ScanpixBe Jungtinės Karalystės likusi ES ieško būdų, kaip tapti ne tik ekonomine, bet ir politine bei karine galia. Kokia turėtų būti Lietuvos pozicija?
1991 m. tuometis Belgijos užsienio reikalų ministras Markas Eyskensas Europos ekonominę bendriją apibūdino kaip „milžiną ekonomikoje, nykštuką politikoje ir žemės kirminą karo lauke“. Valstybių sąjunga esą stokojo vienybės, politinės valios ir materialinių išteklių saugumui ir savo interesams ne tik regione, bet ir už jo ribų užtikrinti. Kiek vėliau interviu Liuksemburgo universiteto mokslininkams jis žodžių dėl per menkos Bendrijos įtakos politikoje atsisakė. Tačiau negebėjimas greitai, aiškiai ir įtikinamai reaguoti į saugumo iššūkius, M. Eyskenso teigimu, niekur nedingo.
Šeštojo dešimtmečio antroje pusėje įkurta Anglių ir plieno bendrija, ES pirmtakė, tapo taikos Vakarų Europoje garantu, bet ilgai delsė kurti bendrą saugumo sistemą. Saugumo ir gynybos politika, nors formuoti pradėta gerokai anksčiau, patvirtinta tik prieš dešimtmetį. 2010 m. įsteigta vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė, įkurta valstybių užsienio ir krašto apsaugos ministrus vienijanti Europos išorės veiksmų tarnyba, ES surengė daugiau nei 30 civilinių ir karinių operacijų visame pasaulyje.
M. Eyskenso laikais visa tai būtų atrodę kaip nepasiekiama utopija.
