Nauja Lenkijos politikos žvaigždė meta pirštinę susipriešinusiam šalies elitui – kėsinasi į konservatorių vertybes ir liberalų rinkėjus
Robertas Biedrońas, 42-ejų buvęs Slupsko miesto meras, jau dabar vadinamas progresyviąja Lenkijos viltimi. Ideologiškai kairei save priskiriantis proeuropietiškų pažiūrų R. Biedrońas kuria naują judėjimą šalyje, turinčioje gilias katalikiškas tradicijas, žengiančioje dešine politine kryptimi.
R. Biedrońas gretinamas su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, Ispanijos politinės jėgos „Piliečiai“ lyderiu Albertu Rivera, Naujosios Zelandijos ministre pirmininke Jacinda Ardern ir visai neseniai į JAV Atstovų Rūmus išrinkta Alexandria Ocasio-Cortez. Tačiau gimtojoje Lenkijoje kol kas jis – tik buvęs Slupsko miesto meras, turintis beveik dešimtadalio lenkų palaikymą. Ambicijų tapti šalies ministru pirmininku R. Biedrońas neslepia. Kaip ir savo homoseksualumo.
Nors šiuo metu jis – vienas populiariausių ir neabejotinai charizmatiškiausių šalies politikų, Didžiosios Britanijos Sasekso universiteto profesorius Aleksas Szczerbiakas įsitikinęs, kad nevertėtų daryti skubotų išvadų ir pervertinti R. Biedrońo gabumų. „Jis turi puikią politinę uoslę ir gerus komunikacijos įgūdžius. Save pristato kaip darbštų, efektyviai dirbantį, sveiko proto lyderį, nestokoja pagyrų sau dėl pasiekimų būnant Slupsko meru“, – sakė pašnekovas.
Charizmatiškas, bet bebalsis
R. Biedrońas gimė 1976 m. balandį pietrytinėje Lenkijos dalyje, augo Krosno mieste, Pakarpatės vaivadijoje. Namus būsimasis politikas paliko gana anksti. Jo tėvas, Lenkijos komunistų partijos narys, smurtavo prieš motiną, darbininkų judėjimo „Solidarumas“ narę, ir du R. Biedrońo brolius bei seserį. Dar iki politikos studijų Varmijos Mozūrų universitete jis aktyviai domėjosi seksualinių mažumų padėtimi bei teisėmis. Apie jas ginančias nevyriausybines organizacijas pirmą kartą išgirdo 1995 m. viešėdamas Berlyne, o jau 2001-aisiais įkūrė savąją – „Kampanija prieš homofobiją“ tapo pirmuoju žingsniu į politiką.
1998 m. R. Biedrońas įstojo į Lenkijos socialdemokratų partiją, vėliau į Demokratinės kairės aljansą. Po ketverių metų dalyvavo vietos tarybų rinkimuose Varšuvoje, tačiau 541 balso nepakako mandatui užsitikrinti. Per tą laiką politikas įgijo magistro diplomą, pasirinko doktorantūros studijas Aleksanderio Gieysztoro humanitarinių mokslų akademijoje, bet nusprendė jų netęsti.
Kaip yra teigęs pats politikas, šalies gatvėse dėl seksualinės orientacijos jam ne kartą teko patirti fizinį smurtą. Tačiau tai nesutrukdė tęsti politinės karjeros. 2011 m., nutraukęs ryšius su Demokratinės kairės aljansu ir prisijungęs prie buvusio „Piliečių platformos“ nario Januszo Palikoto vedamo judėjimo, R. Biedrońas surinko beveik 17 tūkst. šalies rinkėjų balsų ir tapo Gdynės regiono atstovu Lenkijos parlamento rūmuose. Balsas tyruose buvo jo mėginimas kelti klausimus ne tik apie seksualinių mažumų padėtį šalyje, bet ir apie problemas, susijusias su ekologija, aplinkos apsauga, atsinaujinančiąja energetika ar kultūra. Tad augantis jo populiarumas už Seimo ribų paskatino mąstyti apie kitokias politinės karjeros perspektyvas.
