ScanpixŠiandien paskelbta apie V. Zalužno atsistatydinimą. Tai, kaip ilgai apie tai sklido kalbos iš prezidento administracijos, savanorišku kariuomenės vado pasitraukimu tenka labai abejoti.
Trintis tarp valstybės vadovo ir kariuomenės vado pastebėta jau seniai ir kaip IQ teigė ukrainiečių politologas, komunikacijos agentūros „Good politics“ partneris Maksimas Džigunas, Valerijaus Zalužno pakeitimas tebuvo laiko klausimas. Įtikinamų argumentų šiam sprendimui prezidentas kol kas nepateikė nei Ukrainos visuomenei, nei Vakarams. Spėjama, kad kadrinių pakeitimų aukštuose postuose bus daugiau ir kariuomenės vado atleidimas bus pateiktas kaip plačios kadrinės reformos dalis.
– Kur nesutarimų tarp prezidento ir kariuomenės vado ištakos?
– Jie pažįstami ilgą laiką ir daug dirbo kartu, juk V. Zalužnas buvo kariuomenės vadu ir iki pilnavertės invazijos. Pastarieji du metai – vieni sunkiausių Ukrainos istorijoje ir per juos nutiko daug dalykų, kurie ne visiems prie širdies.
Mūšio lauke reikalai klostosi sudėtingai. Trūksta ginkluotės ir trūksta rezultatų. Užpernai atkovotos didelės teritorijos šiaurės Ukrainoje, išvaduotas Chersonas, o pernai teigiamų postūmių nebuvo ir dabar prezidentas ir kariuomenės vadas skirtingai žiūri į tai, kaip derėtų tęsti karą.
V. Zelenskis per daug rizikuoja, tačiau šaltiniai politinėje šalies vadovybėje pranešė, kad prezidentas seniai apsisprendė ir kariuomenės vado atleidimas buvo tik laiko klausimas.
– Prezidentas reikalauja iš kariuomenės pergalių, o kariuomenė iš jo reikalauja pinigų, aprūpinimo ir ginkluotės, kurių šalis neturi. Rezultate – abi pusės nieko negauna?
– Taip ir yra. Prezidentas reikalauja greitų rezultatų, kurie padėtų jam derėtis dėl didesnės partnerių paramos. Ne tik kariuomenei, bet ir Ukrainos ekonomikai ir šalies atstatymui. Tačiau rezultatai fronte nelengvai pasiekiami.
V. Zalužnas pasirodė kaip puikus karvedys, ypatingai karo pradžioje, ir vargu ar galėtume iš jo reikalauti daugiau. Jis puikiai suvokė, kad kiekviena pergalė mūšio lauke reikalauja ginklų, aprūpinimo, pinigų ir žmogiškųjų išteklių. Tuo metu V. Zelenskis yra civilis ir galbūt nesupranta, kad pergalių visuose fronto ruožuose neįmanoma pasiekti be to, ko prašo kariuomenės vadas.
Karyba susiduria su politika. Pavyzdžiui, V. Zalužnas sakė, kad reikia mobilizuoti pusę milijono ukrainiečių, tačiau politiniu požiūriu tai neįmanoma, nes toks žingsnis būtų ypatingai nepopuliarus ir V. Zelenskis jam nesiryžta. Be to, jis neturi galimybių aprūpinti ir apginkluoti masę šauktinių. Taigi, susidūrė dvi skirtingos realybės, du požiūriai, kokiu būdu siekti pergalės ir mes atsidūrėme labai sudėtingoje padėtyje.
– Istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai politinė vadovybė keitė nevykusius generolus ir tai davė gerų rezultatų. Tačiau V. Zalužnas – sumanus ir efektyvus kariuomenės vadas. Ar prezidentas ne per daug rizikavo, siekdamas politinių tikslų fronto sąskaita?
– Labai abejoju ar vietoje V. Zalužno paskirtas naujas vadas pasiūlytų kažką naujo arba net sugebėtų išlaikyti tą lygį, kuriame kariaujame dabar. Ukrainoje labai mažai tokio kalibro žmonių, kurie galėtų pakeisti V. Zalužną. Taip, V. Zelenskis per daug rizikavo, tačiau šaltiniai politinėje šalies vadovybėje pranešė, kad prezidentas jau seniai apsisprendė ir kariuomenės vado atleidimas buvo tik laiko klausimas.
Asmeninis archyvas– V. Zalužnas labai populiarus. Kaip jo atleidimas paveiks visuomenės, o dar svarbiau – kariuomenės nuotaikas?
