ScanpixKaras Ukrainoje verčia Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą peržiūrėti Maskvos vaidmenį Pietų Kaukaze ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, atsikratyti Kremliaus įtakos
„Kaukazas po manimi“, – rašė viename savo eilėraščių XIX a. poetas Aleksandras Puškinas, carizmo, bet ne Rusijos imperializmo kritikas. Tačiau XXI a. geopolitiniai lūžiai skatina viltis apie „Pax Russica“ pabaigą bent jau Pietų Kaukaze.
Rusijos carams pavyko XVIII–XIX a. užkariauti Kaukazą. Jį sugebėjo išlaikyti ir Rusijoje valdžią užgrobę bolševikai. Bet po Sovietų Sąjungos griūties Pietų Kaukaze atsirado trys nepriklausomos šalys: Sakartvelas, Armėnija ir Azerbaidžanas.
Nors Sakartvelas pirmasis paskelbė nepriklausomybę, dėl dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijos remiamų separatistinių judėjimų, kilusio pilietinio karo išliko Maskvos įtakos sferoje – buvo priverstas prisijungti prie posovietinės Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS), šalyje liko rusų kariuomenės bazės. Panašiai įvykiai klostėsi ir kitose Pietų Kaukazo valstybėse. Po Armėnijos ir Azerbaidžano karo 1988–1994 m. Kalnų Karabachas, kuriame daugumą sudaro armėnai, išliko konflikto židiniu, kur liepsnas kurstė Maskva, o dėl Ankaros ir Baku bendradarbiavimo Jerevanas tapo visiškai priklausomas nuo Rusijos – įėjo ne tik į NVS, bet ir į Kremliaus sukurtų Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) ir Eurazijos sąjungos sudėtį, šalyje liko rusų karinės bazės. Nors iš Azerbaidžano buvo išvesta Rusijos armija, šalis vis tiek tapo NVS nare.