2014 m., gavęs 57 proc. rinkėjų balsų, R. Biedrońas – tuo metu nepriklausomas kandidatas – tapo netoli Baltijos jūros įsikūrusio, 98 tūkst. gyventojų skaičiuojančio Slupsko miesto meru. Daugelis apžvalgininkų gūžčiojo pečiais: politikas neturi nieko bendro su šiuo miestu – čia gyventi persikėlė tik 2014 m., atsakomybę jam teks prisiimti už milžiniškų skolų valdymą ir skaudžius miestą kamuojančius socialinius iššūkius.
Lenkijos žmonių dėmesį politikas traukė ne tik sprendimais, kuriais pavyko sumažinti miesto biudžeto deficitą, oro taršą, administracinio aparato išlaidas perskirstyti švietimo sistemai, uždrausti mokykloms tiekti nesveiką maistą. Žiniasklaidoje nuolat mirgėjo komentarai apie charizmatiško mero elgesį: rotušėje jis liepė nukabinti popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslą, teigdamas, kad valdžios institucijos turi būti sekuliarios, Slupsko gyventojus kvietė kalbėtis miesto gatvėse prisėdus ant raudonos sofos. Mieste buvo draudžiami cirko pasirodymai su dresuotais laukiniais gyvūnais, Slupsko svečiai kavinėse buvo vaišinami vandeniu iš čiaupo, o ne iš plastikinių buteliukų. Meras susimažino atlyginimą nuo 12 tūkst. zlotų (2767 eurų) iki 10 tūkst. zlotų (2306 eurų) ir atsisakė tarnybinio automobilio, kad į darbą galėtų važiuoti dviračiu.
Iki kadencijos pabaigos likus vos kelioms savaitėms, R. Biedrońas paskelbė apie pasitraukimą iš Slupsko mero posto. Šių metų vasarį įregistravo partiją „Pavasaris“ ir pranešė apie planus dalyvauti rudenį vyksiančiuose nacionaliniuose rinkimuose. „Jei klausiate apie mano ambicijas, jas deklaruoju atvirai: noriu tapti kitu Lenkijos ministru pirmininku ir keisti mūsų politikos ateitį“, – sakė politikas.
Jo politinė programa aidi tradiciškai kairiajai politinei krypčiai priskiriamais pažadais: įvesti 500 zlotų (115 eurų) išmoką už kiekvieną vaiką, 1600 zlotų (369 eurų) minimalų pensijos dydį, 60 proc. vidutinio atlyginimo sudarančią minimalią mėnesinę algą. Eiles pas gydytoją jis žada riboti iki 30 dienų, įkurti 250 tūkst. naujų vietų slaugos namuose ir vaikų darželiuose, atskirti valstybę nuo Bažnyčios įtakos, legalizuoti abortus ir įvesti tos pačios lyties porų civilinę partnerystę.
Užpildyti erdvę kairėje
Tokį, viena vertus, politinės kairės, kita vertus, progresyvių idėjų pliūpsnį Lenkija jau seniai matė. Vien faktas, kad 2015 m. rinkimuose į šalies parlamentą nepateko nė viena kairėje politinėje pusėje esanti partija, o didžiausią jų – Demokratinės kairės aljansą – vis dar krečia korupcijos skandalų atgarsiai, rodo, kad Lenkijos kairė yra susiskaldžiusi ir išgyvena gilią krizę.
R. Biedrońas ir jo partija „Pavasaris“ įžengia į areną, kurioje dominuoja Jarosławo Kaczyńskio vedama radikalios dešinės „Teisė ir teisingumas“, jaučiamas rinkėjų nuovargis, tačiau stokojama alternatyvų, sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Marijušas Antonovičius: „Pastaraisiais mėnesiais „Teisę ir teisingumą“ sukrėtė daugybė skandalų, kurie gali pakenkti partijos reitingams. Kita vertus, nuo jos pavargę ir tam tikros alternatyvos ieškantys lenkai neturi didelio pasirinkimo. Antra pagal populiarumą partija „Piliečių platforma“ neturi jokios įtikinamos alternatyvos „Teisės ir teisingumo“ politinei programai, ji pernelyg nepasikeitė nuo praėjusių pralaimėtų rinkimų, joje nėra naujų veidų, o dabartinis lyderis Grzegorzas Schetyna – labai nepopuliarus.“
R. Biedrońas ir jo partija „Pavasaris“ įžengia į areną, kurioje dominuoja J. Kaczyńskio vedama dešinės partija „Teisė ir teisingumas“, jaučiamas rinkėjų nuovargis, stokojama alternatyvų.
