ScanpixSu Donaldo Trumpo kadencijos pabaiga 2020-aisiais radikalizmo banga JAV nenuslūgo – atvirkščiai, atrodo, jog ji vėl kyla. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Mažvydo Jastramskio teigimu, šis JAV nacionalizmas – nieko naujo.
– Kai kurie akademikai D. Trumpo propaguojamą nacionalizmą vadina naujuoju nacionalizmu. Ar pritartumėte jiems? Kuo D. Trumpo nacionalizmas skiriasi nuo senojo? Kiek jis svarbus jo politikoje ir kampanijose?
Haroldas Zaluda/VU TSPMI– Geriau suprasti D. Trumpo nacionalizmą padeda dvi papildomos sąvokos: etninis nacionalizmas ir krikščioniškasis nacionalizmas. Be to, čia turime mažą paradoksą. Naująjį nacionalizmą tyrinėjantys Robertas Schertzeris ir Ericas Tayloras Woodsas teigia, kad jis JAV nėra naujas. Istoriškai čia matome dvi nacionalizmo versijas. Pirmoji paremta pilietine tauta, kurią vienija JAV Konstitucija ir demokratiniai idealai. Šalia jos gaji ir antroji, siauresnė versija. Ji yra paremta etniškumu ir religija. Tai anglosaksų kilmės protestantiškas nacionalizmas. Kalbame apie būtent šios versijos atnaujinimą.
D. Trumpas ir apskritai Respublikonų partija ją modifikuoja ir apima iš esmės visas europiečių kilmės, krikščionių tikėjimo baltaodžių grupes. Taigi atitinkamai svarbus ir rasės elementas. Bet būtina pabrėžti, kad D. Trumpas, kaip ir kiti XX ir šio amžiaus respublikonų lyderiai, savo retorikoje, kampanijose tiesiogiai neformuluoja „baltaodžių krikščionių“ grupės. Naudojami simboliai, kodai, užuominos, kurių kompleksas padeda suprasti, apie ką jie kalba: apeliacijos į šlovingą JAV praeitį, Dievą, tyliąją daugumą (sąvoką D. Trumpas perėmė iš prezidento Richardo Nixono), kaimiškas, vidurio JAV (regionai, kur daugiausia baltaodžių, europietiškos kilmės krikščionių).
Kaip ir ankstesniam, taip ir naujam etniniam nacionalizmui esmingas yra išorinių grupių konstravimas. Dar XX a. pradžioje JAV buvo gajus neigiamas požiūris į katalikiškų, Rytų ir Pietų Europos valstybių kilmės amerikiečius: pavyzdžiui, airius, italus, taip pat žydus. Per XX a. šioms grupėms asimiliuojantis į JAV kultūrą, etninis nacionalizmas atitinkamai jas irgi priėmė. O išorinėmis grupėmis tampa imigrantai iš Lotynų Amerikos ir musulmonai.
D. Trumpas neišrado šio nacionalizmo, jis tęsia pirmtakų Respublikonų partijoje įdirbį. Tačiau jis jį radikalizuoja.
D. Trumpas neišrado šio nacionalizmo, jis tęsia pirmtakų Respublikonų partijoje įdirbį. Tačiau jis jį radikalizuoja. Tai vyksta keliais būdais. Pirma, per retoriką: pavyzdžiui, imigrantus iš Meksikos pavadinant prievartautojais ir narkotikų prekeiviais. Antra, palaikant tam tikrus politinius gandus, konspiracijos teorijas: pavyzdžiui, įtarinėjant Baracko Obamos gimimo vietą ir religiją. Trečia, per sprendimus 2016–2020 m. prezidento kadencijoje. Radikaliausi buvo laikinas imigracijos iš musulmoniškų valstybių draudimas ir nelegalių imigrantų šeimų atskyrimo prie sienos politika. Pastarasis sprendimas buvo nepopuliarus net ir tarp respublikonų rinkėjų, greitai atšauktas.
– Vištos ir kiaušinio klausimas – kas pirmiau: ar D. Trumpas sugebėjo mobilizuoti nacionalistinių, radikalesnių pažiūrų rinkėjus, ar dalis amerikiečių perėjo prie labiau nacionalistinių pažiūrų D. Trumpo dėka? Kaip jam pavyko sutraukti tiek rinkėjų 2016 m. rinkimuose ir pavyks dar, tikėtina, nemažą dalį šiemet? Ką tai rodo apie JAV visuomenę – ar ji radikalėja?
