ScanpixDaugelis Europoje iki pat paskutinės akimirkos tikėjosi JAV viceprezidentės Kamalos Harris pergalės. Tai buvo iliuzija, palaikoma dalies JAV žiniasklaidos, teigia ilgametis rinkimų technologas Timas Murtaughas, aktyviai dalyvavęs Donaldo Trumpo dviejose rinkimų kampanijose.
Vasario viduryje „Brussels Signal“ surengtame seminare „Kodėl D. Trumpas laimėjo: žvilgsnis iš vidaus“ T. Murtaughas papasakojo, kas nulėmė D. Trumpo sėkmę 2024 m. JAV prezidento rinkimuose.
Vienas pagrindinių lūžių, pasak D. Trumpo rinkimų kampanijos vyresniojo patarėjo, buvo pirmieji ir kartu paskutiniai Joe Bideno ir D. Trumpo debatai. Nors susirūpinimas dėl tuomečio JAV prezidento amžiaus ir gebėjimo aktyviai dirbti jau seniai sklandė, tačiau būtent debatai parodė, kad jis nėra „geros formos“, diplomatiškai pasakius.
„Pasaulis tai pamatė per tuos debatus. Matėte, kad jis kalbėjo labai tyliai, beveik šnabždėdamas, praradęs minčių eigą, didžiąją laiko dalį kalbėdamas kažką beprasmiško. Ir beveik iš karto nacionalinė Amerikos žiniasklaida atsisuko prieš J. Bideną“, – kalbėjo T. Mustaughas ir pridūrė, kad, jo nuomone, iki debatų egzistavo savotiškas sandėris tarp JAV didžiosios žiniasklaidos ir Baltųjų rūmų: „Susitarimas buvo toks, kad jie jį dangstys, jei tik jis neleis jiems atrodyti blogai. Ir kai birželio 27 d. jis išėjo į sceną ir iš tikrųjų parodė pasauliui, kad nebegali būti Jungtinių Valstijų prezidentu, žiniasklaida supyko, nes dėl to ir jie atrodė blogai.“
K. Harris – geriausia, kas galėjo nutikti D. Trumpo kampanijai
Tuomet iškart tapo aišku, kad Demokratų partija pakeis J. Bideną, ir netrukus tai nutiko, tačiau šis pokytis tapo tik į naudą D. Trumpui.
„Demokratai ir žiniasklaida mėgsta sakyti, jog D. Trumpo kampanija buvo pagauta nepasiruošusi, kai K. Harris paskutinę minutę buvo įbrukta kaip pakaitinė kandidatė. Tai netiesa. Ji buvo pačiame sąrašo viršuje kaip tikėtina kandidatė, kuri bus siūloma, kai bus pakeistas J. Bidenas“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, D. Trumpo komanda buvo pasiruošusi, kad tuometė JAV viceprezidentė taps kandidate, nes demokratai įsistatė save į įtraukties ir kitos „woke“ kultūros ideologinius rėmus: „Demokratų partijoje niekas niekaip nebūtų išdrįsęs atsistoti ir pasakyti: nemanau, kad ji būtų labai gera kandidatė. Nebuvo jokių šansų, kad kas nors kiš kaklą į giljotiną ir pasakys tai apie moterį, kuri, visų pirma, yra moteris, be to, indų ir afroamerikiečių kilmės.“
IQKita vertus, K. Harris sulaukė labai didelių nacionalinės žiniasklaidos simpatijų: „Niekada nemačiau, kad nacionalinė naujienų žiniasklaida taip įsimylėtų kandidatą ir kad ši meilė net trykštų pro kraštus. Ji mylėjo Baracką Obamą. Dieve, bet tai, kaip ji elgėsi su K. Harris, manau, kad peržengė visas ribas.“
Tačiau, T. Murtaugho teigimu, pasirodo, K. Harris buvo „siaubinga kandidatė“. Visų pirma, kaip viceprezidentė ji paveldėjo visas J. Bideno administracijos problemas. Antra, jos politinė karjera iki tapimo viceprezidente apėmė tik Kaliforniją, kurioje, skirtingai nei didžiojoje Jungtinių Valstijų dalyje, vyrauja itin liberali politika.
