ScanpixAr gali Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pralaimėti karą Ukrainoje ir išlaikyti valdžią?
Vykstant priešpriešiniam Ukrainos puolimui, kuris silpnina Rusijos pozicijas mūšio lauke, šiam klausimui skiriama vis daugiau dėmesio. Daugiausia diskutuojama apie galimą perversmą – ginkluotą nepatenkintų Rusijos generolų sukilimą arba maištą Kremliaus viduje.
Nors tai ir nėra neįmanoma, nė vienas iš šių variantų šiuo metu nėra labai tikėtinas. Tiesą sakant, labiau tikėtinas kitoks pavojus: visapusiškas režimo suirimas, kai daugybė iššūkių peržengia jo gebėjimo reaguoti ribas, o veiklos sutrikimai mažina pasitikėjimą V. Putino vadovavimu, autoritetingame žurnale „Foreign Affairs“ rašo Kalifornijos universiteto Los Andžele politikos mokslų profesorius, knygos „Spin Dictators“ bendraautorius Danielis Treismanas. Pralaimėti karą retai kada būna protingas karjeros žingsnis.
Pasak eksperto, istorijoje gausu diktatorių, kurie pradėjo, kaip manė, trumpus, pergalingus puolimus, bet buvo nušalinti nuo valdžios, nes jų kariuomenė pasimetė. Kaip pavyzdžius galima paminėti Prancūzijos imperatorių Napoleoną III, kuris 1870 m. neapgalvotai stojo į mūšį su Otto von Bismarcko Prūsija, ar Argentinos generolą Leopoldo Galtieri, kuris 1982 m. metė iššūkį Geležinei ledi, Didžiosios Britanijos ministrei pirmininkei Margaret Thatcher, dėl Folklando salų.
Nors karinis pralaimėjimas padidino diktatoriaus tikimybę būti jėga nuverstam, vos daugiau nei pusėje atvejų autokratai išgyveno bent metus po karo pabaigos, o tie, kuriems tai pavyko, vėl tapo gana saugūs.
Kartu D. Treismanas pabrėžia, kad nesėkmės fronte ne visada lemia autokratų žlugimą. Politologai Giacomo Chiozza ir Heinas Goemansas išanalizavo visus 1919–2003 m. karus ir nustatė, kad nors karinis pralaimėjimas padidino diktatoriaus tikimybę būti jėga nuverstam, vos daugiau nei pusėje atvejų autokratai išgyveno bent metus po karo pabaigos, o tie, kuriems tai pavyko, vėl tapo gana saugūs. Saddamas Husseinas terorizavo Iraką 12 metų po to, kai 1991 m. jo kariuomenė buvo sutriuškinta Kuveite. Tik nedaugelis arabų lyderių, pralaimėjusių karus su Izraeliu, buvo iš karto pakeisti.
„V. Putinas dar nepralaimėjo, ir Rusijos kariams dar gali pavykti apginti kai kuriuos savo teritorinius laimėjimus. Tačiau karas jau padarė įtemptus V. Putino santykius su kai kuriais jo aplinkos žmonėmis. Siekdamas išsaugoti veidą, jis kaltę dėl pražūtingos invazijos perkėlė kariuomenės vadams ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnams, kurie buvo atsakingi už infiltraciją į Ukrainą ir vietos nuotaikų vertinimą. Nuo vasario mėnesio aštuoni generolai buvo „atleisti, perkelti į kitas pareigas ar kitaip nustumti į šalį“, o vienas jų, kaip pranešama, buvo įkalintas, – rašo Kalifornijos universiteto profesorius. –Tuo tarpu tokie šalininkai kaip Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas ir Jevgenijus Prigožinas (kuris, be kita ko, valdo galingą samdinių organizaciją) yra apopleksiški dėl kariuomenės nesėkmių, dėl kurių kaltina gynybos ministrą Sergejų Šoigu. Kai Ukraina šį rudenį smogė atsakomąjį smūgį, internete sprogo ultranacionalistiniai komentatoriai, neva spaudžiantys V. Putiną eskaluoti veiksmus. Kai kurie iš jų teigė, kad gali būti rengiamas griežtosios linijos kariuomenės ir saugumo tarnybų profesionalų perversmas.“
D. Treismanas čia pat priduria, kad kliūtys tokiam perversmui yra didžiulės. V. Putinas yra sukūręs sistemą, kurioje yra daugybė trikdžių, neleidžiančių įvykdyti perversmo. Viena kitą stebi kelios tarnybos – nuo FSB ir karinės žvalgybos (GRU) iki Federalinės gvardijos tarnybos (FSO) ir Nacionalinės gvardijos. FSB karinės kontržvalgybos departamentas – didžiausias tarnybos padalinys – turi agentų kiekviename kariuomenės dalinyje, karinio jūrų laivyno stotyje ir oro pajėgų bazėje. FSB viduje dėl dažnai keliamų baudžiamųjų bylų dėl korupcijos ar išdavystės, kurias vykdo pačios FSB vidaus saugumo departamentas, susiformavo nepasitikėjimo kultūra.
