ScanpixNišine laikytos politinės ideologijos atstovai įgyja vis daugiau realios įtakos. Ar per Europą nusiritusi žaliųjų banga taps cunamiu?
Islandijos mokslininkai 2014 m. konstatavo: šalyje dėl intensyvėjančios klimato kaitos ištirpo pirmasis ledynas. Vos per tris dešimtmečius 700 metų senumo Oko ledynas sumažėjo nuo 16 kv. km iki 0,7 kv. km ir tapo nedideliu vandens telkiniu užgesusio ugnikalnio krateryje. Šių metų vasarą ledyno vietoje buvo surengta daugiau nei šimtą aktyvistų subūrusi ledyno laidojimo ceremonija. Jos dalyviai įsitikinę, kad per ateinančius 200 metų visų šalies ledynų laukia toks pat likimas. „Tai monumentas, kai mes pripažįstame, kad suprantame, kas vyksta ir ką turime daryti. Tik jūs žinosite, ar mums pavyko“, – rašome memorialo „Laiškas ateičiai“ fragmente.
Ugnies ir ledo žeme vadinamos valstybės kraštovaizdis greitai keičiasi. Mokslininkai pirštu beda į intensyvią žmogaus ūkinę veiklą ir sparčiai šylantį klimatą. Visuomenei po truputį imant jausti tikruosius visuotinio atšilimo padarinius ir nerimaujant dėl savo ir savo vaikų ateities, imamasi domėtis politinėmis jėgomis, kurios šias problemas būtų pasiryžusios spręsti.
Ne viena žaliųjų partija Europoje išaugo iš tik aplinkosauga susirūpinusios organizacijos batų. Pastaruoju metu joms itin sekėsi pritraukti jaunąją rinkėjų kartą – šešiolikmetės švedės Gretos Thunberg inicijuoti penktadieniniai jaunuolių protestai jau tapo visame pasaulyje žinomu įvykiu. Vaikų bėgimas iš pamokų ir raginimai politikams susirūpinti jų ateitimi daro įtaką rinkimuose dalyvaujantiems tėvams.
Žalioji banga
Tarptautinis tinklas „Global Greens“ vienija 98 politinius žaliųjų judėjimus visame pasaulyje, šios pakraipos partijos atstovų turi 25 valstybių parlamentuose. Rekordinio populiarumo žalieji gali sulaukti spalį vyksiančiuose parlamento rinkimuose Kanadoje, apklausos rodo augantį rinkėjų palaikymą Šveicarijoje.
„Žalioji banga nusirito per visą Europą“, – taip šių metų gegužę vykusius Europos Parlamento (EP) rinkimus apibendrino Vokietijos žaliųjų judėjimo atstovė Ska Keller. Jos frakcija EP turi 74 vietas iš 751 – 22 daugiau nei prieš penkerius metus – ir yra ketvirta pagal dydį parlamentarų grupė. Tai žaliesiems garantuoja gerokai didesnę įtaką EP, ypač turint galvoje susilpnėjusias centro kairę ir centro dešinę.
Itin gerai žalieji šių metų gegužę pasirodė Vokietijoje – už nugaros paliko socialdemokratus ir nusileido tik krikščionių demokratų partijai. Geriausią rezultatą istorijoje jie parodė ir Suomijoje – iškovojo daugiau kaip 16 proc. balsų, Prancūzijoje liko treti (13 proc.), Didžiojoje Britanijoje – ketvirti (12 proc.).
Tokie rezultatai laikomi žaliųjų sėkme artikuliuotai įgarsinti aktyvistų dėl klimato kaitos keliamas problemas, pavyzdžiui, dėl didėjančios oro ar plastiko taršos, taip pat pristatyti savo viziją, kaip spręsti Europai nesvetimas socialines ir ekonomines problemas. EP rinkimų rezultatai esą rodo, kad žalieji po truputį atsikrato radikalių ir netradicinių veikėjų politikoje etikečių ir pereina į tradicinėmis laikomų partijų lauką.
