Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 4 d.


RUSIJOS ANALIZĖ
Kodėl rusai remia agresiją prieš Ukrainą: V. Putinas atsidūrė uždarame rate
Maratas Iljasovas
Twitter
XIX a. karikatūra, bet iki šiol Rusija ne daug pasikeitė.

Vargu ar kas tikėjosi, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktas, vienaip ar kitaip besitęsiantis nuo 2004 m. Oranžinės revoliucijos, virs tikru karu. Tačiau, analizuojant Rusijos atminties politiką ir Vladimiro Putino norą išsaugoti savo valdžią, galima daryti išvadą, kad tiesioginis karinis susidūrimas buvo beveik neišvengiamas.

Vasario 24 d., iškart po Tarybinės (dabar – Rusijos) armijos dienos minėjimo, Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą. Iš V. Putino oficialaus kreipimosi prieš pat puolimą galima įžvelgti tris oficialias šio sprendimo priežastis: pirma, karas įvyko „siekiant užkirsti kelią potencialiai grėsmei Rusijai iš Ukrainos“, kuri, pasak V. Putino, planavo prisijungti prie NATO ir įsigyti branduolinių ginklų. Antra, reikėjo „sustabdyti Rusijos gyventojų genocidą Ukrainoje“. Trečia, tai buvo Rusijos „pareiga“ teikti karinę paramą Ukrainos separatistiniams Donecko ir Luhansko regionams, kuriuos Maskva ką tik pripažino nepriklausomomis valstybėmis.

Neoficialus V. Putino tikslas – užtikrinti, kad Ukraina liktų Rusijos įtakos orbitoje ir turėtų panašų statusą kaip Baltarusija. Tačiau būtent Rusijos atminties politika per V. Putiną, kaip pagrindinį kampanijos architektą, iš anksto lėmė karą prieš šalį, su kuria ją sieja šimtmečius siekianti bendra istorija, stačiatikybė ir slaviškos šaknys.

Naujoji Rusijos tapatybė

Norint suprasti, kaip atminties politika tapo tokiu lemiamu Rusijos ir Ukrainos konflikto veiksniu, svarbu išsamiau apibrėžti šią sąvoką. Atminties politiką galima suprasti kaip oficialią šalies poziciją dėl istorinių įvykių ir jų įamžinimo. Ši pozicija, jei jai pritaria gyventojai, formuoja kolektyvinę atmintį, kuri yra pagrindinis kolektyvinio tapatumo komponentas.

Norėdami suprasti, kas yra šiuolaikiniai rusai ir kodėl jie palaiko V. Putiną, turime suprasti, ką ir kaip jie prisimena, įamžina ir ką stengiasi pamiršti.

Šį ryšį tarp kolektyvinės atminties ir kolektyvinio tapatumo gražiai apibrėžia rusų mokslininkas Anatolijus Chazanovas, Viskonsino-Medisono universiteto antropologijos profesorius emeritas. Savo 2008 m. straipsnyje „Kam gedėti ir kam užmiršti? Kolektyvinės atminties (re)konstravimas šiuolaikinėje Rusijoje“ jis rašo: „Pasakykite man, ką norite prisiminti, įamžinti ir pamiršti, ir aš jums pasakysiu, kas jūs esate.“ Kitaip tariant, norėdami suprasti, kas yra šiuolaikiniai rusai ir kodėl jie palaiko V. Putiną, turime suprasti, ką ir kaip jie prisimena, įamžina ir ką stengiasi pamiršti.

Kai 1999 m. į valdžią atėjo V. Putinas, Rusija jau beveik dešimt metų stengėsi gyventi pagal liberalios tarptautinės tvarkos taisykles. Šios taisyklės apėmė ir teisingumo idėją bei atgailą dėl praeities nusižengimų, sukėlusių kančių kitoms tautoms. Prezidentas Borisas Jelcinas atsižvelgė į šį aspektą ir norėjo įtraukti į savo politinę darbotvarkę atgailą už sovietų nusikaltimus.