Būtent jai grėsmę ir kels „Pavasario“ atėjimas į šalies politinę padangę. „Pirmiausia R. Biedrońas surinks kairiuosius balsus, kurie iki šiol palaikė marginalias kairės partijas ir „Piliečių platformą“, – sakė M. Antonovičius. Kita vertus, „Pavasaris“ gali sukelti didelių problemų „Teisei ir teisingumui“: net ir laimėjusi rudenį vyksiančius rinkimus, ji nebūtinai turės konstitucinę daugumą. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali nelikti ir potencialių partnerių koalicijai sudaryti.
Visgi, M. Antonovičiaus teigimu, Lenkijos patirtis rodo, kad prieš rinkimus įkurti judėjimą ir jį įvesti į parlamentą nėra sunku: „Prieš 2011 m. rinkimus atsirado J. Palikoto judėjimas, prieš 2015 m. – Paweło Kukizo judėjimas. Visi jie į parlamentą pateko, tačiau sudėtingiau pasirodė naują judėjimą paversti institucionalizuota partija, sukurti organizacinę struktūrą ir kovoti dėl valdžios ateinančiuose rinkimuose.“
Tikisi sklaidyti nusivylimą
Vasarį apie politinės partijos kūrimą paskelbęs R. Biedrońas vilios tuos rinkėjus, kurie yra nusivylę „Teisės ir teisingumo“ partija, tačiau nebalsuos ir už opoziciją. Liberalcentristinę „Piliečių platformą“ buvęs Slupsko miesto meras kritikuoja dėl nesugebėjimo pripažinti valdančiosios partijos populiarių socialinių išlaidų politikos priemonių, kurios pagerino gyvenimo standartus daugeliui paprastų lenkų ir grąžino orumo jausmą.
„Daugelis lenkų yra pavargę nuo „Teisės ir teisingumo“ antieuropietiškos, nekompetentingos Mateuszo Morawieckio vyriausybės“, – sakė IQ kalbintas R. Biedrońas. Jis žada alternatyvą „Piliečių platformos“ statistikos ir ekonominių rodiklių politikai bei „Teisės ir teisingumo“ demokratijos karikatūrai, pažeidžiančiai konstituciją ir moterų teises. „Nė viena iš pusių neišsprendė mūsų problemų, – įsitikinęs R. Biedrońas. – Jie visi mus nuvylė.“
Jis įsitikinęs, kad Lenkijos visuomenė yra gerokai liberalesnė ir progresyvesnė nei šalies politikai. „Kai kurie tyrimai rodo, kad Lenkijos rinkėjai, net ir palaikantys „Teisę ir teisingumą“, yra daug nuosaikesnės pasaulėžiūros, ypač dėl abortų ar valstybės ir Bažnyčios santykių, nei viešoji nuomonė ar didelė dalis Lenkijos politikų. Todėl R. Biedrońo prielaida, kad Lenkijos visuomenė yra daug progresyvesnė, negu atrodo iš šalies, nėra klaidinga“, – pritarė M. Antonovičius.
Kita vertus, politologo teigimu, R. Biedrońas pats sau prieštarauja. „Viena vertus, jis žada saugoti Lenkijos konstituciją, taip pat sugriauti „Teisės ir teisingumo“ bei „Piliečių platformos“ dvivaldystę, sako išvesiantis visuomenę iš varginančios abiejų partijų kovos, didele dalimi paremtos asmenine J. Kaczyńskio ir Donaldo Tusko tarpusavio antipatija“, – teigė M. Antonovičius, bet pripažino, kad kai kurie R. Biedrońo siūlymai, pavyzdžiui, įteisinti vienalytes santuokas, visiškai atskirti Bažnyčią nuo valstybės, irgi prieštarauja konstitucijai. „Dėl to R. Biedrońas sulaukia kritikos, kad vietoj seno „Teisės ir teisingumo“ bei „Piliečių platformos“ konflikto jis Lenkijai siūlo naują, dar aštresnį, bet jau nebe personalinį, o pasaulėžiūrų konfliktą, jei ne karą“, – sakė politologas.