„Mums tai yra patvirtinimas, kad temos, apie kurias nuolat kalbėjome, iš tiesų rūpi žmonėms kaip jų kasdienybės ir jų vaikų ateities dalis, – naujienų portale „The Washington Post“ cituojamas vienas Vokietijos žaliųjų partijos europarlamentarų Sergejus Lagodinskis. – Išgyvenome laikus, kai svarstėme, kad galbūt tie klausimai – tik nišiniai? Dabar žinome, jog jie patenka į pagrindinę politinę darbotvarkę.“
Tačiau politologai skubotų išvadų apie jų ateitį daryti neragina – žaliųjų pasiekti rezultatai dar nereiškia nei to, kad atėjo galas tradicinėmis laikomoms partijoms, nei to, kad gyvensime geriau. „Dėl Europos žaliųjų perspektyvų nebūčiau toks optimistas, manau, šie rezultatai yra tik politinės konjunktūros padarinys, nes tradicinės partijos nebesugeba atliepti masių poreikių ir skatina rinkėjų nusivylimą“, – IQ sakė Mykolo Romerio universiteto docentas Gediminas Kazėnas.
O ir augantis rinkėjų pasitikėjimas žaliaisiais ne visose valstybėse tolygus. Kai kuriose demokratinėse Vakarų šalyse šios partijos po truputį lenda iš nebūties, bet Norvegijoje, Ispanijoje ar Lenkijoje jos visai nematomos.
Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto tyrėjų Zacko P. Granto ir Jameso Tilly 2017 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad žaliųjų partijos pasiekia geresnių rezultatų šalyse, kuriose aukštas gyvenimo ir palyginti žemas nedarbo lygis. Tai reiškia, kad visuomenė didesnį susidomėjimą tradiciškai žaliesiems priskiriamais klausimais ima demonstruoti tada, kai ekonominė padėtis stabili. Priešingu atveju politinė diskusija sukasi apie tai, kaip spręsti ūkio problemas, ir įtraukia paprastai ilgesnę vadovavimo šaliai patirtį turinčias politines jėgas.
Žaliosios partijos pasirodo geriau tose valstybėse, kurios vis dar yra stipriai priklausomos nuo branduolinės energetikos. Siekis jos atsisakyti tradiciškai buvo laikomas žaliųjų judėjimų kūrimąsi skatinančiu veiksniu. „Tam tikru atžvilgiu branduolinė energetika gali būti toks pat katalizatorius žaliesiems įsitvirtinti valdžioje kaip didelis imigracijos mastas radikalios dešinės partijoms“, – tyrime teigia Z. P. Grantas. Šį klausimą išnaudoti bandyta ir Lietuvoje per 2012 m. vykusį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Netikri ir tikri žalieji
Lietuva patenka į sąrašą valstybių, kurios po 2019 m. rinkimų padidino savo žaliųjų atstovų EP skaičių. Vietoj vieno europarlamentaro šiuo metu Lietuvos rinkėjų interesams atstovaus du. Abu jie – Bronis Ropė ir Stasys Jakeliūnas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nariai.
LVŽS politinėje programoje gausu siekių Lietuvą kurti darniai ir atsakingai, tausojant aplinką ir rodant bendruomeniškumo pavyzdį. Žodis „žalieji“ partijos pavadinime, jos lyderio Ramūno Karbauskio teigimu, neatsirado atsitiktinai. Partijoje esą jau kurį laiką aktyviai veikė žaliųjų frakcija, į viešumą kėlusi visas LVŽS reikšmingas vertybes.
Tačiau sunku šią partiją vertinti kaip atstovaujančią žaliosioms idėjoms. Ne tik dėl to, kad ji nėra tarptautinio žaliąsias politines jėgas vienijančio tinklo „Global Greens“ narė. Kai kurių apžvalgininkų teigimu, tai greičiau partija, atstovaujanti stambiųjų žemvaldžių interesams. Daugiausia pylos dėl visuomenės klaidinimo yra gavęs pats jos pirmininkas R. Karbauskis: ir dėl vairuojamo aplinką teršiančio visureigio, ir dėl Gretos Kildišienės kailinių, ir dėl trąšų, pesticidų naudojimo žemės ūkyje.
