ScanpixUkraina smarkiai spaudžiama beveik visuose fronto ruožuose. Daugelis jos karių yra pavargę ir išsekę po trejus metus trukusių kovų. Klausimas – ar šalis gali ištverti dar vienus karo metus? Atsakymo ieško BBC.
Jų pajėgos vis dar priešinasi Rusijos puolimui rytuose. Tačiau jos yra beveik apsuptos netoli Kurachovės miesto – čia pastarosiomis savaitėmis vyko vieni intensyviausių mūšių.
Minosvaidžių dalinys bando užkirsti kelią jiems apsupti aplink Kurachovę. Rusai artėja iš trijų pusių.
BBC su kariais susitiko slėptuvėje, kur jie ilsisi nuo kovų. Jie nėra eiliniai kariai. Tarp jų yra veganų virėjas, mechanikas, interneto svetainių kūrėjas ir menininkas. Kai kurie save vadina anarchistais. Visi jie savanoriškai stojo į kovą.
Surtas, 31 metų jų vadas, į kariuomenę įstojo netrukus po to, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija. Jis pasakoja, kad pradžioje manė, jog karas truks trejus metus. Dabar jis sako, kad psichologiškai ruošiasi dar dešimčiai kovos metų.
Jie visi žino, kad Donaldas Trumpas nori užbaigti karą. Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis ir Rusijos prezidentas taip pat nurodė, kad yra pasirengę deryboms, tačiau atrodo, kad įgyvendinamo susitarimo idėja sunkiai įsivaizduojama. Kol kas tai tik kalbos apie derybas.
Surtas neatmeta D. Trumpo tikslo.
„Jis yra gana ambicingas žmogus, ir manau, kad jis bandys tai padaryti“, – sakė karys. Tačiau jis nerimauja dėl derybų rezultatų.
„Esame realistai, suprantame, kad Ukrainoje nebus teisingumo – daugelis turės nuryti faktą, kad jų namus sugriovė raketos ir sviediniai, kad žuvo jų artimieji, ir tai bus sunku“, – kalbėjo jis.
BBC paklaustas, ar jam labiau patiktų derėtis, ar tęsti kovą, Surtas atsako ryžtingai: „Tęsti kovą.“
Tokią nuomonę išreiškė dauguma būrio karių. Serhijus, veganų virtuvės šefas, mano, kad derybos tik laikinai įšaldytų karą – „o konfliktas grįš po metų ar dvejų“. Jis pripažįsta, kad dabartinė padėtis Ukrainai „nėra gera“. Tačiau ir jis pasirengęs tęsti kovą. Jis sako, kad būti nužudytam – „tai tik profesinis pavojus“.
Menininkas Davydas mano, kad D. Trumpas yra nerimą keliančiai nenuspėjamas. „Jis gali būti arba labai geras, arba labai blogas Ukrainai“, – sakė jis.
Vieną savaitę dalinys praleidžia fronte, kitą – ilsėdamasis. Tačiau net ir ilsėdamiesi jie toliau treniruojasi, nes, kaip patys sako, tai palaiko jų motyvaciją.
Šaltame lauke jie atlieka šaudymo iš minosvaidžių pratybas. Neseniai prie komandos prisijungė Denisas, kuris savo noru paliko saugius namus Vokietijoje.
„Uždaviau sau klausimą: ar galėčiau gyventi pasaulyje, kuriame Ukraina neegzistuoja?“ – pasakojo jis, bet nenoriai pripažino, kad dabar atrodo, jog Ukraina pralaimi. Vis dėlto jis pridūrė: „Jei nesistengsite, tikrai pralaimėsite. Bent jau mirsiu bandydamas laimėti, užuot tiesiog atsigulęs ir susitaikęs su tuo.“
Tačiau, priešingai nei kiti, Denisas sako manantis, kad Ukraina turėtų bent jau apsvarstyti galimybę nutraukti ugnį. Jis mano, kad Ukrainos aukos yra didesnės nei oficialiai pripažįstama – daugiau kaip 400 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jis mano, kad didesnė mobilizacija problemos neišspręstų.
„Aš tiesiog manau, kad daug motyvuotų karių yra arba prarasti, arba jie velniškai išsekę, todėl man svarbu ne tai, kad mes norime paliaubų, bet tai, kad negalime tęsti dar daug metų“, – sakė jis.
Trečias pagal dydį Ukrainos miestas Dniepras taip pat atspindi šį karo nuovargio jausmą. Į jį nuolat taikosi Rusijos raketos ir bepiločiai lėktuvai. Dieną ir naktį su pertraukomis kaukia oro pavojaus sirenos. Kai jos nutildomos, ukrainiečiai bando rasti normalumo jausmą šiais neįprastais laikais – taip pat eidami į teatrą.
Po pietų rodomame humoristinės pjesės „Kaidashų šeima“ spektaklyje vis dar skamba priminimai apie karą – tylos minute pagerbiamas žuvusiųjų atminimas, po to grojamas Ukrainos himnas.
Tačiau kai kurie žiūrovai prisipažino, kad taip pat tikisi ilgesnio atokvėpio. Liudmyla pasakojo: „Deja, mūsų mažėja. Gauname šiek tiek pagalbos, bet jos nepakanka – todėl turime susėsti ir derėtis.“
Ksenija pridūrė: „Lengvo atsakymo nėra. Daug mūsų karių žuvo. Jie už kažką kovojo – už mūsų teritorijas. Bet aš noriu, kad karas baigtųsi.“
Nuomonių apklausos taip pat rodo, kad didėja parama deryboms. Vieni stipriausių raginimų nutraukti ugnį skamba iš tų, kurie buvo priversti bėgti nuo kovų.
Netoli teatro esančioje prieglaudoje, buvusiame studentų būste, keturių pagyvenusių moterų grupė prisimena namus, kuriuos paliko. 87 metų Valentyna pasakojo, kad jos atvyko neturėdamos nieko, bet buvo aprūpintos avalyne, drabužiais ir maistu. Ji sakė, kad su jomis elgiamasi gerai: „Gera būti svečiuose, bet geriau būti namie.“
Jos namai dabar yra Rusijos okupuotoje teritorijoje. Visos keturios moterys nori derybų dėl taikos. Tačiau 89 metų Marija sakė nežinanti, kaip kuri nors pusė galės „pažvelgti viena kitai į akis po to, kokį pragarą jos padarė“.
Ji pridūrė: „Todėl mums reikia derybų.“
Jei derybos vyks, šioms moterims gali tekti paaukoti daugiausia – kaip ir Ukrainai gali tekti paaukoti žemę dėl taikos.
