ScanpixJie atėjo gegužės 1-osios naktį. Dalis vilkėjo riaušių malšinimo aprangą ir į užimtą salę įlipo išdaužę langą antrame aukšte. Vėliau jie plūstelėjo ir pro iš vidaus užbarikaduotas pagrindines duris. Kelias savaites Kolumbijos universitete Niujorke vykęs Palestiną palaikantis studentų protestas buvo išvaikytas.
Iki tol universiteto vadovybė ne kartą prašė policijos pagalbos. Pačioje protestų pradžioje policininkai išvaikė vienoje pagrindinių universiteto aikščių palapinėse apsigyvenusius studentus, suėmė apie 100 žmonių. Tačiau efektas buvo priešingas ir kitą dieną palapinės ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Tuomet policija apsiribojo situacijos stebėjimu.
Kolumbijos universitetas atšaukė renginius, paskaitas vedė nuotoliu. Ilgainiui studentai užėmė ne tik aikštę, bet ir pagrindinę Hamiltono salę. Galiausiai įsikišo Niujorko meras Ericas Adamsas, o policija gavo pranešimų, kad tarp protestuojančių studentų maišosi ne tik pašaliniai, bet ir teroristines palestiniečių organizacijas anksčiau rėmę asmenys. Per ilgai užtrukęs vakarėlis buvo išvaikytas, o pagirios atnešė dar daugiau nei 100 suimtųjų ir kuklesnę diplomų teikimo ceremoniją (kai kuriems protestai nesibaigė ir tada – jie į ceremonijas atėjo surištomis rankomis, o viena studentė ant scenos suplėšė savo diplomą).
Kolumbijos universitetas nebuvo vienintelis, kuriame studentai reiškė nepasitenkinimą ne tik savo švietimo įstaigų, bet ir prezidento Joe Bideno administracijos veiksmais remiant Izraelio vykdomas operacijas Gazos Ruože. Studentų protestai kaip gaisras išplito visose JAV, jų pavyzdžiu pasekė ir europiečiai. Tačiau ar jaunimo nuomonė ką nors reiškia valstybių užsienio politikai?