Pasak kito rusų kolektyvinės atminties tyrinėtojo Aleksejaus Milerio, B. Jelcinas net atsiklaupė priešais paminklą Katynės žudynių aukoms, kurias Sovietų Sąjunga neigė ir dėl jų kaltino nacistinę Vokietiją. B. Jelcinas pripažino šį Sovietų Sąjungos padarytą nusikaltimą ir kaip SSRS teisių perėmėjos vadovas prisiėmė atsakomybę atlyginti žalą už praeitį, kad ateityje Rusijos ir Lenkijos santykiai būtų pozityvūs.

Panašios Rusijos vyriausybės atgailos tikėjosi ir Baltijos šalys, Ukraina bei pati rusų tauta – visos jos nukentėjo nuo sovietinio totalitarinio režimo. Dešimtajame dešimtmetyje Rusijos valdžia glaudžiai bendradarbiavo su nevyriausybine organizacija „Memorial“, kuri užsiėmė totalitarizmo nusikaltimų tyrimu ir įamžinimu.

Padėtis radikaliai pasikeitė į valdžią atėjus V. Putinui – iš pradžių, 1999 m. jam tapus ministru pirmininku, o 2000 m. – prezidentu. Per pirmąją kadenciją V. Putinas suprato, kad atgaila nelabai dera su Rusijos pasididžiavimu, ir pasitelkė „šlovės“ sąvoką naujai Rusijos tapatybei kurti. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo žengti peržiūrint atminimo ir jos įamžinimo politiką. Užuot atgailavęs už Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus, V. Putinas pasiūlė juos pateisinti aplinkybėmis ir būtinybe.

Pastarasis aspektas, sustiprintas oficialios retorikos, kurioje kriminalinis žargonas maišomas su agresyviai dominuojančia pozicija kaimyninių šalių atžvilgiu, kartu pabrėžiant V. Putino epochos pasiekimus, tapo naujos Rusijos kolektyvinės tapatybės konstravimo židiniu.

Šiuo tikslu 2007 m. Rusijos istorikų Aleksandro Filipovo ir Aleksandro Danilovo vadovaujama grupė parašė naują knygą apie Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją 1900–1945 m., kuri turėjo tapti pagrindiniu vadovėliu Rusijos vidurinių mokyklų mokytojams ir moksleiviams. Knygoje siūlyta daugiausia dėmesio skirti šlovingai Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybės praeičiai ir jos vaidmeniui laimint Didįjį Tėvynės karą (Antrąjį pasaulinį karą 1941–1945 m.). Knygoje pabrėžiamas sovietų indėlis į karą ir SSRS vaidmuo išlaisvinant Europą. Pastarasis aspektas, sustiprintas oficialios retorikos, kurioje kriminalinis žargonas maišomas su agresyviai dominuojančia pozicija kaimyninių šalių atžvilgiu, kartu pabrėžiant V. Putino epochos pasiekimus, tapo naujos Rusijos kolektyvinės tapatybės konstravimo židiniu.

Scanpix
Vladimiras Putinas.

Kremlius žengė dar toliau. Įtvirtindama oficialią istorijos versiją, 2014 m. Rusija priėmė teisės aktus, kuriais kriminalizavo bet kokius „istorijos perrašymo bandymus“. Pagal šį, vadinamąjį Jarovajos, įstatymą padarytos Rusijos baudžiamojo kodekso pataisos numatė, kad baudžiama net už „netinkamos“ informacijos perpublikavimą socialiniame tinkle „Facebook“.

2022 m. pradžioje, likus vos dviem dienoms iki invazijos, Rusijos parlamentas pateikė įstatymo projektą, kuriuo 2021 m. įstatymas, draudžiantis „bet kokius viešus bandymus prilyginti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos tikslus ir veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais, taip pat neigti lemiamą sovietų tautos vaidmenį pergalėje prieš fašizmą“, buvo susietas su baudomis ir laisvės atėmimo bausmėmis. „Memorial“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos, gavusios finansavimą iš išorės, buvo įvardytos kaip „užsienio agentai“ – ši sąvoka šiandieninėje Rusijoje turi labai neigiamą atspalvį.

