ScanpixŠiandien Vokietijoje vyksta parlamento rinkimai. Apklausos rodo minimalų opozicinių socialdemokratų pranašumą. Tačiau intriga tikrai išlieka, be to, prasideda nauja era be Angelos Merkel, kuri Vokietijos kanclere dirbo nuo 2005 metų.
Norinčios patekti į parlamentą partijos turi peržengti 5 proc. barjerą. Pagal sudėtingą mišrią sistemą vykstantys rinkimai lemia tai, kad vietų skaičius Bundestage nėra fiksuotas, tad tikslaus skaičiaus, kiek vietų reikės daugumai užsitikrinti, pateikti negali niekas.
299 Bundestago nariai renkami vienmandatėse apygardose. Bent dar tiek pat skirstoma sąrašams, kurie peržengia 5 proc. barjerą (arba laimi bent jau tris vietas vienmandatėse apygardose). Tada pagal specialias formules partijoms priskaičiuojamos papildomos vietos, kad rezultatai vienmandatėse apygardose neiškraipytų proporcijos.
Lyderystės krizės apimti valdantieji
Krikščionys demokratai (CDU/CSU) išgyvena sunkų laikotarpį. A. Merkel jau 2018 m. gruodį pasitraukė iš partijos pirmininkių, nuo to laiko krikdemams vadovauja jau antras politikas. Šiaurės Reino-Vestfalijos premjeras Arminas Laschetas perėmė partijos vairą, kai CDU/CSU dar buvo populiariausia šalies partija, bet reitingai smunka – prieš keletą savaičių socialdemokratai pirmą kartą per 15 metų aplenkė krikščionius demokratus.
A. Laschetas Vokietijai žada „modernizacijos dešimtmetį“. Pagrindas – rūpestis aplinka (nuo 2045 m. Vokietija turėtų tapti klimato atžvilgiu neutralia šalimi, būtų mažinami mokesčiai atsinaujinančiai energijai) ir skaitmenizacija. Po pandeminio išlaidavimo žadama grįžti prie fiskalinės drausmės. Daug pasiūlymų nukreipta į viduriniosios klasės stiprinimą.
Partijos balandį atliktas pasirinkimas dėl vedlio rinkimams laikomas kontraversišku – šalyje gerokai populiaresnis Bavarijos dešiniųjų (CSU) lyderis Markusas Soderis.
Bene žemiausias A. Lascheto kampanijos taškas – apsilankymas potvynio zonoje Vakarų Vokietijoje, kur kameros užfiksavo jį besijuokiantį. Dar anksčiau iškilo kaltinimai, kad politiko parašyta knyga buvo nuplagijuota. Galiausiai Šiaurės Reinas-Vestfalija tapo COVID-19 pandemijos karštuoju tašku, o premjeras užfiksuotas ateinantis pietauti be kaukės. Kritikos politikas sulaukia ir iš savų – įtakingas CSU politikas Andre Freudas kampaniją pavadino „bejėgiška ir nuobodžia“. 7 iš 10 CDU/CSU rinkėjų norėtų, kad kandidatu į kanclerius būtų M. Soderis.
Nepaisant smunkančio populiarumo, CDU/CSU vis dar tikisi, kad pavyks išlikti valdžioje. Tiesa, tam turbūt reikėtų Žaliųjų ir Laisvųjų demokratų partijų paramos, o tokios koalicijos 2017 m. suformuoti nepavyko.
Apklausos fiksuoja žemiausią CDU/CSU populiarumą nuo partijos įsteigimo – apie penktadalis vokiečių ketina balsuoti už krikščionis demokratus. 2017 m. jie gavo beveik trečdalį balsų.
Scholzomato renesansas
Socialdemokratų (SPD) padėtis po 2017 metų rinkimų atrodė prasta. Jie gavo mažiausiai balsų (20 proc.) nuo Antrojo pasaulinio karo. Po to, kai rinkėjai nubaudė didžiojoje koalicijoje 2013–2017 m. su CDU/CSU dirbusią politinę jėgą, socialdemokratai labai skeptiškai žiūrėjo į galimybę vėl bendradarbiauti su krikščioniais demokratais. Tačiau nelikus alternatyvų, po labai sunkių derybų susitarimas buvo pasiektas. Tad SPD atrodė kaip smunkanti partija, kuri 2020 m. rugpjūtį kandidatu į kanclerius išsirinko neįkvepiantį lyderį. Kaip rašė „The Guardian“, partijos lyderio Olafo Scholzo charizma panaši į vidutinio lygmens banko klerko. Vokietijos politikoje jis pravardžiuojamas Scholzomatu.
Ilgą laiką atrodė, kad šiuose rinkimuose pirmą kartą pokarinėje istorijoje SPD liks trečioje vietoje. Tačiau žaliųjų ir krikdemų stovyklose kilo problemų, o O. Scholzas dabar tvirtai pirmauja populiariausių kandidatų į kanclerius kategorijoje (41 proc., kai žaliųjų ir CDU lyderių reitingai nesiekia 20 proc.). SPD tampa favoritais laimėti rinkimus.
