Scanpix„Mama, mama, noriu balionėlio“, – ištarė mažylė su akinukais. Mamos akyse neviltis, ji jau pametė skaičių dienų, kiek praleido kelionėje iš žiauriai bombarduojamo Charkivo, kol pasiekė Briuselį.
Europos sostine vadinamas Briuselis gyvena savo tradicinį gyvenimą: atšilus orams ir pasibaigus karantino suvaržymams – pilnos kavinės, barai, parduotuvės ir gatvės vietinių, kaip visada besimėgaujančių gyvenimu. Kitoks vaizdas Briuselio Pietų traukinių stotyje esančiame Raudonojo Kryžiaus centre, kur kasdien atvyksta šimtai ukrainiečių pabėgėlių.
Ne, mums nereikia pinigų, mes nesame pabėgėliai. Mes laikinai, mums prabūti, susirasti darbą, kad galėtume maisto sau bei katytėms nupirkti, ir viskas. Kai viskas baigsis, mes grįšime namo.
Minėta ukrainietė su dukra į Briuselį atvyko kartu su drauge, kuri iš rankų nepaleido dar mažesnio savo sūnaus. Jų planas buvo toliau keliauti į Prancūziją. Bet iš Vokietijos jos atvyko jau vakare, traukinys į Prancūziją – tik ryte. Berniukas iš nuovargio pradeda siautėti, yra irzlus – mamai trūksta kantrybė laukti, kol Raudonojo Kryžiaus savanoriai suras nemokamą nakvynę: „Aš nebegaliu...“ Ir pati susiranda viešbutį šalia stoties, nes ryt anksti ryte traukinys į Marselį.
Šios ukrainietės, matyti, yra pasiturinčios, bet pabėgėlio dalia bent jau Briuselio traukinių stotyje padaro visus lygius: didžiuliai, vos pakeliami lagaminai, vaikai ant rankų, nežinoma kalba, nežinomas miestas… ir nežinia.
„Mes gyvenome Kyjive, daugiabutyje, – pasakoja su ašaromis akyse vyresnio amžiaus ukrainietė. – Tada prasidėjo apšaudymai, mes ir vonioje, ir tualete slėpėmės, bet ar tai apsaugos? Kiek buvo galima?“
Ji su dukra pasiėmė dvi savo mylimas kates ir išvyko. Iš pradžių apsistojo kažkur už Kyjivo, bet karas atėjo ir ten. Tada dukros draugė, anksčiau atvykusi į Belgiją, pakvietė pas save. Tačiau, joms pasiekus Belgiją, pasakė, deja, jau nėra vietų jas priglausti. Abi su katytėmis – nežinomo miesto, nesuprantama kalba kalbančių žmonių traukinių stotyje. Kas toliau?
„Ne, mums nereikia pinigų, mes nesame pabėgėliai. Mes laikinai, mums prabūti, susirasti darbą, kad galėtume maisto sau bei katytėms nupirkti, ir viskas. Kai viskas baigsis, mes grįšime namo“, – kalbėjo ukrainietė. Kalbėjo daug, pasakojo, ką patyrė, – reikėjo išsikalbėti.
Daugumai reikia išsipasakoti. Didžioji dalis atvykusių ukrainiečių nelabai moka anglų kalbą, tuo labiau Briuselyje vyraujančią prancūzų. Kai kurie – pirmą kartą Vakarų Europoje. Iš Vokietijos atvykstančiuose traukiniuose nesunku atpažinti pabėgėlius iš labai šiltų drabužių (Briuselyje jau kelias savaites – šiltas pavasaris), pasimetusių akių, sunkių lagaminų ar paprasčiausių krepšių.
„Mes pirmą kartą užsienyje, na, neįskaičiuojant Turkijos“, – rodydama į kartu keliaujančius paauglius vaikus ir savo mamą kalbėjo kita ukrainietė iš Mykolajivo. Ji dėstė vietinėje aukštojoje mokykloje, vyras dirbo Lietuvos logistikos įmonėje. Jie irgi Briuselyje – tik trumpam. Planavo keliauti į Didžiąją Britaniją, kur laukė draugė, o kol britai aiškinosi, ką daryti su pabėgėliais iš Ukrainos, šeima apsistojo pas draugės draugę Briuselyje.
„O ką daryti? Rusai net atakuoja Raudonojo Kryžiaus automobilius. Va pas mus sušaudė vaikų auklėtojas vežusią greitąją“, – į pokalbį pakeliui link draugės draugės namų Briuselyje įsitraukė intelektualaus veido močiutė.
Yra daugiau pabėgėlių, kurie atvykę į Briuselį svarstė tęsti kelionę į kitas šalis. Šeima – vidutinio amžiaus vyras, žmona ir 9–12 metų vaikas – sakė nežinanti, kur trauksianti – giminių ar draugų užsienyje neturi, bet vyras šiek tiek kalba angliškai: tai gal už Lamanšo?
„Mūsų kelionė buvo ilga, aš dirbau Valensijoje, Ispanijoje. Viskas prasidėjo kovo pradžioje: mano žmona su sūnumi atvyko į Lenkijos pasienį, iš kitos sienos pusės ten nuvyko mano bendradarbio brolis ir nuvežė juos pas savo tėvus į Liubliną. Aš jau turėjau skristi jų pasiimti, bet susirgo vaikas, taigi teko keisti visus planus, bilietus. Buvo košmaras, bet nedaug liko“, – Briuselyje, pusiaukelėje iki Valensijos, pasakojo kitas ukrainietis iš Kyjivo.
Belgija turi savų keistumų, ne kiekvienam suprantamos jos taisyklės, dvikalbystė ir legendinė biurokratija.
„Aš prieš daugiau nei savaitę užsiregistravau su dukra kaip pabėgėlė, bet iki šiol negaunu pranešimo, kad esu užregistruota – sėdime viešbutyje ir laukiame. Nuėjau į pabėgėlių centrą, vėl pastatė į bendrą eilę, laukiau, laukiau, bet juk man nebereikia registruotis?! Aš tik norėjau, pasiklausti, kodėl neateina man elektroninis patvirtinimas“, – teiravosi kita ukrainietė. Suprasti Belgijos tvarką jai nėra lengva, net neaišku, kaip nusipirkti cigarečių, nes juk prekybos centruose jų nėra ant prekystalio.
Pastarosiomis dienomis vis daugiau pabėgėlių atvyksta į Belgiją. Jei prieš savaitę Pietų stoties Raudonojo Kryžiaus centro savanoriai surasdavo lovas arba viešbučiuose, arba pas vietinius šimtui žmonių per naktį, tai šią savaitę srautai išaugo mažiausiai keturis–penkis kartus.
Pasak pačių ukrainiečių, Lenkijoje, Vokietijoje jau nebeliko vietos. Tad visi juda toliau. O ir iki Lenkijos – perpildyti traukiniai.
„Važiavome visą parą „kojos ant galvų“: traukinio kupė – po dešimt žmonių“, – pasakojo viena moteris iš Charkivo. Ji su dukra ir mama turėjo pusvalandį susikrauti visą savo gyvenimą į kelis krepšius ir sprukti iš gimtojo miesto.
Belgija planuoja priimti apie 200 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos. Praėjusią savaitę buvo registruota daugiau nei 11 tūkst. Net Belgijos karališkoji šeima skyrė du savo namus pabėgėliams laikinai apsistoti. Eiliniai belgai bei ekspatriantai irgi aktyviai įsitraukė į pagalbos teikimą atvykstantiems ukrainiečiams.