Pasak rinkimų technologo, K. Harris kampaniją galima įvardyti kaip „Brado vasara“: „Tai apie buvimą jauna nerūpestinga moterimi. Tu tarsi ketini gyventi taip, kaip nori gyventi. Ir taip, tu padarysi keletą klaidų, bet tu jas tiesiog nubrauksi ir eisi į priekį. Iš esmės toks buvo požiūris.“
„Užuot kalbėję apie politiką ir apie tai, ką ji nuveikė būdama viceprezidente arba ką nuveiks būdama prezidente, jie sakė, kad ji pardavinėja džiaugsmą. Rimtai. O kampanijos žinutė buvo „Brado vasara“ ir džiaugsmas, o kitoje pusėje, kas ten pas mus? Tai D. Trumpas, tiesa? Taigi vienoje pusėje turime džiaugsmą, o kitoje – šėtoną. Taip rinkimus įrėmino nacionalinė žiniasklaida“, – pridūrė jis.
Rinkėjams sukėlė įtarimų
Tuo metu jos kampanijos nariai neoficialiai žiniasklaidai pasakojo, kad K. Harris pakeitė nuomonę dėl įvairių temų: kad jau ne visi nauji Jungtinėse Valstijose gaminami automobiliai turi būti elektriniai; kad ji jau nebepalaiko žaliojo susitarimo, kuriame numatyti iškastinio kuro ribojimai; kad dabar neprieštarauja ir uolienų skaldymui siekiant išgauti gamtines dujas; kad nebesieks uždrausti privačių sveikatos draudimų. Kartu rinkimų kampanijos nariai pačią K. Harris saugojo nuo viešumos.
„Ji tapo kandidate liepos 21 d. ir nedavė interviu iki rugpjūčio 29 d. Jie žinojo, kad bus blogai. Į pirmąjį interviu, kurį darė CNN, kartu su ja atėjo jos pasirinktas kandidatas į viceprezidentus Timas Walzas. Tai yra jos pačios rinkimų kampanija atvirai pripažino, kad ji nesugebės viena susitvarkyti su interviu“, – prisiminė T. Murtaughas ir pabrėžė, kad, skirtingai nei jos kampanijos atstovų neoficialios kalbos, K. Harris toliau laikėsi leftistinio elektorato: „Ji kelis kartus pasakė: taip, žinoma, aš pakeičiau savo požiūrį į visus šiuos dalykus, bet mano vertybės nepasikeitė. (...) Ir ši frazė mums (D. Trumpo kampanijai – red. past.) buvo tiesiog aukso vertės, nes atsidarė vartai. Tai buvo vartai į visas beprotiškas kairiąsias idėjas, kurias ji kada nors turėjo. Galėjome sakyti: ne, ji vis dar palaiko šiuos dalykus.“
Be to, K. Harris niekada neatsiribojo nuo J. Bideno: „Rinkimai turėjo būti apie ekonomiką ir imigraciją. Nuo pat pradžių žinojome, kad bus kalbama apie infliaciją ir darbo vietas – ar žmonės gali pakankamai gerai uždirbti, kad galėtų išgyventi ir išlaikyti save bei savo šeimas? Ir ar mūsų šalis turi tinkamas sienas, kurios užtikrintų mūsų įstatymų galiojimą? Būtent apie tai turėjo būti rinkimai. J. Bideno rezultatai šių dviejų temų atžvilgiu buvo siaubingi, ir ji kaip viceprezidentė su tuo buvo susijusi. (...) Ir iš tikrųjų ji mums padėjo atsisakydama net bandyti išsisukti iš J. Bideno klaidų.“
Pasak T. Murtaugho, kiekvieną kartą, kai K. Harris išeidavo į sceną ar duodavo interviu, ji suteikdavo vis naują ginklą D. Trumpo kampanijai. Ir net jos tiesioginiai debatai su D. Trumpu suveikė prieš ją.
