ScanpixĮ atsinaujinančius energijos išteklius ir elektromobilių gamybą Kinija investuoja daugiau, nei visas pasaulis kartu sudėjus. Tuo pat metu Kinija užima pirmą vietą pasaulyje pagal anglies dioksido išmetimą ir tampa klimato taršos lydere. Už paradokso slepiasi valdančioji Komunistų partija (KP) ir jos bandymai gelbėti stagnuojančią šalies ekonomiką, rašo „Foreign Policy“.
Pasak šalies lyderio Xi Jinpingo, Paryžiaus klimato kaitos susitarimas yra „svarbus pasiekimas“, kurio „turi laikytis visos pasirašiusios šalys“.
Kinija gamina daugiausia fotovoltinių plokščių ir vėjo turbinų, pirmauja jų panaudojimo srityje (2018 m. sudarė 30 proc. pasaulyje). 2017 m. Donaldui Trumpui nusprendus pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo, Xi Jinpingas pareiškė, kad toks žingsnis „stato į pavojų mūsų ateities kartas“.
Tačiau skaičiai rodo ką kita. 1990 m. Kinijos anglies dioksido išmetimas buvo perpus mažesnis nei JAV, iki 2005 m. tarša padvigubėjo ir jas pralenkė, o 2017 m. Kinijos tarša buvo dvigubai didesnė ir šiuo metu sudaro 30 proc. visos pasaulio taršos. Kinijos pasiteisinimas, esą jos anglies dioksido tarša vienam gyventojui yra gerokai mažesnė nei JAV ar Europos Sąjungoje (ES), taip pat netinkamas – ir čia kinai 2014 m. aplenkė ES ir sparčiai vejasi amerikiečius.
Atsakymas, kodėl Kinija kalba vienaip, o elgiasi visiškai priešingai, slypi ekonomikoje. Jau kelerius metus Kinijos ūkis, anksčiau pasižymėjęs bent 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu kasmet, nejuda iš vietos. Šiemet smogė ir koronaviruso sukelta krizė, šalies BVP augimą nuleidusi iki –6,8 proc.
Siekdama greitai atgaivinti šalies ekonomiką, KP su Xi Jinpingu priešakyje kerta finansavimą vėjo ir saulės energijai ir, nepaisydama susidariusio produkcijos perviršio, lėšas skiria anglimis varomoms elektros jėgainėms, plieno, aliuminio, stiklo ir automobilių gamybai.
„Foreign Policy“ teigimu, KP tokį kelią pasirinko dėl trijų priežasčių. Visos trys susijusios su partijos ideologija.
Pirma, KP turi iki maksimumo pakelti ekonomikos augimą ir savarankišką industrializaciją, ji saugo savo gamybos ir verslo sektorius nuo užsienio investicijų ir konkurentų. Vienas didžiausių Kinijos nuosavų ir, regis, neišsenkančių energijos šaltinių yra anglys, ir Xi Jinpingas nevengia tuo pasinaudoti. Šis savarankiškumo troškimas iš dalies susijęs su senu komunistinių režimų noru aplenkti JAV. Vengdama nenusisekusios Sovietų Sąjungos istorijos, kuri perdegė taip ir nespėjusi pakilti į pirmą vietą, Kinija neturi laiko galvoti apie aplinkosaugą.
Antra, KP, būdama darbininkų atstove ir sergėtoja, turi laikytis pažadų ir užtikrinti masėms darbo vietas – į visus penkmečio planus įtrauktas naujų darbo vietų kūrimas. Dėl to kinai gamina perteklinį plieną, nenaudojamą infrastuktūrą ir stato miestus vaiduoklius. Aklas įdarbinimas išsiverčia į aklą augimą, aklas investicijas ir didžiulį, bet ne visai reikalingą energijos ir išteklių naudojimą.
Trečia, Kinija vis ieško būdų, kaip nukreipti savo piliečių mintis nuo politikos, ypač po 1989 m. įvykių Tiananmeno aikštėje. Vienas jų – vartojimas dėl vartojimo. Kinai skatinami pirkti viską – nuo automobilių, namų ir vasarnamių iki bilietų į kino teatrus ir pramogų parkus. Tai – senas ir patikrintas modelis, kaip vartojant daugėja pinigų, o daugėjant pinigų auga ir vartojimas. Deja, aplinkosauga šiuo atveju taip pat lieka pamiršta.
Dėl šių trijų priežasčių KP nelieka kito, tik leisti toliau teršti nepaisant mokslininkų prognozių, kad 2050 m. po vandeniu atsidurs ir Šanchajus, ir Šendženas. Kinijos aplinkos tarša sudaro beveik trečdalį pasaulio taršos ir auga ypač sparčiai. Mokslininkai perspėja, kad jei toks tempas išliks ir toliau, likusio pasaulio pastangos stabdyti klimato atšilimą liks beprasmės, nes Kinija kartu su savimi žemyn nusitemps visus.
