Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, birželio 30 d.


KREMLIAUS AGRESIJOS ŠAKNYS
Ko bijo V. Putinas ir paprasti rusai?
Evaldas Labanauskas
Rusijos gynybos ministerija
Rusijos karinės pratybos.

„Rusai ir Vladimiras Putinas nesupranta, kad šalys pačios nori tapti NATO narėmis, kad nepasikartotų 1939 m.; kad Islandija, kuri neturi kariuomenės, turi tokį pat balsą Aljanse kaip ir didžiosios, kariškai stiprios šalys“, – IQ interviu teigė šiuo metu iš Rusijos emigravęs režisierius, politinis apžvalgininkas ir opozicionierius Grigorijus Amnuelis.

– Dar gruodžio mėnesį Rusijos prezidentas V. Putinas gan stipriai susiginčijo su žinomu režisieriumi Aleksandru Sokurovu ir pareiškė kaip argumentą apie 2 tūkst. teritorinių konfliktų Rusijos viduje. Kokia jūsų nuomonė, ką V. Putinas norėjo pasakyti?

– V. Putinui tikriausiai geriau žinoti. Teritorinių konfliktų Rusijoje yra, bet nežinau, kiek šis skaičius yra teisingas, tiksliau, kiek jis yra sumažintas ar padidintas, nes įmanomi abu atvejai.

Dažniausiai Rusijos valdžia labai blogai pažįsta šalį, kurią valdo. Gan reti apsilankymai regionuose tėra „Potiomkino kaimų“ apžiūra. Pagal seną dar carų įtvirtintą tvarką Rusijos žemės buvo atiduodamos valdytojams, kurie viršūnėms pranešdavo, ką jos nori girdėti, o ne realią padėtį. Net sovietų laikais sakyti, kad KGB žinojo viską, mano nuomone, nėra teisinga. Viena iš priežasčių, kodėl „perestroikai“, o vėliau Borisui Jelcinui nepavyko pasiekti savo tikslų, būtent yra tai, kad apie šalį nebuvo jokios informacijos, skaičių ir pan.

Todėl bet kokį V. Putino įvertinimą aš dalyčiau ar dauginčiau iš tam tikro skaičiaus.

Visi tie konfliktai yra labai labai seni, bet valdžia nenori jų visiškai užbaigti. Nori, kad jie būtų prigesinti, bet ne panaikinti, nes tautų susiskaldymas garantuoja valdžios status quo.

– Bet vis dėlto konfliktų Rusijos viduje yra – tiek kalbant apie periferijas, tiek apie centrus, kur, tarkime, nelabai mėgsta tų pačių atvykėlių iš periferijų?

– Be abejo, Rusija yra daugianacionalinė, skirtingų religijų ir net skirtingų rasių šalis. Turint omenyje, kad net pagal oficialią statistiką, kuria, kaip minėjau, ne visada reikia pasitikėti, labai didelis skaičius žmonių yra ant skurdo ribos ar ją jau peržengė, galima sutikti, kad dėl savo intelektualaus, kultūrinio, informacinio lygio jie mano, kad jų vienintelė bėda yra kaimynas, kuris šiek tiek skiriasi išvaizda nuo jų, o ne caras, sėdintis kažkur. Todėl galima pritarti prielaidai, kad šalyje yra daug konfliktinių taškų tarp skirtingų tautų, ypač turint omenyje imperinės Rusijos ir SSRS istoriją, kai buvo jungiamos skirtingos tautos į vieną teritorinį vienetą, tokios kaip kabardinai ir balkarai, čečėnai ir ingušai ir t. t.

Asmeninis archyvas
Grigorijus Amnuelis.

Taip pat manau, kad V. Putinas šiek tiek gudrauja, nes jam ir jo aplinkai patogu valdyti šalį pagal principą „skaldyk ir valdyk“ bei visada išlikti tuo galutiniu vienų ar kitų nacionalinių konfliktų teisėju.

– Kur šių konfliktų šaknys?

– Jos labai įvairios ir dažniausiai labai senos: gali būti ir religiniu pagrindu, ir vietinių kultūrų ar papročių. Konfliktai buvo ir sovietiniais laikais, tik tuomet jie rečiau išlįsdavo, o pradėjo matytis, kai nebeliko griežtos kontrolės.