D. Tuskas – ne vienintelis euroentuziastas Lenkijoje (Scanpix nuotr.)
2018 m. agentūros IBRiS atliktoje apklausoje teigiama, kad šiame kare R. Biedrońą, tikėtina, labiausiai palaikys jau egzistuojančių opozicinių partijų rinkėjai, 61 proc. ateis iš „Piliečių platformos“ ir vos 10 proc. tų, kurie anksčiau nebalsuodavo. „R. Biedrońas susidurs su problema, kad pasiturinčiųjų skaičius Lenkijoje nedidelis, o ekonomiškai kairieji rinkėjai paprastai yra vyresni ir labiau socialiai konservatyvūs, tad dažnai remiasi į tokias partijas kaip „Teisė ir teisingumas“, – kalbėjo A. Szczerbiakas.
Jo teigimu, politikas gana subtiliai savo retorikoje vartoja sąvokas „įvairovė“, „įtrauktis“, „progresyvumas“, „liberalizmas“, bet jam vis tiek bus sunku į savo pusę patraukti neturtingesnių, ekonomiškai kairiųjų, bet kultūriškai tradicijas remiančių rinkėjų balsus. „Negana to, palyginti siauras jaunesnių, socialiai liberalesnių miesto rinkėjų pagrindas, kuris Vakarų Europoje natūraliai linkęs į kairiąsias partijas, Lenkijoje dažnai yra gana ekonomiškai liberalūs. R. Biedrońui gali jų nereikėti, jei pasistengs paneigti „Teisės ir teisingumo“ socialinių išlaidų pažadus“, – svarstė Sasekso universiteto profesorius.
Politinę programą R. Biedrońas sako rašantis kartu su šalies piliečiais. Tam organizuojami vieši didelio masto „minčių lietumi“ vadinami renginiai, kuriuose gyventojai su ekspertais gali siūlyti pokyčių idėjas. Taip „Pavasario“ lyderis teigia grąžinantis politiką prie jos šaknų atsakyti į tikruosius žmonių lūkesčius. „Kol kas reakcija į mūsų šauksmą atima kvapą. Pirmą kartą pastarųjų metų Lenkijos istorijoje keliolika tūkstančių piliečių įsitraukia į politiką, masiškai dalyvauja mūsų renginiuose visoje Lenkijoje“, – džiaugėsi politikas.
Rengdamas tokius susitikimus R. Biedrońas save demonstruoja kaip politiką, pakylantį virš tradicinės politikos. „Tokie renginiai neabejotinai paviršutiniški, tačiau jis yra įgudęs ceremonijų meistras, sukuria susidomėjimo jausmą ir skatina dalyvavimą „iš apačios“, – sakė A. Szczerbiakas. – Negana to, jis turi politikams gana retą savybę: komunikuoti su skirtingomis rinkėjų grupėmis ir save pristatyti kaip sutarimo ieškotoją.“
(Ne)likti periferijos politiku
R. Biedrońo pažadai gali pasirodyti labai jaudinantys ir patrauklūs rinkėjams, tačiau ekonominiu atžvilgiu jie neatsakingi. Tuo įsitikinęs Pilietinio vystymosi forumo Lenkijoje viceprezidentas Marekas Tatała. „Pavyzdžiui, minimalios pensijos kėlimas gali veikti kaip paskata moterims nedirbti, o minimalios algos pakėlimas gali turėti negrįžtamą poveikį darbo rinkai“, – teigė ekonomistas ir pridūrė, kad potencialios R. Biedrońo ekonominių pažadų išlaidos gali būti kur kas didesnės nei jo žadamos ateityje generuojamos įplaukos, ypač turint galvoje jo duotą žodį nekelti mokesčių.
