ScanpixGruodžio 8 d. iš daugiau nei dešimtmetį pilietinio karo draskomos Sirijos pasklido ir visą pasaulį žaibiškai apskriejo žinia apie sukilėlių užimtą sostinę Damaską, o vėliau – ir 24 metus šalį kruvinu kumščiu valdžiusio Basharo al Assado pabėgimą iš šalies. Tačiau kas iš tiesų yra režimą nuvertę sukilėliai ir ar sirai, diktatoriui sprukus iš sostinės šokę gatvėse ne tik Damaske, bet ir Europoje, gali lengviau atsikvėpti ilgam?
Nuo teroristų iki išvaduotojų?
Pagrindinė įvykusio išpuolio organizatorė ir vykdytoja – grupuotė „Hayat Tahrir al-Sham“ (HTS), daugelyje Europos valstybių, įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę, laikoma teroristine. 2016 m. ši grupė atskilo nuo pagrindinės teroristinės organizacijos „Al-Qaeda“ ir nuo tada jos lyderis Abu Mohammadas al Jawlani teigia nebeturintis su „Al-Qaeda“ nieko bendro, tačiau užsienio valstybėms sunku tuo patikėti. JAV už A. M. al Jawlani galvą ilgą laikė siūlė 10 mln. JAV dolerių premiją, jis atsakingas už žurnalistų, įskaitant ir bent vieno amerikiečio, kankinimą 2012–2014 m.
„Al-Qaedos“ atšaka Irake, su kuria iš pradžių dar 2000-ųjų pradžioje pradėjo dirbti A. M. al Jawlani, buvo ta pati grupė, iš kurios vėliau susiformavo ISIS – A. M. al Jowlani dirbo kartu su ISIS vadu Abu Bakru al Baghdadi ir buvo jo siųstas į Siriją kurti dar vienos atšakos. Tačiau maždaug tuo metu A. B. al Baghdadi paskelbus apie atsiskyrimą nuo „Al-Qaedos“ ir ISIS kūrimą iš Irako bei Sirijos atšakų, A. M. al Jawlani tam priešinosi. Jis kartu su savo Sirijos grupuote „Nusra“ prisiekė ištikimybę „Al-Qaedai“, įtampa su toje pačioje šalyje veikiančia ISIS augo. 2015 m. „Nusra“ užėmė Idlibo provinciją, o 2016 m. atsiskyrė nuo „Al-Qaedos“ ir pasivadino HTS. Nuo tada A. B. al Jawlani siekė HTS paversti dominuojančia grupuote Sirijoje.
ScanpixKontroliuojamoje Idlibo provincijoje 2017 m. HTS įkūrė „Sirijos išgelbėjimo valdžią“ (SG), kuri rūpinosi civilių valdžia – SG turėjo savo premjerą ir vyriausybę su ministerijomis, rūpinosi infrastruktūra, sveikatos ir socialine apsauga, teisinę sistemą išlaikė islamišką. A. M. al Jowlani elgėsi kaip tikras politikas – važinėjo po regioną susitikdamas su gyventojais, dalyvavo renginiuose ir pan. Tačiau ir HTS susidūrė su neramumais – 2023 m. Idlibe kilo protestai, kaltinę HTS griežtu valdymu, o A. M. al Jowlanį lygindami su pačiu B. al Assadu. Grupuotės įkurtos saugumo pajėgos kaltintos žiauriu susidorojimu su bet kuo, drįsusiu abejoti vadovybe. HTS reiškė paramą Talibanui po to, kai 2021 m. jis vėl užėmė valdžią Afganistane.
A. M. al Jowlani nuo 2016 m. ir HTS įkūrimo bandė pamažu keisti savo įvaizdį nuo „teroristų organizacijos vado“ iki „racionalaus lyderio“. Dabar jis ragina Sirijoje likusią B. al Assado vyriausybę taikiai perduoti valdžią, žada neversti moterų laikytis griežtų Šarijos įstatymų, užtikrinti saugumą religinėms mažumoms, Rusijai palikti jos karines bazes Viduržemio jūros pakrantėje. Pirmadienį A. M. al Jowlani atsikratė savo nom de guerre ir dabar vadinasi savo tikruoju vardu – Ahmedu al Shara.
Kitos veikiančios grupuotės
HTS – ne vienintelė Sirijoje veikianti sukarinta ar teroristinė organizacija. Šalyje vis dar gyvuoja iki 2019 m. beveik visiškai nugalėta ISIS, nors dabar HTS su jos likučiais dorotis yra kur kas lengviau. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais ISIS išpuoliai Sirijoje suaktyvėjo, JAV žvalgyba perspėja, kad išpuolių daugės lyginant su praėjusiais metais.
