Gruzinai paskutinį kartą tiesiogiai rinks šalies prezidentą
Po Rožių revoliucijos nuo 2004 m. Gruzija de facto tapo „superprezidentine“ valstybe. Matydami, kaip visa valdžia koncentruojasi vieno asmens rankose, net ištikimiausi prezidentinės respublikos gerbėjai stojo parlamento pusėn. 2010-ųjų konstitucinė reforma perskirstė įtakos zonas, drastiškai sumažino prezidento įgaliojimus ir padalijo juos vyriausybei bei parlamentui. Išankstinis sumanymas aiškiai siejosi ir su Michailo Saakašvilio noru po antrosios kadencijos prezidento postą iškeisti į premjero ir tokiu būdu išsilaikyti valdžioje su tokiomis pačiomis galiomis.
Tačiau po priešrinkiminės „specialiosios operacijos“ 2012 m. rugsėjį, kai vienas televizijos kanalas parodė įrašą apie išprievartautus ir sumuštus kalinius, M. Saakašvilio reputacija sušlubavo, o parlamento rinkimus netrukus laimėjo judėjimas „Gruzijos svajonė“, įkurtas su Kremliumi siejamo milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio. Šiuo metu būtent jo partija turi parlamentinę daugumą, o kadaise labai populiarus M. Saakašvilio Vieningas nacionalinis judėjimas (VNJ) parlamente užima tik šešias vietas iš 150.
Pagal naują konstitucinę reformą kito prezidento 2024 m. gruzinai neberinks. Tai atliks 300 rinkėjų kolegija. Tas pats įstatymas numato ir parlamento rinkimų sistemos pakeitimą. Dabartinėje redakcijoje 77 deputatai yra renkami pagal proporcinę sistemą, o likę 73 – pagal mažoritarinę. Visa tai sudaro mišrią rinkimų sistemą, kurios žadama atsisakyti, paliekant tik proporcinės sistemos principus. Šis pakeitimas turėjo įvykti jau 2020-aisiais, bet buvo nukeltas ketveriems metams. Toks delsimas gali būti naudingas valdantiesiems, kadangi apsunkina kelią mažesnėms partijoms patekti į parlamentą, tuo pačiu užtikrindamas ilgesnį „Gruzijos svajonės“ buvimą valdžioje. Be to, opozicija gana aršiai priešinasi tiesioginių prezidento rinkimų panaikinimui ir vadina tai piliečių teisių pažeidimu.
Vienybė ir svajonė
Nors prezidento vaidmuo toli gražu ne toks svarbus kaip ankščiau, spalio 28 d. vyksiančių prezidento rinkimų rezultatas gali nulemti ir kitus parlamento rinkimus. Opozicinėms partijoms svarbu įrodyti, kad susigrąžina rinkėjų pasitikėjimą. Daug priklausys nuo opozicijos vieningumo, ar visų partijų lyderiai sugebės pažaboti asmenines ambicijas. Šiuo metu dešimt partijų susivienijo aplink VNJ į aljansą „Stiprybė vienybėje“ ir į kandidatus iškėlė buvusį užsienio reikalų ministrą Grigolą Vašadzę.
Kitas ant partijos „Europietiškas Sakartvelas“ pamatų sukurtas opozicijos flangas į rinkimus delegavo buvusį VNJ bendražygį Davitą Bakradzę. Dėl skirtingo požiūrio į M. Saakašvilį susiskaldžiusi opozicija barsto rinkėjų paramą. D. Bakradzė 2013 m. prezidento rinkimuose surinko daugiau nei 20 proc. balsų. Tad opozicijai reikėtų bendro kandidato, kuris, jei ir nelaimėtų, bent jau patektų į antrą turą.
O kaip gi B. Ivanišvilis ir jo svajonės? Dar visai neseniai viename interviu pareiškęs, kad jo „Gruzijos svajonė“ nekels jokios kandidatūros, vėliau jis priėmė sprendimą palaikyti nepriklausomą kandidatą. Tai rodo, kad valdantieji nėra užtikrinti savo pergale artėjančiuose rinkimuose. Be to, tiesioginis partijos dalyvavimas pralaimėjimo atveju sumenkintų „Gruzijos svajonės“ įtaką, pridėtų drąsos opozicijai bei priverstų suabejoti pergale parlamento rinkimuose 2020 m.
