ScanpixŽvejyba sudaro mažytę dalį Jungtinės Karalystės (JK) ekonomikos – apie 0,02 proc., o kai kurios žemyninės Europos Sąjungos (ES) valstybės iš viso neturi interesų nei Šiaurės jūroje, nei Atlanto vandenyne. Tačiau žvejybos teisės išlieka paskutiniu kabliuku, galinčiu sugriauti visą „Brexito“ susitarimą.
Praėjusią savaitę atrodė, kad susitarimas išvis liks nepasiekiamas. Sekmadienį iš Briuselio viena po kitos sekė bloga pranašaujančios naujienos – ES pateikė Didžiajai Britanijai pasiūlymą, kuris, JK premjero Boriso Johnsono akimis, sunkiai atitinka karalystės reikalavimus. Tačiau pirmadienio vakaro B. Johnsono skambutis su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen vėl atnešė naujų vilčių, kad abi derybų šalys deda visas pastangas galiausiai pasiekti susitarimą. Antradienio vakarą ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnieras kalbėjo apie „reikšmingą proveržį" derybose.
Derybos banguoja kaip Atlanto vandenynas, o laikas spaudžia – gruodžio 31 d. JK galutinai atsiskirs nuo ES.
Britų Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, JK žvejybos apimtis 2019 m. siekė 437 mln. svarų (498 mln. eurų pagal 2019 m. vidutinį kursą), kai, pavyzdžiui, finansų sektoriaus vertė buvo 126 mlrd. svarų (atitinkamai 143 mlrd. eurų). Akivaizdu – didelių pajamų iš žūklės JK neuždirba, ir vis dėlto žvejybos teisės derybose su ES, regis, tapo didžiausiu galvos skausmu.
Kai 1973 m. JK įstojo į Bendriją, tarp daugybės kitų teisinių prekybos susitarimų buvo pasirašytas ir dėl žvejybos. Britai iki šiol griežia dantį esą pastarasis nebuvo sąžiningas karalystei ir dabar atgauti didžiąją dalį teisių į savo pačių vandenis jiems yra garbės reikalas.
Tačiau ES nesiruošia taip lengvai paleisti vandenų, kuriuose knibžda jūros gėrybių. Šioje vietoje taip pat veikia principai – Didžioji Britanija negali palikti Sąjungos ir tikėtis, kad už tai nesusilauks pasekmių ar gaus išskirtines nuolaidas.
Pagal ES Bendrąją žuvininkystės politiką – vieną iš Sąjungos teisės aktų, kuriam iki gruodžio 31 d. turi paklusti ir JK – ES valstybės narės turi priėjimą prie kitų valstybių narių vandenų iki dvyliktos jūrmylės nuo kranto (22 km). Kokias žuvis galima gaudyti ir kokių ne, ES sprendžia kiekvienais metais pagal kiekvienos žuvų rūšies populiaciją sudarydama skirtingas kvotas.
Palikusi ES, JK viena kontroliuotų savo išskirtinę ekonominę zoną, siekiančią 200 jūrmylių (370 km) nuo kranto Atlanto vandenyne (ES valstybės narės šiomis zonomis dalinasi bendrai). Norvegija kasmet derasi su ES dėl vandenų priėjimo ir žuvininkystės kvotų, tad JK nori tokio paties susitarimo. Tačiau M. Barnieras teigė, kad toks susitarimas neįmanomas dėl per didelio skirtingų žuvų rūšių skaičiaus, kurį kiekvienais metais reikėtų peržiūrėti iš naujo. ES nori susitarimą geriausiu atveju peržiūrėti ir daryti lėtus pakeitimus kelių metų perspektyvoje.
Bet čia pradeda lįsti kabliukai, kai nė viena derybų pusė, už skvernų tampoma skirtingų interesų turinčių veikėjų, nenori nusileisti. Prieš kelias dienas ES pasiūlė susitarimą, kai per šešerius pereinamuosius metus bendrijos teisės JK vandenyse sumažėtų 25 proc. Tačiau iš JK pusės girdisi kalbos, kad karalystė siekia šį skaičių padidinti iki 35 proc., nors oficialiai britų pareigūnai tokius gandus neigia. Dar praėjusį mėnesį ES nenorėjo atiduoti daugiau nei 18, o JK norėjo pasilikti ne mažiau 80 proc. – tai rodo, kad abi šalys siekia kompromiso.
Deryboms užsitęsus, o laikui senkant, ES išsitraukė kozirį – jei JK nenusileis ir toliau stabdys ES narių priėjimą prie savo vandenų, ES įves muitą karalystės eksportuojamai žuviai. Grasinimas rimtas – JK žuvų eksportas į ES siekia tris ketvirtadalius, kurie kompensuojami importu iš kitų valstybių. Maža to, JK žvejai yra pardavę apie pusę savo žvejybos kvotų – maždaug 60 proc. viso tinkluose atsiduriančio laimikio pagauna užsienio žvejybos įmonės.
JK deryboms taip pat kliudo ir Škotija, kuri nori pasiekti savo tikslų ir toli gražu ne visada sutaria su pagrindinėmis Londono pozicijomis. Vėl ant stalo atsidūrę referendumo dėl krašto nepriklausomybės planai verčia JK dar labiau nerimauti, tačiau nėra aišku, ar škotų nuomonės paisymas derybų klausimuose šiuos planus pakeis.
Prancūzija iš pradžių pareiškė ketinanti vetuoti bet kokį ES sąlygoms nepalankų sprendimą. Tai siejama su prezidento Emmanuelio Macrono siekiu artėjančiuose prezidento rinkimuose gauti paramą iš šalies pakrančių regionų. Vėliau tonas buvo sušvelnintas ir pasiūlyta nesiimti griežtų sprendimų dabar, o derybas dėl tam tikrų klausimų pratęsti kitais metais. Prancūzus remia ir vokiečiai.
Padėtį britams sunkina ir iš naujo užsiplieskusi koronaviruso krizė, nepaisant džiugių naujienų dėl šalyje prasidėjusios vakcinacijos. Saloje aptikus naują viruso atmainą, daugelis Europos ir likusio pasaulio valstybių užvėrė sienas su JK. Tokia situacija gali pasitarnauti kaip puikus pavyzdys, kas laukia britų, jei iš ES teks išstoti nepasiekus susitarimo. Tačiau E. Macrono žingsnis užverti sienas su Britanija 48 valandoms, o vėliau tik tikrinti visus, ją kertančius, gali pasirodyti ir kaip neakivaizdus prancūzų ženklas ieškoti geriausio abi puses tenkinančio sprendimo.
Jį dar turės ratifikuoti visų valstybių – tiek JK, tiek ES narių – parlamentai, o tai taip pat užtruks ilgiau, nei iki gruodžio 31 d. Tikimasi, kad, derybininkų susitikimams ir toliau vykstant kiekvieną dieną, susitarimas bus pasiektas iki Kūčių vakaro. Tokiu atveju JK parlamentui ES iki sausio 1 d. turės pateikti laikino sutarties taikymo dokumentus. Manoma, kad M. Barnieras paviešins laikinąją sutartį dėl jos sutarus derybininkams, tačiau dar nepatvirtinus šalims. ES valstybės narės galės tai padaryti rašytiniu būdu (oficialiais laiškais), kadangi iki sausio 1 d. nėra numatyta gyvų ES Tarybos susitikimų.
