ScanpixLietuvos kaimynė ir strateginė partnerė Lenkija – branduolinė valstybė? Kol kas tai skamba kaip fantastika, tačiau didėjant Rusijos grėsmei Varšuva jau išreiškė norą dalyvauti NATO branduolinių ginklų dalijimosi programoje.
Vis dėlto Łukaszas Kulesa, Lenkijos tarptautinių reikalų instituto (PISM) tyrimų vadovo pavaduotojas, IQ teigė, kad kalbėti apie Lenkijos branduolinį potencialą per anksti.
– Ankstesnė Lenkijos vyriausybė siekė prisijungti prie NATO branduolinių ginklų dalijimosi programos. Ar siekiai pasikeis vyriausybei vadovaujant Donaldui Tuskui?
– Pagrindinis Lenkijos interesas – stiprinti NATO atgrasymo patikimumą ir efektyvumą. Tokia pozicija buvo priimta atsižvelgiant į pablogėjusią saugumo padėtį. Rusijos branduolinio arsenalo dydis, Vladimiro Putino branduoliniai grasinimai, taip pat tikėtinas branduolinių ginklų perkėlimas į Baltarusiją – tai veiksniai, kurie didina NATO branduolinės pozicijos kaip atgrasymo priemonės vaidmenį. Iš tiesų Lenkija išreiškė susidomėjimą aktyviau dalyvauti NATO branduolinio dalijimosi susitarimuose, kurie gali apimti Lenkijos orlaivių sertifikavimą branduolinėms misijoms ar net JAV branduolinių ginklų dislokavimą Lenkijoje.
PISMDarau prielaidą, kad šis interesas išliks ir esant naujajai vyriausybei. Tačiau akivaizdu, kad bet kokį sprendimą išplėsti branduolinių ginklų dalijimąsi turės priimti Jungtinės Valstijos ir jį glaudžiai koordinuoti su kitomis NATO narėmis.
Prireiks daug konsultacijų ir dialogų, kad Varšuvos partneriai būtų įtikinti tokio žingsnio nauda ne tik Lenkijai ar mūsų NATO kaimynėms, pavyzdžiui, Lietuvai, bet ir visai NATO bei Europos saugumui. Turime sugebėti atsakyti į mūsų sąjungininkų klausimus ar nuogąstavimus, pavyzdžiui, dėl galimo Rusijos atsako.
Taigi tikėčiausi, kad daugiau dėmesio bus skiriama NATO pamatams kloti būsimam sprendimui, tačiau kryptis nesikeis.
– Kaip Lenkija vertina ES branduolinės programos idėją?
– Žinoma, viešojoje erdvėje ir tarp ekspertų vyksta Europos diskusija dėl galimo „ES branduolinio atgrasymo“, tačiau egzistuoja daug skepticizmo dėl tokių projektų politinio pagrįstumo ir įgyvendinamumo. Svarbiausia, kad Jungtinės Valstijos ir jų „branduolinis skėtis“ per NATO laikomos geriausiu ir patikimiausiu variantu. Kol kas JAV dalyvavimas Europos saugumo srityje yra stiprus. Net Donaldo Trumpo išrinkimas (manau, kad jis vis dar mažai tikėtinas) automatiškai nereikštų JAV garantijų pabaigos.
Diskutuoti apie ES branduolinių ginklų kūrimo programą yra tas pats, kas braižyti pilių ant smėlio brėžinius.
Tad nėra jokios priežasties pereiti prie europinio „varianto B“, jei veikiantis NATO ir JAV variantas vis dar prieinamas. Antra, neaišku, kaip toks europinis variantas veiktų praktiškai. Nei Prancūzija, nei Jungtinė Karalystė nenori dalytis savo ginkluotės ar sprendimų priėmimo kontrole. Diskutuoti apie ES branduolinių ginklų kūrimo programą yra tas pats, kas braižyti pilių ant smėlio brėžinius.
Galiausiai labai svarbu, kad ši diskusija nukreipia dėmesį nuo svarbesnių užduočių, tokių kaip ginkluotės gamybos didinimas ES ar pagalba Ukrainai: turėtume dirbti prie artilerijos sviedinių gamybos, o ne diskutuoti apie ES branduolinę ateitį.
– Ar Lenkija pati galėtų tapti branduoline valstybe ir kokie būtų didžiausi iššūkiai, jei ji pasirinktų šį kelią?
– Asmeniškai nemanau, kad diskutuoti apie „branduolinį variantą“ Lenkijai yra prasminga. Tai neatitinka mūsų strateginių ar politinių interesų, turime teisinių įsipareigojimų pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, techniniai iššūkiai yra didžiuliai, o Rusijos propaganda mielai pasinaudotų tokia diskusija.
Turime sutelkti dėmesį į savo ginkluotųjų pajėgų įprastinių pajėgumų didinimą, nacionalinio atsparumo stiprinimą, paramą Ukrainai ir pastangas išgryninti savo darbotvarkę NATO ir ES – nėra laiko branduolinėms fantazijoms.