– Mane labai neramina tikimybė, kad prezidento sprendimas pakenks visuomenės vienybei. Kareiviai fronte visiškai pasitikėjo V. Zalužnu ir žiūrėjo į jį vos ne kaip į tėvą. Bendrai, taip pat į jį žiūri ir civiliai. Nenustebčiau, kad kai kurie V. Zelenskio aplinkos žmonės kuždėjo jam į ausį, kad tokie dalykai gali sukelti problemų ateityje, todėl veikti neva reikia dabar.
Labai tikiuosi, kad tai nesuskaldys visuomenės, bet deja, pasitikėjimas kariuomene, kaip institucija, greičiausiai sumažės, nes dabar pats V. Zalužnas yra didžiausia aukšto pasitikėjimo priežastis.
Taip pat manau, kad V. Zalužno atleidimas nesukels neramumų, o tuo labiau maištų kariuomenėje, nes ukrainiečių kariai kaunasi už tėvynę, o ne už prezidentą ir net ne už savo mylimą vadą. Kita vertus, neabejoju, kad kariškiai garsiai klaus, kodėl tai reikėjo padaryti ir ar viskas nėra aukojama dėl politinių žaidimų. Jie klaus, ar tikrai laikas priimti tokį sprendimą karo įkarštyje ir tai darydami jie bus visiškai teisūs. Aš taip pat abejoju ar Kyrylo Budanovo arba Oleksandro Syrskio, kokie talentingi jie bebūtų, paskyrimas vadovauti kariuomenei pakeistų į gerą padėtį mūšio lauke.
Toks nuo senų senovės ukrainiečių charakteris – mes mėgstame stiprius vadus, bet nešloviname jų ilgai.
– V. Zelenskiui teks dėl to aiškintis ir su Vakarais. Ar nemanote, kad jis šitaip įduoda kozirius į rankas valstybėms, kurios nenori remti Ukrainos? Skeptikai galės sakyti, kad ukrainiečiai riejasi tarpusavyje, todėl jiems padėti neverta.
– Manau, kad prezidento administracijoje ruošiamasi tokiam scenarijui, todėl ketinama tai pateikti ne kaip vieno V. Zalužno atvejį, bet platesnę, neva neišvengiamą, kadrinę reformą. Tikėtina, kad bus pakeistas premjeras ir kai kurie kiti aukšto rango vadovai. Sklando gandai, kad V. Zelenskis ruošiasi surinkti visiškai naują komandą, jo žodžiais tariant, įliesiančią „jauno kraujo“. Tokiu atveju, V. Zalužnas bus tik vienu iš daugelio nušalintų vadovų.
Įdomu, ar Vakarai „nupirks“ tokią istoriją. Galbūt tai nebus laikoma kritiškai svarbiu dalyku, nes nepanašu, kad V. Zalužnas vaidino svarbų vaidmenį derybose tarptautinėje arenoje. Kita vertus, partneriams Vakaruose gali kilti klausimas, kokia bus naujoji Ukrainos karo strategija, nes viskas iki šiol buvo sukurta V. Zalužno ir detaliai išnagrinėta su partneriais. Turbūt pirmasis naujojo kariuomenės darbas bus taip pat susėsti su sąjungininkais ir kartu svarstyti naują strategiją. Neabejoju, kad kils daug naujų diskusijų apie strategiją, ginkluotės tiekimą, finansinę pagalbą ir kitką.
– Taigi, V. Zelenskio sprendimas pašalinti V. Zalužną - nepopuliarus ir rizikingas, bet prezidentas „išgyvens“ galimas neigiamas jo pasekmes?
– „Išgyvens“ prezidentas ir išgyvens Ukraina. Toks nuo senų senovės ukrainiečių charakteris – mes mėgstame stiprius vadus, bet nešloviname jų ilgai. Net ir labiausiai gerbiami kazokų hetmanai būdavo keičiami kas kelis metus, nes ukrainiečiai niekada nemėgo ilgai matyti valdžioje tuos pačius žmones. Todėl manau, kad ir su V. Zalužno pakeitimu ukrainiečiai apsipras ir susitaikys.
Žinoma, nukentės prezidento įvaizdis, sumažės visuomenės pasitikėjimas. Tačiau ukrainiečiai nesupanikuos ir nenustos kautis su rusais – egzistenciniais mūsų priešais.
Asmeniškai aš manau, kad bet kokie pokyčiai karinėje vadovybėje, kaip ir asmeninių santykių aiškinimasis tarp svarbiausių šalies žmonių, neduos nieko gero. Tai darydamas, prezidentas turi suprasti, kad jis asmeniškai bus atsakingas ne tik už pasekmes jam pačiam, bet viską, kuo tai apsisuks valstybei. Mažų mažiausiai, prezidentas ir jo komanda turi labai suprantamai paaiškinti visuomenei, kodėl toks žingsnis yra būtinas. Deja, kol kas tokio paaiškinimo niekas negirdėjo.