– Anglosaksiško ir protestantiško nacionalizmo virsmą į baltosios, krikščioniškos JAV nacionalizmą galime matyti jau R. Nixono prezidentavimo metu. Vienas jo konsultantų ir politikos tyrėjas Kevinas Phillipsas spėjo, kad po pilietinių ir politinių teisių revoliucijos, XX a. antroje pusėje, demokratai taps rasinių ir etninių mažumų, o respublikonai – baltaodžių partija. Nuo 1964 m. nė vienas demokratų kandidatas į prezidentus negavo baltaodžių balsų daugumos.
Atitinkamai konservatyvūs ir krikščioniški elementai atvyko ne su D. Trumpu, o gerokai anksčiau. Elektorato perskirstymas abortų klausimu vyko dar Ronaldo Reagano prezidentavimo metu. Pirma, konservatyvūs rinkėjai perėjo į respublikonų stovyklą, antra, kai kurie liberalesni respublikonų rinkėjai pakoregavo savo pažiūras pagal partijos elitą.
JAV politinio žaidimo taisyklės apskritai yra tokios, kad kone viskas sukasi apie socialines ir kultūrines tapatybes.
Vėlgi požiūris į imigraciją respublikonų gretose pastaruoju metu keitėsi mažai. Atitinkamai demografinis naratyvas apie tai, kad JAV tampa „daugumos – mažumos valstybe“, kurioje baltaodžiai virsta mažuma, įsitvirtino iki D. Trumpo. Jis pasinaudojo palankia socialine terpe. Johno Sideso, Chriso Tausanovitchiaus ir Lynn Vavreck pateikiama statistika rodo, kad imigraciją norinčių didinti respublikonų skaičius per pastaruosius dešimtmečius svyravo apie 10 proc.
Tas nesikeitė prie D. Trumpo. Tačiau yra ir hipotezės, kad akcentai į etninius, imigracinius, tapatybės klausimus veikia dviem kryptimis: pirma, didina tokių klausimų prioritetus tarp respublikonų, antra, legitimuoja radikalias nuostatas.
– Kas laukia su tokia politika laimėjus rinkimus ir jei ją perimtų didesnė dalis Respublikonų partijos, ne vien D. Trumpas? Žinome, kad tarp respublikonų kandidatų yra ir daugiau panašias idėjas propaguojančiųjų, pvz., Ronas DeSantisas arba Vivekas Ramaswamy. Kodėl respublikonai griebiasi tokių idėjų?
– Čia itin svarbu: JAV politinio žaidimo taisyklės apskritai yra tokios, kad kone viskas sukasi apie socialines ir kultūrines tapatybes.
Kalbant apie su naujuoju-senuoju respublikonų nacionalizmu susijusias idėjas, svarbiausia, žinoma, yra (nelegalios) imigracijos ribojimas (kartais itin radikaliais sprendimais) ir krikščioniškosios tapatybės, kuri persidengia ir su rasiniais-etniniais aspektais, gynyba. Šios idėjos istoriškai yra susijusios su respublikonų paieškomis, perdarant savo elektoratą – čia esminiu lūžiu tapo XX a. įvykęs įsitvirtinimas konservatyviuose, religinguose JAV pietuose. Įtaką daro ir naujos demografinės slinktys, minėtas „daugumos – mažumos valstybės“ naratyvas.
Svarbios yra institucijos. JAV mažoritarinė Kongreso rinkimų sistema ir netiesioginiai prezidento rinkimai reiškia, kad laimėti viską galima, mobilizuojant mažumą. Politiškai aktyvesni yra žmonės, kurie turi aiškiau išreikštas, kartais radikalesnes pažiūras. Akademikai Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas sako, kad konstitucinė JAV sistema įgalina mažumos tironiją.
Jeigu kalbame apie atgimusią izoliacinę tarptautinę politiką, ji siejasi su aptartais demografiniais, etninės-krikščioniškos tapatybės, „tikrosios JAV“ aspektais. Tačiau įkvėpimo čia semiamasi ir iš amerikiečių polinkio JAV matyti kaip pasaulyje dominuojančią galią. Viena vertus, šiame požiūryje tarptautinė prekyba ir politika visų pirma privalo būti naudinga JAV – akademikė Diana Mutz savo tyrimuose taip paaiškino Trumpo ir jo rinkėjų protekcionizmą. Kita vertus, konkurencinis aspektas skatina ir JAV įsitraukimą į pasaulio reikalus, todėl respublikonų viduje čia matome prieštaravimų.
Tad sunku spėti, kokios politikos imtųsi D. Trumpas tarptautinėje arenoje – JAV galios ir prestižo klausimas gali būti pasuktas ir izoliacijos, ir „pasaulio policininko“ kryptimi. Aiškiau yra imigracijos srityje, kur galima tikėtis panašių sprendimų, kaip pirmoje kadencijoje. Atitinkamai kultūrinės politikos, kurios centre būtų aptartas etninis-krikščioniškas nacionalizmas.