Šalies šiaurės rytuose veikia ir Sirijos demokratinės pajėgos (SDF), arba kurdai, kurie kovoje su ISIS buvo pagrindiniai JAV sąjungininkai. Tačiau kurdų priešais Sirijoje buvo ne tik ISIS ir B. al Assadas, bet ir kaimyninė Turkija. Kaip ir Sirijoje ar Irake, Turkijos pietuose gyvena didelė autonomijos siekianti kurdų mažuma – Turkijoje ji savo norus dažnai reiškia žiauriais ir teroristiniais metodais. Turkai Sirijoje nuo 2019 m. palaiko buferinę zoną, siekdami apsisaugoti nuo kurdų išpuolių iš Sirijos.
Turkija Sirijoje remia kitą grupuotę, ar veikiau skirtingų organizacijų grupę, pasivadinusią Sirijos nacionaline armija (SNA). Turkai jai tiekia ginkluotę, remia finansiškai. Šios grupės kovotojai neretai yra buvę nusikaltėliai ar teroristai, kurie nepalaiko nei B. al Assado režimo, nei ISIS, bet kurie dėl savo teistumo ar ekstremalių pažiūrų negalėjo prisijungti prie kurdų ar JAV pajėgų. Kurdai ir Sirijos nacionalinė armija dabar kovoja šalies šiaurės rytuose esančiame Mandžibo mieste.
Kita kovojanti grupė – drūzų karinė grupuotė. Drūzai yra religinė mažuma, kurios didžioji dalis gyvena Libane, tačiau taip pat ir Sirijoje, Izraelyje, Egipte, Jordanijoje – jų pasaulyje skaičiuojama apie 1 mln. Sirijoje jie susitelkę pietvakariuose ir pradėjus puolimą taip pat kovėsi prieš B. al Assado režimą.
Savo pajėgas – apie 900 karių – Sirijoje išlaiko ir JAV ir kol kas nėra aišku, kada jas planuoja išvesti. JAV kariuomenė iš oro jau apšaudė ISIS taikinius, siekdami sutrukdyti teroristų grupuotei pasinaudoti esame suirute ir išplėsti savo galią. Oro išpuolius Sirijoje vykdė ir Izraelis – jo smūgiai buvo skirti Sirijos režimo cheminių ginklų gamyklai ir Irano naudojamai raketų gamyklai, smūgiai krito ir Damaske. Izraelis teigė tokiais veiksmais norintis apsisaugoti, kad ginklai nepatektų į sukilėlių rankas.
Kas laukia Sirijos gyventojų?
Paskelbus, kad B. al Assadas paliko Damaską, sirai džiūgavo visame pasaulyje – kai kuriuose Vokietijos miestuose, kur gyvena apie 1 mln. sirų pabėgėlių, tūkstančiai jų šoko gatvėse. Daugiausia sirų pabėgėlių turinčios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – pradėjo svarstyti, ar jau galima juos siųsti namo. Tačiau kol kas vyrauja nuomonė, kad situacija yra pernelyg neaiški ir nestabili.
Nors JAV Baltieji Rūmai teigia, kad Sirijos likimas priklauso nuo „pačių sirų pasirinkimų“, ekspertai skuba pabrėžti, kad šalies taika ir stabilumas yra strateginis amerikiečių interesas ir JAV turėtų vienaip ar kitaip prižiūrėti procesą – pavyzdžiui, padėti atkurti infrastruktūrą ir per USAID agentūrą teikti paramą, bei koordinuoti bendrą paramą iš Turkijos, Jordanijos ir Izraelio.
ScanpixVašingtono tyrimų centro „Atlantic Council“ tyrėja Arwa Damon teigia iš sirų girdinti pragmatiškas žinutes, viena iš jų – „nesikišti“. „Sirijos gyventojai gana nenoriai pasitikės bet kokiu kišimusi iš išorės. Tačiau kartu suvokiama, kad naujajai šalies vadovybei reikės eiti į kompromisus ir derėtis. Pripažįstama, kad niekas nėra garantuota ir kad Sirijos ateitis yra kupina rizikos ir galimo didesnio smurto – ar tai būtų pilietinis karas, ar Izraelio kėsinimasis į didesnę Sirijos teritoriją. Kartu su džiugesiu, kurį matome, jaučiamas tam tikras atsargumas, baimė ir nerimas. Šiuo metu niekas nežino, kas bus toliau“, – tyrimų centro portale rašė ekspertė.
Panašias nuotaikas pasaulio žiniasklaidai išsakė ir skirtingose Europos valstybėse jau ne vienerius metus gyvenantys ir iš Sirijos dėl pilietinio karo priversti bėgti sirai. Didelė dalis jų su viltimi stebi savo gimtinėje besirutuliojančius įvykius, tačiau pripažįsta, kad per šiuos metus susikurtą gyvenimą prieglobstį suteikusiose šalyse būtų labai sunku vėl išrauti su šaknimis ir grįžti atgal.
