ScanpixBerlyno sienos griūtis 1989 m. lapkričio 8 d. naktį dramatiškai ir staigiai paspartino komunizmo griūtį Europoje. Pasibaigę kelionių apribojimai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos smogė mirtiną smūgį uždarai Sovietų Sąjungos visuomenei. Kaip ta pati medelio pusė – šis įvykis žymėjo atvirų visuomenių iškilimo aukščiausiąjį tašką.
Aš įsitraukiau į tai, ką vadinu savo politine filantropija, dešimtmečiu anksčiau. Aš tapau atviros visuomenės principų skleidėju. Principų, kuriuos dar besimokant Londono ekonomikos mokykloje man įskiepijo mentorius Karlas Popperis. Jis išmokė mane, kad tobulos žinios yra nepasiekiamos ir kad totalitarinės ideologijos, kurios bandė įtikinti turinčios „tikrąją tiesą“, gali dominuoti tik represinėmis priemonėmis.
1980-aisiais aš rėmiau disidentus per visą Sovietų imperiją ir 1984 m. savo gimtojoje Vengrijoje man pavyko įsteigti fondą. Tuo metu suteikdavau finansinę paramą bet kokiai veiklai, kuri nebuvo organizuojama vienpartinės sistemos. Mintis buvo ta, kad, skatinant nepartines veiklas, žmonės galiausiai išvys oficialių dogmų melagingumą, ir ši mintis suveikė tobulai. Su metiniu 3 mln. dolerių biudžetu mano fondas tapo stipresnis nei šalies kultūros ministerija.
Aš likau susižavėjęs politine filantropija, todėl vos sugriuvus sovietų imperijai, aš steigiau fondus vienoje po kitos valstybėje. Mano metinis biudžetas nuo 3 mln. šoko iki 300 mln. dolerių vos per porą metų. Tai iš tiesų buvo „svaiginančios“ dienos. Atviros visuomenės principai tarptautinėje kooperacijoje buvo tapusios dominuojančiomis pažiūromis.
Tačiau po trisdešimties metų situacija yra kiek kitokia. Tarptautinė kooperacija susidūrė su rimtomis kliūtimis, o nacionalizmas tapo dominuojančiomis pažiūromis. Ir bent kol kas nacionalizmas pasirodė esantis daug galingesnis ir labiau tvarką ardantis nei tarptautiškumas.
Tai tikrai nebuvo neišvengiama pasekmė. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 m., JAV iškilo kaip vienintelė išlikusi supergalia, tačiau ji nesugebėjo išpildyti su šia atsakomybe iškilusių pareigų. JAV buvo labiau susidomėjusi mėgautis Šaltojo karo pergalės vaisiais. Ji nesugebėjo ištiesti pagalbos rankos buvusio sovietinio bloko valstybėms, kurios tuo metu buvo sunkioje situacijoje. Taigi, ji tvirtai laikėsi neoliberalaus Vašingtono konsensuso principų.
Būtent tada Kinija pradėjo savo nuostabią ekonominio pakilimo kelionę, kuri buvo pasiekta su JAV parama šalį priimant į Pasaulio prekybos organizaciją ir kitas tarptautines finansines institucijas. Galiausiai Kinija pakeitė Sovietų Sąjungą kaip potenciali JAV varžovė.
Vašingtono konsensusas rėmėsi prielaida, kad finansų rinkos geba pačios išsitaisyti savo sukurtus perteklius, o jeigu to padaryti nepavyksta, centriniai bankai pasirūpintų merdinčiomis institucijomis, sujungiant jas į didesnes. 2007–2008 m. finansų krizė pademonstravo, kad tai buvo klaidinga viltis.
2008 m. rinkų griūtis baigė neabejotiną JAV dominavimą pasaulyje ir paspartino nacionalizmo kilimą. Ta griūtis taip pat sukėlė bangą prieš atviras visuomenes. Visa apsauga iš JAV šioms visuomenėms visada buvo netiesioginė ir kartais nepakankama, tačiau šios apsaugos dingimas paliko jas pažeidžiamas nacionalizmo pavojui. Man pačiam prireikė laiko suprasti tai, kad įrodymai yra nenuginčijami – atviros visuomenės visame pasaulyje yra priverstos pereiti į gynybą.
Norėčiau tikėti, kad žemiausias lygis buvo pasiektas 2016 m. – įvykus Jungtinės Karalystės „Brexit“ referendumui ir išrinkus Donaldą Trumpą JAV prezidentu, tačiau įrodymai rodo ką kita. Atvirų visuomenių ateities perspektyva yra apsunkinama dar neregėto dirbtinio intelekto vystymosi. Būtent jis gali sukurti tam tikrus socialinės kontrolės instrumentus, kuriais represiniai režimai gali sukelti mirtiną pavojų atviroms visuomenėms.
Pavyzdžiui, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ėmėsi kurti vadinamąją socialinio kredito sistemą. Ir jeigu jam tai pavyks įgyvendinti, valstybė įgaus absoliučią savo piliečių kontrolę. Nerimą kelia tai, kad patys kinai šią socialinio kredito sistemą laiko gan patrauklia, nes ji suteiks jiems prieigą prie anksčiau neturėtų paslaugų, žada susekti nusikaltėlius ir siūlo piliečiams gidą, kaip išvengti nemalonumų. Dar didesnį nerimą kelią tai, kad Kinija šią socialinio kredito sistemą gali parduoti galimiems diktatoriams visame pasaulyje, o tai juos paverstų politiškai priklausomais nuo Kinijos.
Laimei, Xi Jinpingo Kinija turi Achilo kulną: ji yra priklausoma nuo JAV tiekiamų mikroprocesorių, kurių tokioms 5G įmonėms kaip „Huawei“ ar ZTE gyvybiškai reikia. Nelaimei, D. Trumpas ne vieną kartą įrodė, kad jis savo asmeninius interesus iškelia aukščiau už nacionalinius ir 5G nėra jokia išimtis. Tiek jis, tiek Xi Jinpingas turi problemų savose šalyse, todėl prekybos susitarimuose su Kinija jis ant derybinio stalo deda „Huawei“ – jis kuo puikiausiai pavertė mikroschemas į derybinius žetonus.
Derybų baigtis yra nenuspėjama, nes ji remiasi daugybe spendimų, kurie dar nėra priimti. Mes gyvename revoliucingais laikais, kai galimybių ribos yra daug toliau nei įprastai, o rezultatai yra dar labiau nenuspėjami, lyginant su ankstesniais laikais. Viskas kuo mes galime pasikliauti, yra mūsų įsitikinimai.
Aš esu pasišventęs tiems patiems tikslams, kurių siekia atviros visuomenės, nesvarbu, ar laimint, ar nelaimint. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp darbo fonduose ir bandymų užsidirbti pinigų akcijų biržose.
George‘as Sorosas yra „Soros Fund Management“ ir Atviros visuomenės fondų pirmininkas. Būdamas rizikos draudimo fondų pionieriumi, jis yra parašęs ne vieną knygą, tarp kurių – „The Alchemy of Finance“, „The New Paradigm for Financial Markets: The Credit Crisis of 2008“ ir „What it Means, and The Tragedy of the European Union: Disintegration or Revival?“. Jo naujausia knyga – 2019 m. išleista „In Defense of Open Society“.
