ScanpixBuvęs Rusijos Dūmos narys, dabar opozicionierius, režisierius ir publicistas Grigorijus Amnuelis pokalbyje su IQ gan niūriomis spalvomis piešia Rusijos opozicijos padėtį ir jos ateities perspektyvas.
– Kokia dabar padėtis su Rusijos opozicija?
– Deja, mano nuomone, Rusijos emigracija, Rusijos opozicija daro tas pačias klaidas kaip ir prieš šimtą metų. Šiuo metu Rusijos emigracija kasdien smarkiai pasipildo tiek eiliniais žmonėmis, tiek ir tikrai neeiliniais. Pavyzdžiui, visai neseniai buvo priverstas išvažiuoti, nors labai to nenorėjo, Leonidas Gozmanas, pasėdėjęs 30 parų už grotų, taip pat žinomas kitas Rusijos opozicionierius profesorius Andrejus Zubovas.
Atrodo, kad būtų galima iš jų suformuoti daugiau nei stiprią koaliciją, bet atsiranda lygiai ta pati problema kaip ir prieš šimtą metų, kovojant su komunistiniu režimu.
– Turite omenyje susiskaldymą?
– Sąlyginai kalbant egzistuoja monarchistai, bet jiems nelabai patinka dabartinio caro portretas. Jie pasiruošę išlaikyti dabartinę tvarką, bet nori pakeisti portretą ant sienos. Egzistuoja monarchistai, kurie siekia tam tikros demokratizacijos, kad tai nebūtų diktatūrinis režimas, o kažkas panašaus į konstitucinę monarchiją. Taip pat yra respublikonai, demokratai, liberalai ir, žinoma, komunistai ir nacionalistai, nacionalsocialistai, nacionalbolševikai ir t. t. – bet kokiam skoniui, o konsolidacijos nėra ir tai maksimaliai patogu Vladimiro Putino režimui.
Asmeninis archyvas– Kiek suprantu, Aleksejus Navalnas tikriausiai labiausiai dabar žinomas Rusijos opozicijos atstovas?
– Taip, A. Navalnas labai žinomas Vakaruose ir ne tik ten, bet jis sėdi kalėjime. Todėl realiai viskam vadovauja Leonidas Volkovas, o ne A. Navalnas. Vadovauti rimtiems procesams kalėjime yra ne taip paprasta ir įmanoma, kaip mums norėtųsi. Klausimas: išeis A. Navalnas į laisvę kada nors ar ne? Reikia prisiminti, kad V. Putinas yra labai kerštingas ir žiaurus, todėl perspektyvos gali būti labai nekokios.
Taigi viską tvarko antrieji–tretieji asmenys. Tai irgi rimta problema dabartinėje situacijoje. Vadų yra daugiau nei A. Navalnas – tai ir Garis Kasparovas, ir Michailas Chodorkovskis bei Michailas Kasjanovas, ir t. t. T. y. pretenduojančių ir galinčių vadovauti visai opozicijai yra daug, bet už kiekvieno jų stovi antri–treti asmenys. Jei pirmieji asmenys gali ir pasiruošę vienytis, tai antri–treti – jungtis visai nenori, nes vienas dalykas būti antram, o kitas – dešimtam.
Kodėl aš prisiminiau istorinę patirtį – potencialas yra, bet pirmoje vietoje ne kova su bendru priešu, o dėl savo pozicijos šioje kovoje. Deja, kol taip bus, tikėtis kažko rimto prieš Rusijos režimo diktatūrą būtų labai optimistiška.
Aš ne kartą kalbėjau, taip pat ir laisvos Rusijos forumuose Vilniuje, kad turint omenyje, jog emigravo labai daug beveik visų sričių specialistų, Rusijos opozicijai reiktų sukurti savotišką valstybę emigracijoje – elektroniniu būdu išrinkti parlamentą ir vyriausybę, t. y. jau dabar sukurti schemą, kuri kada nors, kaip mes tikimės, galės būti pritaikyta Rusijoje, žinoma, po to, kai bus sugriautas dabartinis režimas.
