Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 16 d.


NATO VIRŠŪNIŲ SUSITIKIMAS
NATO susitikimas Vašingtone: kaip po jo nesigailėti, kad per mažai padarėme
Evaldas Labanauskas, IQ biuro Briuselyje vadovas
NATO
Asociatyvi iliustracija.

Analitikos centro „Atlantic Council“ vyresnysis bendradarbis, buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas pateikia savo prognozes dėl liepos mėnesį įvyksiančio NATO lyderių susitikimo Vašingtone.

– Kur Lietuva turėtų sutelkti visą dėmesį ir skirti prioritetą per NATO viršūnių susitikimą Vašingtone?

– Mano įsitikinimu, mūsų prioritetai turėtų išlikti tokie, kokie yra jau bent keletą metų. Pirmas dalykas, NATO gynybos planų tolesnis įgalinimas, jų įveiklinimas, jų padengimas tiek finansiniais, tiek kariniais ištekliais. Gynybos planai buvo vienas svarbiausių elementų, kas buvo pasiekta Vilniuje, bet juos reikėjo turėti jau prieš keletą metų. Tačiau su NATO tempais, konsensuso pasiekimu tarp dabar jau 32 valstybių tai nėra lengva ir yra, kaip yra. Dabar tuos planus reikia realiai įgyvendinti.

Antras dalykas, tolesni žingsniai dėl Ukrainos narystės NATO, nes be to Ukrainos ilgalaikis saugumas neįmanomas ir lygiai tas pats su visa Europa – ji priklauso nuo Ukrainos buvimo NATO. Manau, kad tokį supratimą turi visi, bet klausimas – kaip tai pasiekti? Kol kas nieko panašaus nematome. Po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo teko bendrauti su politikais bei ekspertais ir daugelis sakė: „Galbūt Vilniuje nepasiekėme Ukrainos narystės kelio patvirtinimo, bet pasieksime Vašingtone.“ Bet tai yra NATO sprendimų priėmimo tradicinis ciklas: po kiekvieno lyderių susitikimo visi išsiskirsto su žodžiais „galėjome gerokai daugiau, bet kitais metais jau tikrai pasieksime“. Vis dėlto su laiku entuziazmas po truputį mažėja.

Žygimantas Gedvila/ELTA
Giedrimas Jeglinskas.

Taip, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas neseniai pareiškė, kad turime nutiesti „tiltą Ukrainai“. Ką tai reiškia? Mūsų „International Task Force on Security and Euro-Atlantic Integration of Ukraine“, vadovaujama buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno ir Ukrainos prezidento administracijos vadovo Andrijaus Jermako, pateikė pasiūlymą, kad Ukraina turėtų būti pakviesta pradėti stojimo procedūrų, bet su tam tikromis sąlygomis, kurias turėtų būti leista nustatyti NATO ir Ukrainos tarybai, o ne Aljanso vadovų susitikimui. Be to, kaip rašome savo ataskaitoje, tai turėtų įvykti vėliausiai per ketverius metus. Iki 2028 m. liepos Ukraina, jei įvykdys visas Tarybos nustatytas sąlygas, galėtų tapti NATO nare. Toks turėtų būti kelias.

Manau, kad tai nėra visiškai neįmanoma, bet, kaip gerai žinome, viskas priklauso nuo didžiųjų šalių politinės valios, ypač JAV vaidmuo yra svarbus. Bet Amerikoje dabar gausu priešrinkiminio chaoso ir bus sudėtinga priimti tokį sprendimą.

Taigi pirmas dalykas – gynybos planai, antras – Ukrainai. Tai mūsų svarbiausi prioritetai.

– Kalbant apie NATO regioninius gynybos planus – kas tai? Ką jie numato? Kokius įsipareigojimus turi prisiimti šalys dėl jų?

– Regioniniai gynybos planai – tai suskaldyti gynybos planai pagal regionus. Svarbiausia, kad jie turi būti pagrįsti realiais pajėgumais, kaip buvo per Šaltąjį karą, kai kiekviena amerikiečių ar kitų sąjungininkų divizija turėjo savo sektorių ir prasidėjus konfliktui jie puikiai žinojo, kur bus permesti ir ką gins.

Kai kalbame apie gynybos planus, labai svarbu keli aspektai: ypač karinio mobilumo infrastruktūra, kuri leistų amerikiečiams ir kitiems sąjungininkams veikti, kad jie galėtų atvykti per trumpą laiką. To siekiame jau labai ilgai. Karių transportavimas iš Vakarų į Rytus yra komplikuotas dėl taikos meto procedūrų.

Žemę aukštyn kojomis apverčiančių rezultatų nesitikėčiau. Bet reikia dirbti, nereikia nuleisti rankų.

Kitas dalykas, esminiai pokyčiai gynybos pramonėje ir Vakarų pramonės politikos pasikeitimai, kurie įgalintų tą pramonę gaminti daugiau, greičiau. Nes dabar to reikia ir Ukrainai, ir Lietuvai, Lenkijai, kitoms rytinėms NATO šalims.

– O kaip vertinate naujus NATO planus labiau įsitraukti į paramos Ukrainai koordinavimą ir ilgamečio fondo sukūrimą? Ar tokios šalys kaip Vengrija nepasinaudos tuo, kad kištų pagalius paramai Ukrainai? Ar Aljansas nepateks į spąstus?

– Spąstų visada galima išvengti. Jei NATO išties perimtų paramos koordinavimą, būtų sukurtos atskiros procedūros, teisiniai instituciniai mechanizmai ir niekas negalėtų vetuoti.

Tačiau ar to reikia? Ramšteino Ukrainos paramos grupės formatas veikia, JAV lyderystė yra labai svarbi, ir nesu tikras, ar reiktų ką nors keisti, tai biurokratizuoti.

– Ar, jūsų nuomone, Vašingtono NATO lyderių susitikimas bus istorinis?

– Kaip matęs daug tokių susitikimų galiu tik pasakyti, kad išėję iš jo sakysime: „Va, galėjome padaryti daugiau ir kitais metais Hagoje pasieksime dar daugiau.“ Tai nemirštanti tradicija. Todėl žemę aukštyn kojomis apverčiančių rezultatų nesitikėčiau. Bet reikia dirbti, nereikia nuleisti rankų – reikia dirbti su JAV administracija, su Vokietija, kurios mažiausiai norėjo suteikti aiškų kelią Ukrainos narystei.

Labai svarbu, kad NATO viršūnių susitikimas vyksta, lyderiai susirenka, bet apie ambiciją, kad įvyks kas nors svarbaus ir istorinio, sunku kalbėti. Nors tikriausiai bus komunikuojama, kad tai tikrai istorinis susitikimas. Bet kuriuo atveju tai, ką daro NATO, yra labai svarbu.

2024 06 22 23:20
Spausdinti