Dar kartą pabrėšiu, kad visi tie konfliktai yra labai labai seni, bet valdžia nenori jų visiškai užbaigti. Nori, kad jie būtų prigesinti, bet ne panaikinti, nes tautų susiskaldymas garantuoja valdžios status quo.

– Tai V. Putinas teisus, sakydamas, kad, jei paleis visus į laisvę, tuomet Rusija seks Jugoslavijos pėdomis?

– Tai neteisingas palyginimas, mano nuomone. Skiriasi tiek Jugoslavijos atsiradimo, tiek visa jos istorija. V. Putino, kaip ir jo pirmtakų, politika visada pabrėžė rusų tautos didybę ir tai įtvirtinta net šalies himne. Šios vienos grupės išskyrimas panašesnis ne į Jugoslaviją, o į žinomą George’o Orvelo kūrinį „Kiaulių ūkis“, kur visi gyvūnai lygūs, bet kiaulės lygesnės.

„Paleisti visus“ yra neįmanomas scenarijus esant V. Putinu bei kartu kitiems, kurie matuoja pasaulį imperinėmis ambicijomis. O tai labai daug rusų ir atsižvelgiant į Rusijos visuomenės reakciją į „Krym naš“, deja, su gėda tenka pripažinti, jog jų yra dauguma.

Jei žmonės turi vienodas teises ir pareigas, tuomet valstybėje susiformuoja daugiau ar mažiau stabilus vidurinis sluoksnis, t. y. dauguma gyventojų gyvena normaliai, nelabai turtingai, bet ir neskursta – taip, kad per daug nesijaudintų dėl rytdienos. Tuomet valstybė veikia normaliai, bet kai išskiriama viena grupė, tuomet konfliktas anksčiau ar vėliau kils ar kažko pritrūkus, ar atsiradus ryškiam lyderiui.

Tai visų imperijų žlugimo priežastis.

– O vis dėlto įmanomas pasiūlytas režisieriaus A. Sokurovo variantas „visus paleisti“?

– Tarp V. Putino ir A. Sokurovo egzistuoja didžiuliai skirtumai. Vienas yra valdytojas, kitas – kūrėjas. Be to, A. Sokurovas – dar puikus pedagogas, kuris turi labai daug mokinių iš Šiaurės Kaukazo ir ten dažnai pats lankosi. Jis žino, kokios ten nuotaikos, kas vyksta, kokia giluminė situacija.

Tačiau tiek V. Putinas, tiek jo aplinka ir net daugelis paprastų rusų ilgisi ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir Rusijos imperijos. Todėl V. Putinui norisi ne paleisti, o kaip tik dar labiau padidinti savo šalį – kad visos buvusios sovietų respublikos ar net Varšuva ir Helsinkis pakliūtų po jo padu. O tai jam padeda puoselėti jo aplinka.

Todėl „paleisti visus“ yra neįmanomas scenarijus esant V. Putinu bei kartu kitiems, kurie matuoja pasaulį imperinėmis ambicijomis. O tai labai daug rusų ir atsižvelgiant į Rusijos visuomenės reakciją į „Krym naš“, deja, su gėda tenka pripažinti, jog jų yra dauguma.

Daugelis rusų, kaip ir V. Putinas, įsitikinę, kad NATO – tai karinis blokas, o ne politinis; kad NATO – tai JAV ginklas, o visi kiti Aljanso nariai – nebylios marionetės; NATO – agresyvus blokas, kurio didžiausias noras surengti paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje.

– Kam V. Putinas galiausiai paminėjo NATO? Propaganda, pasirengimas eskaluoti tarptautinę situaciją, kuris prasidėjo gruodžio mėnesį?

– Rusus tik su nedidele pertrauka, B. Jelcino laikais, baugina ir vaizduoja NATO kaip pilką vilką, kuris tuoj ateis ir suvalgys Raudonkepuraitę. Žodis NATO Rusijoje pagal neigiamą reikšmę nusileidžia tik galbūt terminui „fašistai“.

