Kanados lietuviai šiandien rūpinasi tuo, kas buvo svarbu Šaltojo karo metais. Mažiau – tik vienu rūpesčiu.
Pirmieji lietuviai į Kanadą atsikraustė XIX a. – manoma, kad tai galėjo būti į nelaisvę patekę Napoleono armijos kariai. XX a. pradžioje Kanadoje užuovėją rado bėgę nuo carinės Rusijos persekiojimo, 1924 m. Monrealyje buvo įkurtas Lietuvių išeivijos biuras, turėjęs teikti paramą naujai atvykstantiems tautiečiams.
Didžiausia imigracijos banga iš Lietuvos Kanadą pasiekė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir nenuslūgo iki pat Šaltojo karo pradžios: 1931 m. Kanadoje gyveno beveik 6 tūkst. lietuvių, 1951 m. jų skaičius perkopė 16 tūkst. Didžiąją dalį jų sudarė politiniai pabėgėliai, iš Lietuvos pirmiausia patekę į perkeltųjų asmenų stovyklas, vėliau kūręsi už Atlanto.
1952 m. įkurta Kanados lietuvių bendruomenė (KLB) laikyta viena aktyviausių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir lietuvybės išlaikymu užsienyje besirūpinančių organizacijų. Veikdama kartu su Kanados estais ir latviais ji aukščiausiems Kanados valstybės pareigūnams nuolat primindavo apie Baltijos šalių bylą. „Pasiekta, kad tiek JAV, tiek Kanada nepripažino Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytos Baltijos valstybių aneksijos“, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto docentas Giedrius Janauskas.
Jo teigimu, lietuvių, latvių ir estų lobistinė veikla Kanadoje buvo tokia sėkminga, kad XX a. devintajame dešimtmetyje jų patarimų dėl santykių su SSRS klausė Kanados vyriausybių atstovai. Kanados plėtota Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politika esą buvo išskirtinis šios valstybės diplomatijos atvejis Šaltojo karo metu.
Parama lietuvybei
Dabar Kanadoje gyvena 59,3 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. Tai, 2016 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, – 70-a pagal dydį etninė bendruomenė šalyje (ukrainiečių kilmės žmonių yra 1,4 mln., lenkų – 1,1 mln., rusų – 622,4 tūkst., latvių – 30,7 tūkst.). Jie išsibarstę po visą šalį, tačiau daugiausia įsikūrę didžiuosiuose miestuose Toronte, Monrealyje. Ten veikia lietuviškos parapijos, lituanistinės mokyklos, vasaros stovyklos, senelių ir slaugos namai, archyvai ir keli lietuviški bankai.
„Tokie aktyvūs, kaip buvo Šaltojo karo metais, išeiviai iš Lietuvos šiuo metu nėra, – IQ sakė Kanados gynybos ir tarptautinių reikalų instituto ekspertas Andrew P. Rasiulis. – Tą patį galima pasakyti ir apie latvius, estus ir lenkus. Dažniau girdimi šiandien yra ukrainiečiai ir baltarusiai – jų šalies padėtis ne tokia stabili kaip mūsų.“
Iki nepriklausomybės Kanados lietuviai įvairiais būdais garsino Lietuvos vardą ir siekė jos išlaisvinimo, o nepriklausomybę paskelbus, konkrečiais veiksmais rėmė jauną valstybę. „Turbūt geriausias pavyzdys – 1991 m. Briuselyje nupirko Lietuvos ambasadai reikalingą pastatą“, – teigė Lietuvos ir Kanados prekybos rūmų prezidentas Rimas Čuplinskas.
Visgi svarbiausiu išeivių iš Lietuvos Kanadoje tikslu šiandien tapo siekis išlaikyti lietuvybę. Ją, Kanados lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narės Julios Degutis teigimu, kiekvienas supranta skirtingai: tai gali būti ir kalba, ir tradicijos, papročiai, šventės. Tačiau įtraukti į bendruomenės veiklą pastaruoju metu atvykstančius į Kanadą kiek sunkiau.
Su tuo sutiko ir R. Čuplinskas. Jo teigimu, dėl istorinių priežasčių karo pabėgėlių banga visame pasaulyje pasižymėjo didesniu bendruomeniškumu nei šių dienų emigrantai.
Wilno ir Vilna
Tai ne Lietuvos sostinės pavadinimo variacijos, o vieni pirmųjų išeivių iš dabartinių Lietuvos ir Lenkijos teritorijų įkurtų miestų Kanadoje.
Pirmąjį jų – Wilno – apie 1860-uosius įkūrė maždaug 300 emigrantų iš Kašubijos, etnografinio regiono Šiaurės Vakarų Lenkijoje. Vaizdingame Madavaskos slėnyje, Ontarijuje, į vakarus nuo sostinės Otavos nutolęs miestas pavadintas bendruomenės dvasininko Ludwiko Dembskio gimtojo miesto Vilniaus vardu. Šiuo metu miestas laikomas seniausiai etninių lenkų apgyventa vieta, ten tebėra žmonių, kalbančių kašubų tarme.
Albertos provincijoje, į šiaurės rytus nuo Edmonto esanti Vilna įkurta 1907 m. Pirmieji čia atsikraustė irgi migrantai iš Rytų Europos, o miestą pavadino Lietuvos sostinės garbei. Čia dabar gyvena apie 260 žmonių. Pasaulyje jis garsus didžiausio metalinio grybo skulptūra.