Kritikos jam negailima ir dėl patirties nacionalinėje politikoje stokos. Esą reikės įtikinti lenkus, kad jis gali prisiimti atsakomybę už savo šalį. „Tai apims ir aiškesnių pozicijų klausimus, kurių jis vengė arba į kuriuos atsakydavo gana miglotai, pavyzdžiui, ekonomikos politika ir tarptautiniai santykiai“, – sakė A. Szczerbiakas. Oponentai pirštu rodo į faktą, kad septynis kadencijos Slupsko miesto rotušėje mėnesius jis praleido verslo kelionėse, ir teigia, kad, nepaisant jo populiarumo ir sukurtos viešųjų ryšių kampanijos, įvaizdžio tarptautinėje žiniasklaidoje kūrimo, jam nepavyko išspręsti nė vienos fundamentalios miesto problemos.
Jeigu „Teisė ir teisingumas“ išlaikys valdžią, tuomet opozicijos prezidentas, net ir laimėjęs rinkimus, bus pasmerktas politinei izoliacijai.
Sprendžiant iš dabartinių apklausų, tapti šalies ministru pirmininku R. Biedrońas neturi jokių šansų – jis pateks į parlamentą, tačiau sunkiai surinks 10 proc. balsų. O Lenkijos prezidento rinkimus bus galima tiksliau prognozuoti po Seimo rinkimų. „Juose daug kas priklausys nuo to, ar „Teisei ir teisingumui“ pavyks išlaikyti valdžią. Jeigu ne, tuomet tikėtina, kad savo kandidatūrą kels D. Tuskas, kuris Lenkijoje populiaresnis už R. Biedrońą“, – teigė M. Antonovičius.
Jeigu „Teisė ir teisingumas“ išlaikys valdžią, tuomet opozicijos prezidentas, net ir laimėjęs rinkimus, bus pasmerktas politinei izoliacijai. Tad klausimas, ar R. Biedrońas norės imtis tokio vaidmens, lieka retorinis. Kita vertus, nei rinkimai į šalies parlamentą 2019 m. rudenį, nei į prezidento postą 2020-aisiais nėra galutinis R. Biedrońo tikslas. Trumpuoju laikotarpiu jo vaidmuo taip pat gali labiau paskatinti žmones balsuoti, o kolegas politikoje kovoti dėl deklaruojamų vertybių.
Konservatorių betono skaldytojai
Nuo Naujosios Zelandijos iki JAV: trys, bet ne vieninteliai, populiarūs kairieji liberalai
Jacinda Ardern (Scanpix nuotr.)
Apie 38-erių Jacindą Ardern iš Naujosios Zelandijos pasaulis išgirdo 2017-ųjų spalį, kai po nacionalinių rinkimų ji tapo jauniausia ministre pirmininke moterimi. Nors jos vedama leiboristų partija nusileido centro dešinės Naujosios Zelandijos nacionalinei partijai ir liko antra, ji, tapusi jungiamąja leiboristų, žaliųjų ir partijos „Pirmiausia Naujoji Zelandija“ koalicijos dalimi, ėmėsi vadovauti šaliai.
2018 m. birželį, pagimdžiusi dukrą Neve, ji tapo antrąja vyriausybės vadove, kūdikio susilaukusia eidama pareigas, o jau rugsėjį visus nustebino trijų mėnesių mergaitę atsinešusi į Jungtinių Tautų posėdžių salę.
Užsienio apžvalgininkų teigimu, tokie moters veiksmai neturėtų stebinti. Žurnalas „Vogue“ J. Ardern yra apibūdinęs kaip „jauną, į tolį žiūrinčią, nepatogiai liberalią – visišką Donaldo Trumpo priešingybę“.
J. Ardern save laiko socialdemokratinių pažiūrų, progresyvia respublikone ir feministe. Dar per rinkimų kampaniją politikė žadėjo kovoti su klimato kaita, socialine nelygybe ir kitais laisvosios rinkos bei kapitalizmo sukeltais iššūkiais.
Ji neslepia palaikanti tos pačios lyties asmenų ryšius – 2018 m. tapo pirmąja šalies vyriausybės vadove, dalyvavusia gėjų parade, nuolat pasisako už galimybę jiems susituokti. Save moteris laiko agnostike – užauginta kaip mormonė, Bažnyčią ji paliko dvidešimties, kaip priežastį įvardinusi pernelyg konservatyvias pažiūras homoseksualų atžvilgiu.