Kodėl aš prisiminiau istorinę patirtį – potencialas yra, bet pirmoje vietoje ne kova su bendru priešu, o dėl savo pozicijos šioje kovoje.
– O kaip pasikeistų Rusijos politika tokiu atveju, pavyzdžiui, dėl Krymo?
– Kalbama ne tik apie Krymą, bet ir apie Abchaziją, Pietų Osetiją, Padniestrę ir pan. Tai irgi didelė problema. Daugelis pasiruošę pakeisti dabartinį imperijos valdovą, bet nepasiruošę atsisakyti imperijos. Tai apima visą opoziciją, nes būti mažos šalies vadovu daugelis nenori. Daugelis nori vadovauti didžiai šaliai.
Bėda, kad išmesti dabartinio Rusijos vadovo portretą nėra labai sunku, bet pakeisti kryptį – tai labai sudėtingas klausimas. Mums būtina pakeisti valstybės vystymosi kryptį. Sąlyginai kalbant, Vokietijos militarizmas vystėsi nuo Bismarcko laikų (XIX a. Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas – IQ. past.) ir išsivystė iki nacionalsocializmo, o tik 1945 m. buvo pakeista Vokietijos vystymosi kryptis, bent Vakarinėje jos dalyje.
Visiems labai miela tokia formuluotė: „Aš gimiau didžiojoje valstybėje!“ Tai didžiausia bėda.
Rusijoje turi įvykti tokia pati metamorfozė. Rusija turi tapti lygi tarp lygių, o ne didžioji valstybė. Tačiau to nenori nei tie, kurie gyvena pačioje Rusijoje, nei tie, deja, kurie yra jau dešimtmečius emigracijoje, bei tie, kurie dabar papildė emigrantų gretas. Visiems labai miela tokia formuluotė: „Aš gimiau didžiojoje valstybėje!“ Tai didžiausia bėda.
– Ar tai galima pakeisti ir kaip Vakarai galėtų prie to prisidėti? Mokantis iš praeities klaidų, kur Vakarai suklydo ir koks dabar turėtų būti jų santykis su Rusijos opozicija?
– Manau, kad galima. Žinoma, visada galima priekaištauti Vakarų partneriams, bet reikia pradėti nuo savęs. Būtent todėl Vakarams reikia parodyti Rusijos opozicijos gebėjimą susitarti ir konsoliduotis bei pateikti Rusijos vystymosi perspektyvą.
Taip, gal dešimtame dešimtmetyje Vakarai daug kur klydo ir galime reikšti pretenzijas JAV, ES, bet visų pirma turime pretenzijas reikšti sau patiems, o mes to, deja, nedarome. Tai ir yra kita didelė problema.
– Ką manote apie dabar kuriamą Rusijos opozicijos savotišką „atstovybę“ Briuselyje?
– Problema, kad tai nevyksta demokratiškai. Dauguma prie to besijungiančių opozicijos lyderių yra buvę ministrai, politikai ir juos palaiko seni jų draugai Vakaruose. Tačiau reikia demokratiško atstovavimo, naujų veidų, kurie, be kita ko, įtikintų žmones, kad sugeba pakeisti šalies vystymosi kryptį.
Tarkime, Vladimiras Milovas liks V. Milovu, Sergejus Aleksašenka liks S. Aleksašenka, M. Chodorkovskis – M. Chodorkovskiu ir t. t. Visi jie jau nebe jauni žmonės, todėl būtina nauja karta, demokratizacija. Kol kas aš to nematau. Žmonės, kurie buvo puikūs deputatai, vyriausybės nariai, kai jiems dirbo visas valstybinis aparatas, dabar bando dirbti taip pat, kai nieko to neturi. Tai, mano nuomone, niekur neatves.
Plačiau apie Rusijos opozicijos galimybes ir gebėjimus pakeisti šalį skaitykite ČIA.
