ScanpixMario Draghi, kuriam priskiriami nuopelnai padėjus išgelbėti euro zoną, kaip Italijos premjeras vadovavo nepaprastos vienybės periodu, bet galiausiai neatlaikė nestabilumu garsėjančios šalies politinės sistemos.
Šis garsus ekonomistas niekada nebuvo tiesiogiai išrinktas, bet pelnė kone visų politinių partijų paramą, kai 2021 metų vasarį užėmė premjero postą. Kaip Europos Sąjungoje ir Didžiajame septintuke (G-7) gerbiamas lyderis jis sustiprino Italijos pozicijas tarptautinėje scenoje.
Jam buvo pavesta kovoti su koronaviruso pandemija ir recesijos padariniais trečioje pagal dydį Europos ekonomikoje, Italijai gavus didelę dalį beprecedenčio ES atsigavimo paketo augimui paskatinti.
Pats būdamas nepaprastai populiarus ir pelnęs Briuselio bei finansų rinkų pasitikėjimą, M. Draghi buvo laikomas tinkamiausiu žmogumi stagnavusiai ekonomikai, kurią slėgė struktūrinis neefektyvumas ir sunki biurokratija, gaivinti – struktūrinėmis reformomis, ilgai atidėliotomis dėl vidaus kovų ir inercijos.
Tačiau artėjant kitų metų rinkimams, jo koalicijos partijos darėsi vis sunkiau valdomos, o M. Draghi griežti įspėjimai nutraukti politinius žaidimus nebuvo išgirsti.
Trys jo koalicijos partijos trečiadienį atsisakė dalyvauti balsavime dėl pasitikėjimo ir taip sužlugdė vyriausybę.
M. Draghi ketvirtadienį ryte įteikė atsistatydinimo pareiškimą prezidentui Sergio Mattarellai.
Krepšinis ir bankininkystė
1947 metų rugsėjo 3 dieną Romoje, pasiturinčioje šeimoje gimęs M. Draghi paauglystėje neteko abiejų tėvų ir turėjo rūpintis dviem jaunesniais šeimos vaikais.
Jaunystėje jis niekada nemaištavo, net jei simpatizavo 1968-ųjų protestų judėjimui. „Mano plaukai buvo gan ilgi, bet nebuvo labai ilgi“, – 2015-aisiais sakė jis vokiečių žurnalui „Die Zeit“.
M. Draghi mokėsi elitinėje jėzuitų mokykloje, kur jam puikiai sekėsi matematika, lotynų kalba ir krepšinis. Tarp jo bendramokslių buvo tokie žmonės kaip buvęs „Ferrari“ bosas Luca Cordero di Montezemolo.
M. Draghi, kuris yra vedęs ir turi du vaikus, yra praktikuojantis katalikas.
1970-aisiais jis baigė ekonomikos studijas, o baigiamajame darbe teigė, kad bendra valiuta „yra beprotystė“ ir kad tokio dalyko „absoliučiai nereikėtų daryti“. Ši pozicija vėliau keitėsi, ir M. Draghi tapo vienu tvirčiausių euro šalininkų.
Daktaro disertaciją jis apsigynė prestižiniame Masačusetso technikos institute (MIT) Jungtinėse Valstijose, vėliau dėstė ekonomiką keliuose Italijos universitetuose.
1984–1990 metais jis dirbo Pasaulio banke, o paskui dešimtmetį vadovavo Italijos ekonomikos ministerijos iždo departamentui – dirbo valdant devynioms atskiroms vyriausybėms.
Dirbdamas šiame poste M. Draghi sumanė didelio masto privatizaciją ir prisidėjo prie deficito mažinimo, padėjusio Italijai atitikti euro įvedimo standartus.
Jokių „nevykusių kompromisų“
2002-aisiais M. Draghi prisidėjo prie banko „Goldman Sachs“ vadovybės, o dar po trejų metų buvo išrinktas vadovauti Italijos bankui – po skandalo, įtraukusio buvusį banko vadovą Antonio Fazio.
2011 metų lapkritį M. Draghi buvo paskirtas vadovauti Europos centriniam bankui (ECB). Tuomet Italija buvo atsidūrusi prie bankroto slenksčio ir galėjo sužlugdyti visą euro zoną.
Po metų M. Draghi pakeitė istoriją pažadėdamas padaryti „visa, ko prireiks eurui išsaugoti“.
„Ir patikėkit manim, to pakaks“, – tuomet pridūrė jis.
Jis padėjo išsaugoti bendrą valiutą, bet tai buvo pasiekta tik su didelėmis finansinėmis injekcijomis ir istoriškai mažomis palūkanų normomis. Konservatoriai, ypač Vokietijoje, nebuvo patenkinti.
Žmonės, matę „Super Mario“ dirbantį ECB, sako, kad jis buvo sumanus derybininkas, puikiai jausdavęs politines bangas ir galėdavęs imtis „blogo faro“ vaidmens, kad savo naudai palenktų sprendimus, naujienų agentūrai AFP sakė vienas buvęs padėjėjas.
M. Draghi yra žmogus, nesutinkantis su „nevykusiais kompromisais“ dėl konsensuso palaikymo, sakė padėjėjas.
2019-aisiais išėjęs iš ECB M. Draghi gyveno ramiai ir beveik visą Italijos uždarymo dėl pandemijos periodą praleido savo užmiesčio name centrinėje Umbrijoje.
Vadovauti Italijai jį pakvietė prezidentas S. Mattarella, 2021-ųjų sausį dėl vidaus kovų žlugus ankstesnei Giuseppe Conte vyriausybei.
Per anksčiau šiais metais parlamente vykusius prezidento rinkimus jis buvo laikomas žmogumi, galinčiu pakeisti S. Mattarellą, bet galiausiai šis buvo sugrąžintas antrai kadencijai, nes parlamentarai negalėjo susitarti dėl nieko kito.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