Daugelis rusų, kaip ir V. Putinas, įsitikinę, kad NATO – tai karinis blokas, o ne politinis; kad NATO – tai JAV ginklas, o visi kiti Aljanso nariai – nebylios marionetės; NATO – agresyvus blokas, kurio didžiausias noras surengti paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje.

Be to, Rusijoje nuo V. Putino iki visuomenės žemumų – visi vis dar mąsto Antrojo pasaulinio ar Šaltojo karo kategorijomis. Visa tai palaikoma per fastamagorijas Antrojo pasaulinio karo tema, rengiant vis didesnius ir įspūdingesnius Pergalės paradus ir statant paminklus.

Rusai ir V. Putinas nesupranta, kad šalys pačios nori tapti NATO narėmis, kad nepasikartotų 1939 m.; kad Islandija, kuri neturi kariuomenės, turi tokį pat balsą Aljanse kaip ir didžiosios, kariškai stiprios šalys.

– Jei V. Putinas išties tiki, kad NATO puola Rusiją, tuomet jis išties gali imtis agresijos prieš Ukrainą ir Vakarus? T. y. jis neblefuoja su ultimatumu?

– Esminis žodis – blefas. Tai, kas vyksta realiai galvose tų, kurie rašo tokius ultimatumus, žinoma, nepasakysiu. Rusija pateikia ultimatumą, labai smarkiai kelia statymus, grubiai tariant eina va banque. Po šio ultimatumo belieka du keliai: arba turi sekti veiksmai, arba V. Putinas praranda veidą.

Įdomu, kad ultimatumą stumia ir yra derybininkai trečiaeiliai asmenys – užsienio reikalų viceministrai Sergejus Riabkovas ir Aleksandras Gruškovas. Jie yra labai patyrę, išsilavinę diplomatai, kurie daugelį metų konstruktyviai bendravo su Europa, bet niekada nekalbėjo tokia ultimatumų kalba, kaip tai daro dabar.

Ramiai miegoti neturėtų nei Baltarusija, nei Aliaksandras Lukašenka.

Kartu vyksta Kazachstane tai, ko dar niekam nepavyko iššifruoti, tačiau pasaulis savo dėmesį sukoncentravęs į Rusijos karinių pajėgų koncentraciją prie Ukrainos sienų. Praėjusiais metais daug žinomų Rusijos politikų, tarp jų Molotovo anūkas ir neeilinis valdančios „Vieningosios Rusijos“ narys Viačeslavas Nikonovas ar Kremliaus balsu vadinamas Vladimiras Žirinovskis, leido sau viešai kalbėti apie tokius dalykus kaip kad Šiaurės Kazachstanas turi būti prijungtas prie Rusijos.

Mes visi girdėjome, kad Rusijos kariai atėjo ir esą išėjo, bet ar tikrai jie išėjo. Vien tik urano išteklių Kazachstane yra apie 60 proc. Tai rimtas argumentas, ypač turint omenyje, kad dalis tų urano šachtų priklauso JAV kompanijoms.

Tai, kas įvyko Kazachstane ir pasaulis į tai visiškai neatkreipė dėmesio, labai sunku iššifruoti. Galime prisiminti Napoleono manevrus, Trečiojo reicho politiką, kai jis blefavo, kad ruošiasi pulti vienas šalis, o išties puolė kitas. Taigi blefas gali būti visai įmanomas ir šį kartą.

Tai, žinoma, nereiškia, kad Ukraina gali miegoti ramiai ir Vakarai neturi kreipti dėmesio į Rusijos kariuomenės sukaupimą, kuris yra labai rimtas atvejis. Be to, ramiai miegoti neturėtų nei Baltarusija, nei Aliaksandras Lukašenka.

Ar gali Lietuva ir kitos Baltijos šalys ramiai miegoti? Priklauso nuo klausimo, kurį Rusijoje visose pokalbių laidose bandoma atsakyti: ar realiai suveiks NATO 5-asis straipsnis? Rusijoje televizijos laidose bandoma įtikinti, kad joks portugalas už lietuvius mirti neis, joks belgas – už latvius ir t. t.

Taikos garantija yra tik griežta, aiški NATO pozicija ir 5-asis jo straipsnis. Jei bus tuo suabejota, kad nebus realių veiksmų, Rusijai bus atrištos rankos.

2022 02 14 06:42
Spausdinti