SPD kandidatas į kanclerius yra A. Merkel kabineto finansų ministras. Jaunystėje buvo gana radikalių kairiųjų pažiūrų – pasisakė prieš NATO, kritikavo kapitalistinę ekonomika. 1998 m. pirmą kartą išrinktas į Bundestagą. 2007–2009 m. ėjo darbo ministro pareigas. Po SPD nesėkmingų 2009 m. rinkimų grįžo į regioninę politiką ir 2011 m. sensacingai atnešė socialdemokratams pergalę ir absoliučią daugumą Hamburge, bei tapo miesto meru. Šaukštu deguto šiame laikotarpyje virto G20 susitikimas, kai nepavyko mieste užtikrinti saugumo ir kilo riaušės. Nuo 2018 m. grįžo į nacionalinę politiką.
O. Scholzas pasižymi nuosaikiomis pažiūromis, kai kurie kritikai sako, kad pritaptų ir CDU/CSU gretose. Jis visada vengė save sieti su kuria nors partijos frakcija, o šiems rinkimams sėkmingai jas suvienijo. Daugeliui ramus O. Scholzo bendravimo stilius pradeda priminti A. Merkel.
Ekonominėje politikoje jis žada didinti valstybės išlaidas ir mokesčius, bet laikytis tvaraus biudžeto principų. SPD prioritetinės sritys yra žalioji transformacija, sveikata, būsto prieinamumas ir skaitmenizacija. Minimalią algą siūloma didinti nuo 9,5 iki 12 eurų už valandą. Iki 2038 m. turėtų nustoti veikti akmens anglį deginančios elektrinės.
SPD pozicijas sustiprino ir potvyniai Vakarų Vokietijoje. A. Lascheto skandalo ir žaliųjų lyderių menkos reakcijos kontekste, finansų ministras O. Scholzas parodė lyderystę, inicijavęs 470 milijonų dolerių vertės pagalbos paketo skyrimą. Jau iki tol jis skirstė milijardus dolerių COVID-19 pasekmių mažinimo programoms. Reputacijai žalos kol kas nepadarė net kovos su korupcija tarnybos reidai jo vadovaujamoje ministerijoje.
Galimi koalicijos partneriai veikiausiai bus žalieji ir laisvieji demokratai (FDP). Vietoje FDP galėtų būti ir Kairės partija (LINKE). Nors SPD lyderis sulaukė nemaža spaudimo iš dešiniųjų atmesti galimybę dirbti koalicijoje su LINKE, bet jis tai daryti atsisakė. Kairės partijos lyderiai akcentuoja, jog tokia sąjunga leistų SPD ir žaliesiems lengviau įgyvendinti savo rinkiminius pažadus ekonomikai, bet kiltų problemų užsienio politikos klausimais.
Apklausos SPD žada apie ketvirtadalį balsų.
Žlugusios žaliųjų ambicijos
Vokietijos žalieji iš šių rinkimų tikėjosi labai daug. Vienu metu atrodė, kad yra realios galimybės juos laimėti. Partija iškėlė kandidatę į kancleres Annaleną Baerbock. Tačiau kampanija vyksta nesėkmingai ir dabar tikėtina, kad žalieji rinkimuose liks treti. Net ir tokia vieta būtų geriausia partijos istorijoje.
Žalieji planuoja didinti valstybės skolą 50 milijardų eurų, kuriuos investuotų į infrastruktūrą, remia SPD siūlomą minimalios algos didinimą, didintų pajamų ir įvestų turto mokesčius turtingiausiems. Pasitelkus inovacijas žadama iki 2030 m. pasiekti, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sumažėtų 70 proc. palyginti su 1990 m. lygiu. Taip pat 2030 m. būtų nustota gaminti iškastiniu kuro varomus automobilius ir išgauti anglis. A. Baerbock kritiškai žiūri į Rusiją ir Kiniją, siektų nutraukti „Nordstream 2“ projektą. Partija vykdytų feministinę, postkolonialistinę ir antirasistinę užsienio politiką.
Kandidatė į kancleres A. Baerbock savo partijos kontekste pasižymi centristinėmis pažiūromis. Ji nėra dirbusi vykdomojoje valdžioje. Nors skandalas dėl dirbtinai pagrąžinto CV bliūkšta, bet visuomenės atmintyje įstrigo – buvo suabejota ar politikė tikrai baigė magistro studijas LSE („London School of Economics“). Be to, ji pamiršo deklaruoti 25 tūkst. eurų gautų pajamų, o parašytoje knygoje aptikta plagiato pėdsakų. Šie skandalai smarkiai kirto partijos reputacijai.
Žalieji rinkimuose turėtų gauti 14–17 proc. balsų, 2017 m. rezultatas buvo beveik 9 proc.
„Alternatyva Vokietijai“ naudojasi pandemija
Nors šioje Bundestago kadencijoje būta vidinių trinčių, į rinkimų finišo tiesiąją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) išėjo gerose pozicijose.