Ši tapatybė buvo atgaivinta įtvirtinant „apgultos tvirtovės“ idėją, pagal kurią Rusija vaizduojama kaip priešų apsupta šalis.

Trumpai tariant, V. Putino vyriausybė dėjo daug pastangų konstruodama naują Rusijos tapatybę, pasitelkdama pasakojimus apie Antrąjį pasaulinį karą ir skatindama prisiminimus apie Rusijos ir Sovietų Sąjungos šlovę. Ji taip pat skatino ištrinti atminties gėdą dėl sovietinių nusikaltimų žmonijai.

Kaip teigia Gulnaz Šarafutdinova, ši tapatybė buvo atgaivinta įtvirtinant „apgultos tvirtovės“ idėją, pagal kurią Rusija vaizduojama kaip priešų apsupta šalis.

Atminties politikos sėkmę sunku išmatuoti, tačiau faktas, kad V. Putino populiarumas išaugo po 2014 m. Krymo aneksijos, rodo, jog ji turėjo poveikį didelei daliai Rusijos gyventojų. Šią sėkmę galima paaiškinti dviem tarpusavyje susijusiais veiksniais: 1) tam tikra nostalgija, kuri išliko tarp Rusijos gyventojų ir kurią skatino V. Putino atminties politika, susijusi su galinga Sovietų Sąjungos padėtimi pasaulio arenoje, ir 2) nusivylimas dešimtojo dešimtmečio liberaliomis vertybėmis ir neigiamas ar konfrontacinis požiūris į Vakarus. Abu veiksniai rodo, kad Rusijos elektoratas yra arba buvo pasirengęs iškeisti kai kuriuos asmeninius materialinius patogumus mainais į didesnę Rusijos valstybės galią.

Susidūrimo neišvengiamumas

Oficialus Rusijos istorijos aiškinimas pagal nutylėjimą yra konfrontacinis Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių atžvilgiu. Panašiai kaip ir Rusijos Federacija XX a. dešimtajame dešimtmetyje, šios šalys tiria totalitarinių režimų, nuo kurių nukentėjo, nusikaltimus. Šie tyrimai paskatino pasmerkti nacių ir sovietų nusikaltimus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo bei sulyginti šių režimų smurtą ir neigiamą poveikį. Be to, jos kriminalizavo šių nusikaltimų neigimą ir uždraudė abiejų totalitarinių režimų simbolius.

Nė vieno iš šių žingsnių Rusija nelaikė problema iki pat antrosios V. Putino kadencijos, kai jis pradėjo aktyviai vykdyti naują atminties politiką. Galiausiai Rusijos nepritarimas kritiškam Rytų Europos šalių požiūriui įžiebė konfliktą, kuris sustiprino Ukrainos politinę gravitaciją į Vakarus.

Šis liaudies poreikis ne tik padėjo kurti naują Rusijos tapatybę, pagrįstą „šlove“, bet ir įviliojo V. Putiną į spąstus, paversdamas jį savo paties atminties politikos įkaitu.

Tačiau nesutarimai dėl skirtingos Ukrainos atminties politikos Rusijoje galėjo išlikti nedidelio intensyvumo, jei ne dar vienas elementas, kuris taip pat prisidėjo prie to, kad tai virto tikru karu. Šis elementas – tai V. Putino siekis išsaugoti savo valdžią. Šiam tikslui pasiekti jis remiasi atminties politika, kurią iš dalies skatino minėtas Rusijos gyventojų pasirengimas iškeisti dalį savo gerovės į žadamus pergalės laurus.

Šias Rusijos rinkėjų nuotaikas V. Putinas pirmą kartą aptiko dėl visuomenės paramos jo karinei kampanijai Čečėnijoje. Iš tiesų, jo tvirtos rankos politika vedant Čečėnijos karą per tris mėnesius tuomet dar nežinomą Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovą pavertė politiku, laimėjusiu abejus Rusijos prezidento rinkimus. Jo atsakymus užsienio žurnalistams ir politikams, kuriuose netrūko rusiško kriminalinio žargono, teigiamai priėmė vidaus auditorija. Gyventojai akivaizdžiai troško stipraus lyderio, kuris galėtų reaguoti į kritiką iš Vakarų taip, kaip tai darė sovietų lyderiai. Šis liaudies poreikis ne tik padėjo kurti naują Rusijos tapatybę, pagrįstą „šlove“, bet ir įviliojo V. Putiną į spąstus, paversdamas jį savo paties atminties politikos įkaitu.

