The Economist2024-ųjų pavasarį Kinijos ministrui pirmininkui Li Qiangui su kolegomis kils kebli dilema. Jiems teks rinktis, ar pakelti verslininkų dvasią, ar pasirūpinti, kad valdančioji Komunistų partija toliau atrodytų verta pasitikėjimo. Jų pasirinkimas paaiškės Pekine kovo mėnesį, kai Li Qiangas pirmą kartą tokiame poste Kinijos parlamentui pateiks ataskaitą apie vyriausybės darbą. Ataskaitoje netrūks standartinių partijos formuluočių, bet bus ir svarbus skaičius – oficialus 2024 m. Kinijos ūkio augimo tikslas.
Lengva tokius tikslus pajuokti kaip centrinio planavimo liekaną. Šiandienos Kinijoje ekonominį augimą lemia aibės susidėjusių namų ūkių, įmonių ir pareigūnų priimamų sprendimų. Juk net ir partijai neįmanoma jo suorganizuoti pusės procentinio punkto tikslumu?
Tiesą sakant, anksčiau Kinija gerokai nepataikydavo į metinį augimo tikslą, kartais jį viršydavo keliais procentiniais punktais (žr. grafiką). Bet pastaruoju metu skaičiai buvo dar arčiau tikslo. Todėl padidėjo tikslo reikšmė formuojant politiką. Antai 2023 m. vyriausybės baimė, kad nepavyks pasiekti 5 proc. tikslo, paskatino švelninti pinigų ir biudžeto politiką.
Daugeliui ekonomistų neramu, kad pastangos pataikyti į atsitiktinai parinktą tikslą iškraipo Kinijos politikos formavimą ir dėl to neapgalvotai skolinama arba pradedami išlaidūs infrastruktūros projektai. Yra raginančių Kiniją net nebekelti augimo tikslo. Tai „būtų aiškus ženklas, kad vyriausybės prioritetas nebėra augti bet kokia kaina“, – 2014 m. sakė Eswaras Prasadas iš Kornelio universiteto.
