Kremlin.ruVengrijos premjero Viktoro Orbáno paskelbta „taikos misija 3.0“ primena dosnius tarpukario Italijos diktatoriaus Benito Mussolini siūlymus tarpininkauti taikos derybose tarp Adolfo Hitlerio – jo bendražygio – ir Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos, rašo Politico.eu.
Pasak leidinio, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kada nors nuspręstų įsiveržti ne tik į Ukrainą, bet ir į kitas Europos šalis, yra viena, dėl kurios jam nereikėtų vargintis, – Vengrija. Juk Budapešte jis jau turi patikimą sąjungininką, arba, kaip kai kas pasakytų, kvislingą valdžioje.
Vengrija vos spėjo palengva pradėti pusmetį trunkantį pirmininkavimą ES Tarybai pagal rotacijos principą, kai ministras pirmininkas V. Orbánas išskrido į vadinamąją taikos misiją. Užsukęs į Kyjivą, jis primygtinai patarė Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui sutikti nedelsiant nutraukti ugnį prieš Rusiją.
Vengrijos lyderis išgarsėjo kaip jaunas antikomunistinis disidentas. Bet kas sakė, kad leopardas negali pakeisti savo dėmių?
Po to jis buvo Maskvoje, kur dar kartą bičiuliškai susitiko su Vladimiru Putinu, su liūdesiu atkartojo Rusijos vadovo pasakojimą, kad Europa kursto karą, o iš ten išvyko į Pekiną, kur sulaukė Kinijos dėkingumo ir, be abejonės, daugiau investicinių malonumų.
„Mažėja šalių, galinčių kalbėtis su abiem kariaujančiomis pusėmis, – sakė V. Orbánas. – Vengrija pamažu tampa vienintele šalimi Europoje, kuri gali kalbėtis su visais.“
Tikrai? – klausia Politico.eu. Dauguma ES narių nenori turėti nieko bendra su V. Putino vengrų bojarinu ir leido suprasti, kad Kyjive, Maskvoje ar Pekine jis tikrai nekalbėjo jų vardu. Vienintelis tinkamas palyginimas V. Orbáno pasiskelbtai „taikos misijai 3.0“ yra Benito Mussolini dosnūs siūlymai būti taikos derybų tarp A. Hitlerio ir Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos 1939 m. arbitru.
B. Mussolini paprašė savo užsienio reikalų ministro – ir svainio – grafo Galeazzo Ciano vadovauti šioms farsinėms pastangoms, nes Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo pastatytos prieš įvykusį faktą ir griežtai pamokytos, kad „tikra taika“ nebus įmanoma, jei jos primygtinai reikalaus, kad Austrija, Čekoslovakija ir Lenkija atgautų nepriklausomybę.
Tiesa, V. Orbánas gal ir nenuėjo taip toli, kad pateiktų „imk arba eik“ pasiūlymą dėl teritorijos už taiką, tačiau jis taip pat nesistengė atsiriboti nuo V. Putino pareiškimo po susitikimo, kuriame jis pakartojo Kremliaus reikalavimą, kad Ukraina išvestų visas savo pajėgas iš keturių rytinių regionų, kuriuos Rusija teigia aneksavusi 2022 m., kaip bet kokių taikos derybų sąlygą.
Kalbant apie V. Orbáną, ironija kaupiasi ant ironijos, rašo Politico.eu. Šis Vengrijos lyderis išgarsėjo kaip jaunas antikomunistinis disidentas, 1989 m. pasakęs ugningą antirusišką kalbą per 1956 m. Vengrijos sukilimo prieš sovietus lyderio Imre Nagy laidotuves. Bet kas sakė, kad leopardas negali pakeisti savo dėmių?
V. Orbánas nėra Rusijai prijaučiantis autokratas, veikiau gerokai nesuprastas bukaprotis provokatorius.
Nuo 2008 m. V. Orbánas iš libertarinio ugningo veikėjo tapo su Rusija susijusiu nacionaliniu konservatoriumi ir antiliberalu, o žiaurios Vengrijos sukilimo represijos, matyt, jau visiškai atleistos ir pamirštos. 2019 m. buvęs disidentas netgi mielai priėmė Nikolajų Kosovą – KGB karininko, kuris buvo išsiųstas padėti numalšinti I. Nagy vadovaujamą sukilimą, sūnų – aptarti Rusijos banko perkėlimo.