Tuo pačiu B. Ivanišvilis deklaruoja, kad valdantieji yra pasirengę pasidalyti valdžia su opozicinėmis jėgomis ir būtent todėl nedalyvaus prezidento varžybose. Toks pranešimas daugiau skirtas Vakarų partneriams. Jų palaikymas valstybei, kurios dalį teritorijos okupavo Rusija, vis dar reikalingas. Vidaus politinė „rinka“ puikiai jaučia silpstančias „Gruzijos svajonės“ pozicijas. Ne veltui po kelerių metų pertraukos B. Ivanišvilis vėl grižo į viešumą kaip partijos lyderis, nors iš tikrųjų jis visada buvo tas „pilkasis kardinolas“ Gruzijos politikoje, kuris savo partijoje (ir ne tik) sprendžia viską.
Nors oficialiai ši pretendentė į prezidento postą niekada nepriklausė „Gruzijos svajonės“ partijai, tačiau Salomės vardas užkulisiuose skambėjo jau gana ilgą laiką.
Kadangi dabartinis prezidentas Georgijus Margvelašvilis nekelia savo kandidatūros antrai kadencijai, tapo aišku, kurį kandidatą remia „Gruzijos svajonė“ – Prancūzijoje gruzinų imigrantų šeimoje gimusią Salomę Zurabišvili. Apie tai rugsėjo 12 d. paskelbė Tbilisio meras ir B. Ivanišvilio bendražygis Kacha Kaladzė. Prezidento M. Saakašvilio laikais S. Zurabišvili buvo užsienio reikalų ministre, bet po metų dėl konfrontacijos su parlamento dauguma atsistatydino. Nors oficialiai ši pretendentė į prezidento postą niekada nepriklausė „Gruzijos svajonės“ partijai, tačiau Salomės vardas užkulisiuose skambėjo jau gana ilgą laiką. Manoma, kad valdantieji mes jai į šią kovą visus administracinius resursus. Pati kandidatė savo bendradarbiavimo su valdančiaisiais nekomentuoja. Kiek realistiški yra jos šansai tapti kita Gruzijos prezidente, kol kas sunku pasakyti.
Pati S. Zurabišvili garsėja kontroversiškais pasisakymais. Neseniai ji pareiškė, kad Gruzija, pasidavusi provokacijai, pati pradėjo karą su Rusija. Šalyje, kurios 20 proc. teritorijos yra okupuota Rusijos karinių pajėgų, rinkėjai labai jautriai reaguoja į tokius pareiškimus, nes gyventojų atmintyje, nepaisant didelio rusų turistų srauto, iki šiol yra išlikusios visos nuoskaudos.
Favoritas neaiškus
Nacionalinio demokratijos instituto (NDI) liepos mėnesio apklausos duomenimis, 74 proc. respondentų dar neapsisprendė, kurį kandidatą palaikyti prezidento rinkimuose. Iš 59 proc. ketinančiųjų dalyvauti balsavime tik 27 proc. patvirtino, kad žino, už ką balsuos. B. Ivanišvilio partijos remiamą kandidatą pirmajame ture palaikytų tik apie 20 proc. apklaustųjų, o VNJ atstovą – apie 10. Antrajame prezidento rinkimų ture už VNJ kandidatą balsuotų 20 proc. rinkėjų, o už „Gruzijos svajonės“ pretendentą – 32 proc. Tačiau daugiau nei trečdalis antrojo turo rinkėjų vis dar neapsisprendė. Kova dėl prezidento posto žada būti karšta, o intriga gali išlikti iki paskutinės akimirkos.
Nors valdžios centras jau seniai pasislinko parlamento pusėn, prezidento rūmai Tbilisyje žavi savo didingumu ir jų šeimininkas yra svarbus piliečiams. Šalies vadovas formuoja užsienio politiką ir atstovauja valstybei tarptautinėje arenoje. Tad geopolitinė naujojo vadovo orientacija taip pat labai reikšminga. NDI duomenimis, 75 proc. Gruzijos piliečių pasisako už narystę NATO, o 81 proc. ‒ už stojimą į ES. Prezidentas yra šios svajonės dalis.