Aukščiausio rango teisėsaugos pareigūnai turi mažai neformalių tarpusavio ryšių ar su kitais Kremliaus pareigūnais bei vienas kitu nepasitiki.
Ekspertas taip pat teigia, kad atsitiktinai ar tyčia aukščiausio rango teisėsaugos pareigūnai turi mažai neformalių tarpusavio ryšių ar su kitais Kremliaus aukščiausiais pareigūnais bei vienas kitu nepasitiki. Tuo metu R. Kadyrovas ir J. Prigožinas yra labai nepopuliarūs ir visiškai priklausomi nuo prezidento dėl savo statuso Kremliuje. Abu jie turi mažai draugų ir daug priešų aukštose pareigose. Abiem būtų savižudiška bandyti nuversti V. Putiną.
„Taip pat nėra jokios realios galimybės, kad santykinai nuosaikūs režimo atstovai įvykdys perversmą. Tie, kurie vis dar bendrauja su žurnalistais, yra nusiminę ir pasipiktinę. Jie burnoja dėl konsultacijų ir planavimo stokos, o slapta stengiasi, kad jų šeimos nariai nebūtų įtraukti į projektą“, – apibendrina profesorius.
Kartu jis priduria, kad V. Putino režimas vis dėlto kaip niekada pažeidžiamas kitos grėsmės: paralyžiuojančio suirimo, kai besikaupiančios krizės užgožia Kremliaus gebėjimą priimti sprendimus. Karas didina sistemos vidines silpnybes ir stumia ją žlugimo link.
„Per pastaruosius 22 metus V. Putino sukurta politinė komandinė struktūra turi du pagrindinius trūkumus. Dažnai vadinama „valdžios vertikale“, sprendimų priėmimo sistema Kremliuje yra veikiau piramidė, kurioje visos valdžios grandys leidžiasi nuo V. Putino kabineto. Tai reiškia, kad kiekvienas svarbus klausimas galiausiai turi būti sprendžiamas viršuje. Žinoma, V. Putinas ne viską sprendžia pats. Jis dažnai nuleidžia įprastus klausimus žemesniu lygmeniu, kur elito frakcijos dėl jų derasi arba kovoja. Rusijos apžvalgininkai tai vadina „autopilotu“. Tačiau svarbiais klausimais – arba kai vadovai negali susitarti – V. Putinas vėl imasi „rankinio valdymo“, dažnai įjungdamas televizijos kameras, kad parodytų savo ryžtingumą, – rašo D. Treismanas. – Pernelyg centralizuota sistema gali pakenčiamai veikti ramiais laikais. Aiškios pavaldumo linijos padeda net ir nedidelių krizių metu. Tačiau kai problemos sudėtingos ir greitai besivystančios, V. Putino poreikis asmeniškai imtis veiksmų tampa rimtu trūkumu. Centras greitai perkraunamas, o tai gali lemti kaskadines klaidas. Vyraujant karo stresui, V. Putinui vienu metu tenka spręsti mūšio lauke vykstančių perversmų, elito konfliktų, ekonominių nesėkmių, mažėjančių biudžeto įplaukų, neramumų dėl mobilizacijos ir darbininkų protestų klausimus. Ir šis sąrašas tik didės. Didėjant naštai, didėja ir pavojus prarasti kontrolę.“
Išgaravus pasitikėjimui viršininku, išgaravo ir jo gynėjai.