Tačiau kai kurie tvirtina, kad V. Orbánas nėra Rusijai prijaučiantis autokratas, veikiau gerokai nesuprastas bukaprotis provokatorius. Buvęs buvusios Jungtinės Karalystės premjerės Margaret Thatcher patarėjas ir Budapešte įsikūrusio Dunojaus instituto įkūrėjas Johnas O'Sullivanas esė apie V. Orbáną rinkinio pratarmėje rašė: „Jis yra intelektualus nuotykių ieškotojas. Jam nuobodu diena iš dienos laikytis tos pačios politinės linijos. Jis nori tyrinėti naujas idėjas. Jis pasirengęs šiek tiek rizikuoti. Jam patinka spontaniškumas. Jis spekuliuoja viešumoje. Ir, žinoma, įsivelia į bėdas.“
Tačiau, priešingai, V. Orbáno politinė orientacija į Rusiją ir Kiniją jau beveik du dešimtmečius yra gana nuosekli – „už centą – už svarą“.
Pavyzdžiui, gegužę V. Orbánas Budapešte priėmė Kinijos prezidentą Xi Jinpingą ir pasirašė beveik dvi dešimtis susitarimų dėl ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo stiprinimo. Po derybų surengtoje trumpojoje spaudos konferencijoje V. Orbánas gyrė „nuolatinę, nenutrūkstamą draugystę“ tarp abiejų šalių nuo jo kadencijos pradžios 2010 m. ir pažadėjo, kad Vengrija ir toliau priims Kinijos investicijas – trys ketvirtadaliai investicijų Vengrijoje praėjusiais metais buvo iš Kinijos.
Premjeras taip pat aiškiai pareiškė, kad Vengrija ir toliau didžiąją dalį energijos išteklių gaus iš Rusijos. Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó, birželį viešėdamas Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume, kurį boikotavo kiti Vakarų šalių vadovai, pareiškė, kad Vengrija neplanuoja nutraukti gamtinių dujų pirkimo iš Maskvos, nepaisant Vašingtono ir Briuselio spaudimo.
Nesunku pastebėti, kad V. Orbánas nėra šiuolaikinis Ferencas Szálas – karininkas, vadovavęs Vengrijos vyriausybei Antrojo pasaulinio karo metais, kai ją okupavo nacistinė Vokietija. V. Putinui nereikėtų iš tikrųjų okupuoti Vengrijos – viskas jam siūloma ant lėkštutės, kaip pabrėžia Politico.eu.
V. Orbáno suvaidinta taikos misija yra Maskvos, Pekino ir Budapešto išausto klastingo gobeleno dalis ir ji negalėjo būti surengta blogesniu laiku – NATO aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse ir Ukrainai atsidūrus fiskalinėje krizėje, kai ji derasi su valstybiniais ir daugiašaliais kreditoriais dėl senų skolų, kurių grąžinimas turėtų būti atnaujintas rugpjūtį.
Taigi V. Orbáno kelionę iš tiesų galima vertinti tik kaip maksimaliam efektui skirtą kelionę, kuria siekiama pasėti dar daugiau ardančių abejonių.
Dar prieš Prancūzijos rinkimų rezultatus buvo aišku, kad Prancūzijos, kaip Ukrainos sąjungininkės, patikimumas gali būti pažeistas. Kitoje Atlanto pusėje didėjanti buvusio prezidento Donaldo Trumpo perrinkimo tikimybė kelia vis didesnį nerimą, nes Vakarų paramos dinamika keičiasi.
„Taigi V. Orbáno kelionę iš tiesų galima vertinti tik kaip maksimaliam efektui skirtą kelionę, kuria siekiama pasėti dar daugiau ardančių abejonių. Jos groteskiškumą tik dar labiau pabrėžė masiniai raketų smūgiai, kuriuos Rusija surengė Ukrainos miestuose, įskaitant smūgį vaikų ligoninei Kyjive“, – apibendrino Politico.eu.