Norėdamas išlaikyti didelį populiarumą, V. Putinas turėjo ir toliau laikytis pasirinktos krypties, o tai taip pat reiškė, kad prie žodžių reikėjo pridėti ir veiksmus. Po kurio laiko jo asmeninės bravūros, antiliberalios pozicijos ir pseudopatriotinės retorikos nepakako, kad išlaikytų aukštą populiarumą. Visuomenė pavargo nuo besikaupiančių vidaus ekonominių problemų ir nepajudinamo politinio elito, pakeitusio dešimtojo dešimtmečio oligarchus. Ji nebetikėjo žodžiais ir neįvykdytais pažadais.

Krymo aneksija kuriam laikui išsprendė V. Putino populiarumo klausimą, tačiau separatizmo rėmimas Ukrainos rytuose dėl savo ilgalaikiškumo ir neišsprendžiamumo neturėjo tokio teigiamo poveikio kaip Krymas. Rusijos ekonomikos sąstingis taip pat kėlė vis didesnį rinkėjų nepasitenkinimą, o nauja sėkmė pasaulio politikoje – būdas įtvirtinti Rusijos statusą pasaulyje – tapo neatidėliotinu prioritetu.

Energingas skundimasis dėl galimo Ukrainos priėmimo į NATO, kuris nebuvo tikėtinas scenarijus, turėjo pranašumą – buvo galima peržiūrėti po 1991 m. įvykusį sovietų pažeminimą ir parodyti, kad dabar į Rusiją pasaulio reikaluose reikia žiūrėti rimtai. Po akivaizdžių karinių laimėjimų Čečėnijoje 2000-ųjų pradžioje, Gruzijoje 2008 m., Kryme 2014 m. ir Sirijoje 2015 m. V. Putinas manė, kad bus nesudėtinga įtvirtinti Ukrainos karinę kontrolę.

Daugeliui išorės stebėtojų atrodo neįtikėtina, kad V. Putinas nepripažino ukrainiečių atsidavimo savo tautai ir valstybei, tačiau jo aklumas yra politinės sistemos pasekmė.

Vis dėlto tai buvo grubi klaida, atsižvelgiant į Ukrainos strateginę svarbą Europai, šalies dydį ir ukrainiečių pasirengimą kovoti. Daugeliui išorės stebėtojų atrodo neįtikėtina, kad V. Putinas nepripažino ukrainiečių atsidavimo savo tautai ir valstybei, tačiau jo aklumas yra politinės sistemos pasekmė.

V. Putinas tapo pažeidžiamas

Rusijos atminties politika grindžiama dviem pagrindiniais principais: ji puoselėja sovietinės šlovės atmintį ir siūlo ištrinti gėdos atmintį. Ši atminties politika lėmė naują rusų tapatybę, kuri remiasi antiliberaliomis sovietmečio vertybėmis.

Ukrainos pasipriešinimas kartu su vieninga Vakarų parama sukėlė priešingą efektą: V. Putino padėtis dabar yra pažeidžiamesnė nei bet kada anksčiau.

Grįžimas prie sovietinio stiliaus kolektyvinės tapatybės suvaržė V. Putino pasirinkimus tarptautinėje politikoje. Norėdamas išlaikyti savo populiarumą ir užsitikrinti valdžią, jis turėjo paremti savo antivakarietišką retoriką veiksmais.

Efektyvus, pergalingas karas Ukrainoje, kuri neturi NATO apsaugos, būtų tikęs šiam tikslui. Tačiau Ukrainos pasipriešinimas kartu su vieninga Vakarų parama sukėlė priešingą efektą: V. Putino padėtis dabar yra pažeidžiamesnė nei bet kada anksčiau.

Maratas Iljasovas – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto podoktorantūros stažuotojas.

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0160) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

2022 08 14 19:00
Spausdinti