„Paprastai ji yra puiki gražiai skambančių žodžių virėja. Ji iškraipo sakinius ir turi nuostabų būdą surišti dešimtis žodžių, iš tikrųjų nieko nepasakydama. Šiuose debatuose ji surengė gana gerą pasirodymą, o žiniasklaida ją pamilo, nes buvo linkusi ją mylėti. Ir visi pranešė, kad ji sunaikino D. Trumpą, kad ji sutriuškino jį šiuose debatuose, – kalbėjo D. Trumpo kampanijos vyresnysis patarėjas. – Žiniasklaida tiesiog patyrė ekstazę. Tačiau tiek „The New York Times“, tiek „Reuters“ surengė fokusinių grupių apklausą, kad jos stebėtų debatus ir būtų matoma jų reakcija į juos. Abiejose fokusinėse grupėse dalyvavę žmonės sakė, kad girdėjo, jog ji labai stengėsi nuslėpti savo poziciją tam tikrais klausimais, o būtent apie tai mes (D. Trumpo komanda – red. past.) ir kalbėjome. Taigi rinkėjai sakė, kad ji vengia klausimų, kad ji stengiasi nuslėpti, kuo iš tikrųjų tiki.“
Pasak jo, K. Harris komandos noras surengti kitus debatus tai tik patvirtino – „100 proc. atvejų kandidatas, kuris nori daugiau debatų, yra pralaimintis kandidatas. Jūs nenorite daugiau debatų, jei jums jų nereikia, o vienintelė priežastis, kodėl jums jų reikia, yra ta, kad jūs atsiliekate.“
Paprastumas ir aiškumas
Tuo metu D. Trumpas labai aiškiai pasakė, kodėl jis vėl kandidatuoja į prezidentus ir ką darys, jei laimės: nuo mokesčių ir vyriausybės išlaidų mažinimo iki energijos išteklių gamybos skatinimo. Aiškus buvo ir vienas paskutinių jo kampanijos šūkių: „K. Harris sugadino, o D. Trumpas tai ištaisys.“
„Buvome susitelkę į dvi pagrindines žmonių grupes. Respublikonai ketino gauti mūsiškių respublikonų, sakykim, 45 proc. balsų, o demokratai saviškių – 45 proc. balsų. Taigi liko žmonės per vidurį, ir mes juos suskirstėme į dvi grupes: žemo aktyvumo rinkėjai, t. y. žmonės, kurie paprastai visai nebalsuoja. Visų pirma, turėjome juos įtikinti ateiti į rinkimus, o tada įtikinti ateiti ir balsuoti už D. Trumpą, – kalbėjo T. Murtaughas. – Taip pat buvo žmonės, kurie tikriausiai ketino balsuoti, bet vis dar nebuvo apsisprendę. Tai buvo rinkėjai, kurie 2020 m. balsavo už trečiosios partijos kandidatą, ką nors kita nei D. Trumpas ar J. Bidenas, arba kurie tada nebalsavo. Visi šie žmonės 2024 m. atvėrė mums kelią į pergalę.“
IQTuo metu K. Harris kampanijos žinutė buvo tokia: D. Trumpas yra fašistas ir ne tik jis, o ir visi tie, kurie palaiko D. Trumpą, taip pat yra blogi.
„Tai yra įdomus būdas vykdyti politinę kampaniją, užsipuolant dešimtis milijonų žmonių, kurių balsus teoriškai jie galėtų gauti. (...) D. Trumpas mėgsta sakyti per mitingus apie demokratus: žinote, jie išties ruošiasi persekioti jus, o aš tik trukdau“, – aiškino D. Trumpo kampanijos narys.
Pasak jo, D. Trumpui pavyko suburti beprecedentę koaliciją, kuri atvedė jį į pergalę. Jį palaikė MAGA („Make America Great Again“) minia, kuri myli D. Trumpą ir tiki principu „Amerika pirmiausia“. Jis turėjo labai didelį klasikinių konservatorių ir įsitvirtinusių Respublikonų partijos atstovų palaikymą. Jį rėmė darbininkai, jų profesinės sąjungos. Tarp juodaodžių rinkėjų jam sekėsi geriau nei bet kuriam respublikonui per kelias kartas. Jis laimėjo lotynų amerikiečių balsus.
„Demokratai gyvena fantazijų šalyje, kur mano, kad gali pasakyti lotynų amerikiečių rinkėjams du žodžius „Trumpas“ ir „imigracija“, ir tuo diskusija baigiasi – jie laimi lotynų amerikiečius. Jie nesupranta, kad apie 80 proc. lotynų amerikiečių rinkėjų sutinka su D. Trumpu, nes jie arba jų šeimos, arba jų protėviai atvyko į šią šalį legaliai. Ir jei paklausite: ar manote, kad žmonės turėtų paklusti imigracijos įstatymams, kaip tai darė jūsų šeima, jie atsakys: velnias, taip, aš turėjau paklusti taisyklėms, kodėl visi kiti neturėtų paklusti taisyklėms? Demokratai to niekada nesupras“, – paaiškino T. Murtaughas ir pridūrė, kad panašus demokratų nesusigaudymas realybėje abortų klausimu leido D. Trumpui laimėti ir baltųjų moterų balsus.