Antroji silpnoji V. Putino vieta, pasak profesoriaus, yra ta, kad, kaip ir dauguma šiuolaikinių autoritarinių režimų, jis remiasi sudėtingu pasitikėjimo žaidimu: daugumą režimo vykdytojų motyvuoja korupcija, o ne įsitikinimai, tačiau jie veikia tikėdami, kad sistema išliks. Kai šis tikėjimas išblėsta, įvyksta ne perversmas, o vilkinimas, neveiklumas ir galiausiai dezertyravimas. 2014 m. žlugus Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, dėl kurio V. Putinas užgrobė Krymą, svarbiausias momentas buvo tas, kad V. Janukovyčiaus apsauga tiesiog ištirpo. Išgaravus pasitikėjimui viršininku, išgaravo ir jo gynėjai.
Stiprėjant problemoms, jos greičiausiai paaštrintų viena kitą. Tolesni mūšio lauko nuostoliai padidintų konfliktą tarp Kremliaus frakcijų tiek Maskvos biuruose, tiek internete. Protestai dėl mobilizacijos greičiausiai išaugtų, nes fronte žūtų šauktiniai, o tai gali susijungti su demonstracijomis dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo ar atleidimo iš darbo. Kilus vietiniams karštiems konfliktams, gubernatoriai gali improvizuoti, bandydami spręsti savo ir savo regionų problemas. Verslas ir nusikalstamos grupuotės bandytų pasinaudoti teisėsaugos atitraukimu. Visa tai sumažintų V. Putino palankumo reitingą, kuris spalio pabaigoje siekė 79 proc. Kremlius gali uždrausti skelbti tokius reitingus, bet tokiu atveju žmonės manytų, kad V. Putino palaikymas dar labiau sumažėjo.
Kai ateina pabaiga, net atidūs stebėtojai būna nustebę.
Eksperto teigimu, visuotinai mažėjant pasitikėjimui V. Putinu, perversmo ar revoliucijos gali net neprireikti, kad jis būtų nuverstas. Jis gali suprasti, kad saugiausia išeitis jam pačiam yra iškelti patrauklesnį kandidatą 2024 m. prezidento rinkimuose arba net pasidalyti valdžia iki tol. Žinoma, toks manevras gali neišgelbėti dabartinės komandos. Balsavimo rezultatų klastojimo mastas, kurio reikia norint išrinkti Kremliaus favoritą, gali būti per didelis, kad mobilizuota visuomenė galėtų jį nuryti. Be to, operacijai gali pakenkti konkurencija tarp režimo frakcijų. Jei nė viena iš jų nebūtų pakankamai stipri, kad galėtų lemti rezultatus, rinkimų varžybos galėtų baigtis jei ne sąžiningai, tai bent jau gana nenuspėjamai.
„Kaip ir akcijų biržų griūčių atveju, autoritarinių režimų žlugimo laiko neįmanoma tiksliai numatyti. Tokie režimai daugelį metų gali atrodyti stiprūs, o paskui staiga išnykti, užgriuvus perbėgimų lavinai. (...) Dažnai atrodo, kad prieš pat žlugimą įvykiai pagreitėja, nes mažėjantis pasitikėjimas elitu atsimuša į jį. Stoikų filosofas Seneka tai pasakė kitame kontekste: „Augimas yra lėtas, bet kelias į pražūtį yra greitas.“ Kai ateina pabaiga, net atidūs stebėtojai būna nustebę“, – apibendrino savo straipsnį „Foreign Affairs“ D. Treismanas.