--
Albertas Rivera
Vieni jį laiko populistu. Ir tai neturėtų stebinti. Prieš 2006 m. nacionalinius rinkimus Ispanijos gatvėse pasirodė tūkstančiai plakatų, Albertą Riverą vaizduojantį visiškai nuogą. Užrašas greta nuotraukos skelbė: „Mums nerūpi, kur tu gimei. Mums nerūpi, kokia kalba kalbi. Mums nerūpi, kokius drabužius vilki. Mums svarbus esi tu.“ Į rinkėjų ir žiniasklaidos akiratį patekęs A. Rivera šiuo metu yra vienas populiariausių šalies politikų.
38-erių teisininkas, buvęs plaukimo čempionas 2005 m. įkurtai partijai „Piliečiai“ vadovavo iki 2015-ųjų parlamento rinkimų. Dabar jis – Ispanijos parlamento žemųjų rūmų narys. „Piliečiai“ įkūnija A. Riveros centristinį, liberalų ir progresyvų požiūrį į politiką, pasisako už laisvės, lygybės, ispanų ir europiečių vienybės idėjas, gina rinkos ekonomiką, atvirą visuomenę, deklaruoja savo proeuropietiškumą ir aršiai kritikuoja nacionalistines katalonų ambicijas. „Mes turime atsikratyti kairės–dešinės politinės skalės, – sakė A. Rivera. – Didysis XXI a. mūšis vyksta tarp liberalizmo bei atviros visuomenės ir populistinio nacionalizmo bei uždaros bendruomenės.“
Tikimasi, kad balandį įvyksiančiuose nacionaliniuose šalies rinkimuose A. Riveros vadovaujama partija „Piliečiai“ išbalansuos ilgametę pavargusių ir išsikvėpusių konservatyvios Ispanijos žmonių partijos ir kairiosios Socialistinės Ispanijos darbininkų partijos dvivaldystę ir taps trečiąja politine jėga pagal gautus rinkėjų balsus.
--
Alexandria Ocasio-Cortez (Scanpix nuotr.)
JAV demokratų partijoje, stokojančioje identiteto po to, kai žlugo Clintonų dinastija, iš Puerto Riko kilusi tūkstantmečio kartos atstovė Alexandria Ocasio-Cortez iš karto tapo jauno, progresyvaus partijos sparno vėliavneše ir idėjų, kurias praėjusių JAV prezidento rinkimų laikotarpiu iškėlė Bernie Sandersas, atstove.
Tačiau iki 2018 m. vykusių JAV demokratų partijos pirminių rinkimų likus šiek tiek daugiau nei parai, politikos apžvalgininkai ir žurnalistai A. Ocasio-Cortez laikė „mergina be vardo“ – nuo 2004 m. Niujorko apygardoje nominaciją laiminčio aukšto partijos pareigūno Joe Crowley oponente. Skaičiuojama, kad ji rinkimų kampanijai išleido 194 tūkst. JAV dolerių, o jos oponentas – apie 3,4 mln. JAV dolerių. Tačiau po to, kai jį įveikė beveik 15 proc. balsų skirtumu, moters pergale rinkimuose į JAV Atstovų Rūmus prieš respublikoną Anthony Pappą niekas neabejojo.
Pernai rudenį 29-erių A. Ocasio-Cortez tapo jauniausia moterimi, kada nors išrinkta į JAV parlamento žemuosius rūmus. Pirmą darbo dieną kongrese moteris pradėjo dalyvaudama proteste dėl klimato kaitos.
A. Ocasio-Cortez save apibūdina kaip demokratinę socialistę. Ji tiki, kad kapitalizmas kaip visuomenės santvarka bėgant laikui bus pakeista. Politikė remia nemokamo išsilavinimo kolegijose bei prekybos mokyklose ir visiems prieinamos sveikatos priežiūros idėją, siekia, kad kalėjimai nebūtų privatūs, o šalies energetika 100 proc. priklausytų nuo atsinaujinančių energijos išteklių. Ji pasisako už federalinę darbo vietos garantiją ir privalomas šeimos atostogas.