Save tikrąja žaliųjų politine organizacija laikanti Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) sako, kad žodis „žalieji“ valstiečiams reikalingas dėl reklamos. „Jų politika ir konkretūs veiksmai kardinaliai nesutampa su Pasaulio žaliųjų chartijoje išdėstytomis ideologinėmis vertybėmis“, – teigė LŽP pirmininkas Remigijus Lapinskas. Deklaruojamų ir įgyvendinimų veiksmų neatitikimą demonstruoja Vyriausybėje priimtas sprendimas 6 proc. padidinti metinę valstybinių miškų kirtimo normą, taip pat pradėti išduoti leidimai ūkininkams ant įšalusios žemės pilti srutas, laisvai tekančias į paviršinius vandenis.
Tokie sprendimai, pasak R. Lapinsko, einančio Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidento pareigas, diskredituoja žaliųjų idėjas: „Gatvėje kalbėdamas su žmonėmis supranti, kad šis žodis virto keiksmažodžiu, ir mums, deja, tenka srėbti tai, ką valstiečiai privirė.“
R. Karbauskis tokią kritiką atmeta: galimybė vadintis žaliaisiais LVŽS leidžia kartu su tokių pačių nuostatų partijomis ES prisidėti prie pokyčių. Visgi jis pripažino, kad ne visuomet viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi, o kai kurie sprendimai neatrodo visiškai žali. „Pabandykite, pavyzdžiui, įvesti visuotinius automobilių mokesčius. Remiantis žaliųjų pozicija, reikėtų užsispirti: atimkime visus dyzelinius automobilius arba juos apmokestinkime. Tačiau tokiu atveju be transporto priemonės paliktume visuomenės dalį, kuri mažiau taršių automobilių neturi ne dėl to, kad nenori. Tokiems įsigyti jai trūksta pajamų“, – aiškino LVŽS pirmininkas.
Dar tik žengia pirmuosius žingsnius
Tai, kad Lietuvoje žalieji klausimai ne taip greitai skinasi kelią į politinę darbotvarkę kaip kitose Europos valstybėse, pripažino ir kita LVŽS atstovė, Seimo narė Virginija Vingrienė. Ji sutiko su mintimi, kad ryškaus postūmio, suinteresuotumo žaliosiomis idėjomis ir paskatinimo dar trūksta. „Aš manau, kad turėtų būti stiprinami ir politiniai žaliųjų judėjimai, ir pati ideologija, burtis visuomenininkai. Aplinkos apsauga turi būti mūsų prioritetas“, – kalbėjo politikė.
Visgi, jos nuomone, Lietuvoje gausu su aplinkosauginiais sprendimais susijusių sėkmės istorijų, dar daugiau galimybių jas kurti. Pastaruoju metu daugėja bendro naratyvo apie klimato kaitą, aplinkosaugą, žaliosios idėjos sėkmingai integruojamos į bendrą kalbėjimą apie ekonominę ir technologinę pažangą. „Žaliosios idėjos dabar integruojamos į visą ekonomikos politiką, ir tai jau nebėra tik žaliųjų reikalas. Visos partijos į jas reaguoja ir įtraukia į savo programas“, – sakė G. Kazėnas.
Tai netiesiogiai augina žaliųjų populiarumą. Kiekvieną kartą tarp savo programinių nuostatų minėdamos klausimus, kurie dar prieš kelis dešimtmečius susiformavo kaip žaliųjų ideologijos dalis – aplinkos apsauga, smurto mažinimas, socialinis teisingumas, decentralizacija, bendruomene paremta ekonomika, pagarba įvairovei ar dalyvaujamoji demokratija, – vis didesnę rinkėjų dalį norinčios apglėbti tradicinės, dažniausiai centro, partijos pakiša sau koją.
Įspėjimas iš Islandijos (Scanpix nuotr.)
„Kol žaliųjų partija yra jauna, centro kairės ar dešinės partijos gali žaisti visuomenės nuotaikomis ir priglausti tuos klausimus, – aiškinama Oksfordo mokslininkų paskelbtame tyrime. – Tačiau vos tik žalieji tampa pastebimi, išgyvena kelerius rinkimus, rinkėjai žaliąsias idėjas ima priskirti jiems kaip tikriesiems šeimininkams.“ Todėl žaliesiems tik į naudą, kad jiems svarbius klausimus į viešumą keltų tokie politiniai lyderiai kaip Vokietijos kanclerė ir krikščionių demokratų partijos atstovė Angela Merkel ar Kanados ministras pirmininkas liberalas Justinas Trudeau. Tai esą suteikia daugiau pasitikėjimo.