Viena iš didžiausių AfD stiprybių – sugebėjimas dominuoti socialiniuose tinkluose. Nors partija turi tik 32 tūkst. narių, jos lyderės Alice Weidel vaizdo įrašai pasiekia beveik 5 milijonus peržiūrų. Lyderės žinutės gyvos, provokatyvios ir kursto emocijas dėl migrantų, nusikalstamumo ir kitų klausimų. Itin daug atgarsio sulaukė video, kuriame ji komentuodama valdžios institucijų reakciją į potvynius Vakarų Vokietijoje teigė, kad šalis pavirto „bananų respublika“.
Svarbi AfD žinutė nusistatymas prieš vakcinas, jų pasus ir kaukes. Tai tapo nauja niša, nes kurį laiką pandeminiame kontekste partija nelabai rado būtų kaip išsiskirti. AfD norėtų atšaukti visus su pandemija susijusius ribojimus.
Afganistano krizės kontekste AfD mėgina gąsdinti žmones naujo pabėgėlių antplūdžio tikimybe, bet šį kartą migrantų tema nublanksta prieš klimato kaitą (AfD nelaiko žmonių atsakingais už klimato kaitą, į procesą kaitos procesą žiūri pozityviai ir norėtų trauktis iš Paryžiaus susitarimo), COVID-19 ir ekonomiką. Dėl ryšių su dešiniųjų ekstremistinėmis grupėmis, AfD ėmė stebėti šalies saugumo organai. Partija palaiko šiltus santykius su Rusija, siektų šalies pasitraukimo iš ES.
Apklausos partijai žada kiek daugiau negu dešimtadalį balsų, galimai ir pergales Saksonijoje bei Tiuringijoje, 2017 m. rezultatas buvo 12,6 proc.
Laisvieji demokratai karūnuos kanclerį?
Liberali Laisvųjų demokratų partija (FDP) gali lemti tai, kas formuos naują valdančiąją koaliciją. Žemių lygmenyje partija šiuo metu dirba tiek su kairiaisiais, tiek su dešiniaisiais. FDP jau turėjo galimybę formuoti koaliciją su CDU/CSU ir žaliaisiais 2017 m., tada jos lyderis Christianas Linderis daugelį nustebino pasitraukdamas iš derybų. Charizmatiškasis C. Linderis FDP vairą perėmė po 2013 m. rinkimų, kai FDP nepateko į parlamentą ir sugebėjo ištraukti partiją iš krizės bei sugrąžinti į nacionalinę politiką.
FDP pasisako už mažesnius mokesčius ir mažesnes valstybės išlaidas, nors išlaidos infrastruktūrai ir švietimui išliktų nejudinamos. FDP taip pat pasisakė už švelnesnius pandeminius ribojimus ir prieš suvaržymus nepasiskiepijusiems. C. Linderis taip pat nėra didelis aplinkosauginių ribojimų šalininkas ir teigia, kad geriausias būdas kovoti su klimato kaita – inovacijos. Partija žada rūpintis geresne asmens duomenų apsauga, išplėsti tos pačios lyties porų teises, skaitmenizuoti viešąjį sektorių, mažinti biurokratiją.
Jeigu rinkimus laimės socialdemokratai, o jų ir žaliųjų mandatų neužteks koalicijai (toks scenarijus labai realus), FDP jaus didelį spaudimą jungtis į koaliciją, nes kitu atveju į ją būtų kviečiama Kairės partija (LINKE). Tačiau didele kliūtimi gali būti C. Linderio norai mažinti išlaidas ir laikytis priešpandeminės fiskalinės drausmės. Pats FDP lyderis siektų tapti finansų ministru.
Apklausos FDP žada apie 11–12 proc. balsų, 2017 m. rezultatas buvo 10,7 proc.
Kairė nusiteikusi patekti į valdžią
Kairės partija (LINKE) dėl savo radikalių kairiųjų pažiūrų kurį laiką kitų politinių jėgų akyse turėjo panašų statusą į dabartinį AfD – jie nebuvo kviečiami į koalicijas. Pirmiausiai ši padėtis ėmė keistis vietos valdžios lygmenyje, o šiemet išaugo tikimybė, kad LINKE gali būti valdančiojoje koalicijoje.
LINKE įkurta 2007 m. kaip dviejų partijų junginys, viena iš jų – tiesioginė VDR valdžiusios komunistų partijos įpėdinė. Jaunesnieji partijos aktyvistai daug dėmesio skiria klimato, feminizmo, migracijos, rasizmo klausimams, tačiau yra ir frakcija, kuri nėra tokia tolima nuo AfD. Radikali užsienio politika gali būti rimta kliūtis derybose su SPD. LINKE nori gerų santykių su Rusija ir Kinija, skeptiškai žvelgia į narystę NATO bei siekia, kad šalyje nebūtų JAV branduolinių ginklų. Iš Bundestago tribūnos LINKE nariai yra reiškę paramą ne tik Vladimirui Putinui, bet ir Basharui Al-Asadui. Tačiau ekonominėje plotmėje SDP ir žalieji rastų bendrą kalbą su Kairės partija – ten interesai sutampa.
Apklausos rodo, kad LINKE turėtų gauti 6–7 proc. balsų, 2017 m. rezultatas buvo 9,2 proc.