Kita įdomybė, anot eksperto, kad D. Trumpą palaikė žydai, kurie baiminosi įsisiautėjusių propalestinietiškų protestų JAV universitetuose, ir musulmonai, kurie nori taikos Artimuosiuose Rytuose: „Mičigane jį taip pat parėmė keli musulmonų imamai, kuriems patiko idėja, kad kažkas ateis ir iš tikrųjų kalbės tiesą. Žinote, jie žinojo, kad jis palaiko Izraelį, bet taip pat žinojo, kad jis nori užbaigti karą. K. Harris bandė visiems sakyti viską, ką visi norėjo išgirsti, ir niekas netikėjo nė vienu jos žodžiu. Taigi tik pagalvokite, D. Trumpas laimėjo abiejose Gazos konflikto pusėse esančių žmonių balsus – tai neįtikėtina.“
Kaip pabrėžė T. Murtaughas, K. Harris didžiausia problema buvo ta, kad žmonėms ji neatrodė tikra, autentiška, o D. Trumpas sugebėjo atrodyti nuoširdus ir jau kelios savaitės iki rinkimų jo kampanijos nariai suprato, kad laimės, kai be raginimų minios žmonių susirinko prie „McDonald’s“ restorano, kuriame jis turėjo padirbėti.
„McDonald’s“ reikalas buvo puikus, ir tai buvo puikus siužetas, puikūs vaizdai ir visa kita. Jis mojavo žmonėms. (...) Aš tiesiog niekada negalvojau, kad šis vaikinas, kuris yra multimilijardierius nekilnojamojo turto vystytojas, susitapatins darbininkų klasės žmonės, – teigė ekspertas ir vėliau pridūrė: – Manau, kad šie rinkimai jau buvo nulemti, sprendžiant iš minios, kurią mačiau prie to „McDonald’s“. Rinkimai baigėsi likus kelioms savaitėms iki rinkimų dienos.“
Kas bus D. Trumpo įpėdiniu?
„Šios istorijos moralas yra tas, kad tikrai puiku turėti stiprų kandidatą, gerą kandidatą, kuris yra energingas ir turi labai aiškią idėją, kodėl jis kandidatuoja ir ką nori daryti, jei laimės, o toks ir buvo D. Trumpas“, – apibendrino T. Murtaughas.
Vėliau IQ jo paklausė, jei demokratų kampanija ir kandidatė buvo tokia nevykusi, tai galbūt bet kuris kitas respublikonas galėjo laimėti šiuos rinkimus.
„Manau, kad yra daug respublikonų, kurie būtų galėję įveikti J. Bideną arba K. Harris, nes siaubinga buvo jų veiklos istorija, jie vykdė blogą politiką, pasiekė blogų rezultatų ir iš tikrųjų neturėjo nieko. Šūkis, su kuriuo ji kandidatavo, buvo tai, kad D. Trumpas – blogas. Jei ketverius metus buvai Jungtinių Valstijų viceprezidentė, ir tai yra vienintelis dalykas, kurį gali pasakyti, tai gana blogai“, – atsakė T. Murtaughas ir pridūrė, kad, jo manymu, jei ne COVID-19 pandemiją, D. Trumpas būtų laimėjęs ir 2020-aisiais.
„Esmė ta, kad kažkoks kitas respublikonas, taip, galėjo laimėti, bet tai buvo D. Trumpas. Jis turėjo išskirtines galimybes laimėti, ir būtent jis sukūrė tas galimybes“, – apibendrino jis.
Į kitą IQ klausimą, kas jo nuomone, galėtų būti 2028 m. respublikonų kandidatas į prezidentus, ekspertas įžvelgė galimybę dabartiniam viceprezidentui J. D. Vance’ui.
„Manau, kad J. D. Vance’as būtų puikus respublikonų vėliavnešys. Galvoju, kad jis būtų natūralus MAGA paveldėtojas, nes nemanau, kad šis judėjimas numirs, kai D. Trumpas paliks sceną, – kalbėjo T. Murtaughas. – Man labai patinka J. D. Vance’as ir visa jo komanda. Kol kas nesiruošiu rinktis pusės, nes nežinau, kas bandys, bet kad ir kas išstotų ir nuspręstų kandidatuoti į prezidentus, esu įsitikinęs, kad J. D. Vance’as turi didžiulę persvarą prieš visus kitus.“