Jo žaliesiems vis dar trūksta. Šie paprastai neturi valstybei valdyti reikalingos patirties – pirmosios jų partijos imtos burti tik aštuntajame dešimtmetyje. Valdžioje jos ar jų atstovai pasirodydavo epizodiškai: pirmą kartą valdančiojoje koalicijoje žalieji, Suomijos „Žalioji lyga“, dirbo tik 1995 m., 2004-aisiais dešimt mėnesių Latvijos ministro pirmininko pareigas ėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Indulis Emsis, jo partijos kolega Raimondas Vējonis 2015 m. laimėjo Latvijos prezidento rinkimus, 2016 m. buvęs Austrijos žaliųjų lyderis, rinkimuose dalyvavęs kaip nepriklausomas kandidatas, Alexanderis Van der Bellenas išrinktas šalies prezidentu.
Skatina, bet nesitapatina
Tai, kad žaliosios idėjos Lietuvoje yra suprantamos ir priimamos, rodo besikeičiantys jų gyvenimo įpročiai: žmonėms rūpi saikingas vartojimas, maisto kokybė, aktyvus gyvenimo būdas, jie atsakingiau renkasi transporto priemones, prigyja Vakaruose populiarūs ekologiniai judėjimai, daug kalbama apie žaliavalgystę, vegetarizmą. Vienas pavyzdžių – aktyviai Sapiegų, Kalnų parkų rekonstrukcijos projektus stebintys vilniečiai, žmonės visoje Lietuvoje susirūpinę kertamais miškais ar leidimų kirsti miesto želdynus išdavimo tvarka.
Tačiau visuomenės požiūris į žaliosioms idėjoms atstovaujančius politinius judėjimus yra gan santūrus. „Lietuvos visuomenėje žalieji asocijuojasi su perdėtu kairuoliškumu ir tam tikru radikalizmu, kai požiūris nėra subalansuotas su gyventojų ar valstybės ekonominėmis išgalėmis“, – sakė G. Kazakėnas. Todėl jiems vis dar sunku įsitvirtinti greta kitų, tradicinėmis laikomų politinių jėgų.
Situaciją keisti žalieji bando tiek plėsdami temų ratą, tiek jį siaurindami. „Auginti ekonomiką galime ir privalome saugodami gamtą“, – IQ sakė R. Lapinskas. LVŽS atstovės V. Vingrienės manymu, pavyzdžiui, siekis įgyvendinti žiedinės ekonomikos projektus yra tai, apie ką kalbėti šiandien galėtų ne tik žalieji. „Žiedinė ekonomika yra labai perspektyvi sritis, suteikianti šansą eiti pažangos keliu, kurti naujus verslus, turėti konkurencinį pranašumą kitų ES šalių, jau investavusių į senesnes technologijas, atžvilgiu“, – sakė politikė. Ji įsitikinusi: žalioji ideologija turėtų būti ganėtinai drąsi, laisva, liberali ir žvelgianti į ateitį. Be abejonės ir socialiai atsakinga.
Šiuo metu abi prie žaliųjų save priskiriančios politinės jėgos tikisi, kad joms rūpimos temos – teisingesnė socialinė sistema, perėjimas prie atsinaujinančiosios energetikos, žiedinė ekonomika, su atsakingesniu ir tvaresniu vartojimu susiję klausimai, žmogaus darna su aplinka, bendruomeniškumas ir kitos – sulauks rinkėjų palaikymo.
Arba privers užlipti ant to paties grėblio: juk klausimų dėl to, kam ir kodėl svarbu mažinti taršą, saugoti gamtą ir jos išteklius, naudoti pažangias technologijas, jau mažai kam kyla. Tik vienas – kaip visa tai bus įgyvendinama? Žalieji kol kas stokoja paaiškinimų, kaip jų siūlomos truputį teisingesnės, truputį atsakingesnės pertvarkos palies mažiausiai uždirbančius, užtikrins technologinį efektyvumą, spręs nedarbo ar švietimo problemas. Politinėje arenoje jie kol kas atlieka iš gilaus miego tradicines partijas budinančio žadintuvo, visuomenėje – madas diktuojančio sveikos mitybos specialisto vaidmenį.
