedijoje. Taip pat manau, kad Lenkija gerai ruošiasi teritorinei gynybai.
Visgi tos didžiulės Šaltojo karo laikų pajėgos nebuvo labai pajėgios. Dabar šalyse yra kur kas mažesnės ir pajėgesnės kariuomenės. Tačiau tai nekeičia esmės, kad mums reikia spręsti gyvosios jėgos trūkumo klausimus.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.
