ScanpixTrys Pietų Kaukazo šalys blaškosi tarp Rusijos įtakos ir noro megzti glaudesnius santykius su Europa. Tačiau atrodo, kad tiesaus kelio bent jau šiemet jos neras.
Birželio 1 d. Europos Tarybos prezidentas Charles’is Michelis, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas Kišiniove (Moldova) susitiko su Armėnijos ministru pirmininku Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu aptarti taikos sutarties dėl Kalnų Karabacho regiono.
Susitikimas didelės naudos neatnešė, išskyrus susitarimą tęsti taikos derybas Briuselyje ir Vašingtone, o po jo Azerbaidžanas dar ir apkaltino E. Macroną iškraipius I. Alijevo žodžius susitikimo metu. Eliziejaus rūmų išplatintame spaudos pranešime po susitikimo teigiama, kad „Europos lyderiai skatina Armėniją ir Azerbaidžaną gerbti visas savo bendruomenes“, paleisti karo belaisvius ir susilaikyti nuo „priešiškos retorikos“. Spaudos pranešime taip pat buvo pabrėžiama Karabache gyvenančių armėnų teisių apsaugos svarba. Azerbaidžano atstovas nesutiko patikslinti, kuri informacijos dalis apie susitikimą buvo iškraipyta.
Liepos 21-ąją Ch. Michelis, I. Alijevas ir N. Pašinianas susitiks Briuselyje.
Brigitte Hase/Europos ParlamentasTrys Pietų Kaukazo valstybės – Sakartvelas, Armėnija ir Azerbaidžanas – jau seniai išreiškė norą tapti Europos Sąjungos (ES) narėmis, tačiau kol kas tam trukdo ne tik objektyvios ekonominės ir politinės problemos, korupcija ar įtartini ryšiai su Kremliumi, bet ir įšaldyti konfliktai. Armėnija ir Azerbaidžanas įsipainioję į nesibaigiančius ginčus dėl Kalnų Karabacho, dalis Sakartvelo teritorijos nuo 2008 m. yra okupuota Rusijos.
Ketvirtadienį prieš įvykstant susitikimui estų europarlamentarė, delegacijos ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininkė Marina Kaljurand Baltijos šalių žurnalistams teigė, kad pastaruoju metu užmegzti tvarius santykius su visomis trimis valstybėmis ES yra sudėtinga.
Kol nebus politinės valios, tol nebus ir taikos
Taikos derybas dėl Antrojo Kalnų Karabacho karo vedė Rusija, būtent ji, pasak europarlamentarės, regionui grąžino taiką. Pati M. Kaljurand tokiam scenarijui nepritarė – jos teigimu, vietoj Maskvos turėjo būti Briuselis. Kita vertus, ir patys Armėnija su Azerbaidžanu nesidžiaugia dabar regione esančiais rusų taikdariais ar vaidmeniu, kurį Kremlius atlieka Kaukaze.
„Rytų partnerystėje gali į priekį nueiti tiek, kiek gali ir pajėgia tavo partneris, – kalbėjo M. Kaljurand. – Su Armėnija Rytų partnerystė yra visiškai kitokia nei su Ukraina, Sakartvelu ar Moldova. Jie turi muitų sąjungą su Rusija ir Baltarusija, yra Kolektyvinio saugumo sutarties (CSTO) nariai – visa tai yra ribos, neleidžiančios mums kartu žengti tolyn. Mes negalime turėti vizų ar laisvosios prekybos susitarimų.“
Tiesa, M. Kaljurand vertinimu, Armėnija reikalingas reformas atlieka greičiau nei, pavyzdžiui, Sakartvelas: „Tad jiems spręsti, kuria kryptimi jie nori eiti – ar stiprinti ekonominį bendradarbiavimą su mumis, ar tęsti muitų sąjungą su Rusija ir Baltarusija.“
Neseniai N. Pašinianas pasakė, kad veikiausiai nesiginčys dėl to, kad Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Ar jis iš tiesų taip darys? Nežinau.
Naftos turtingas ir autoritaro valdomas Azerbaidžanas – kita istorija. Čia ES turi dar mažiau svertų, o M. Kaljurand sukritikavo Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen žodžius, kad Azerbaidžanas yra patikimas ir strateginis ES partneris. „Dabar I. Alijevas tuos žodžius gali panaudoti prieš opoziciją, politinius kalinius, žmogaus teisių gynėjus, teisės viršenybę, demokratiją, – kalbėjo M. Kaljurand. – Jie sako, kad ES yra priklausoma nuo Azerbaidžano gamtos išteklių, tad mes negalime jų kritikuoti, arba jiems paprasčiausiai nerūpi, ką mes sakome.“
Į ES atvykę Armėnijos ar Azerbaidžano atstovai, anot europarlamentarės, dažnai šneka viena, o paskui, grįžę į savo šalis, retoriką keičia. „Neseniai N. Pašinianas pasakė, kad veikiausiai nesiginčys dėl to, kad Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, – kaip pavyzdį pateikė M. Kaljurand. – Ar jis iš tiesų taip darys? Nežinau.“
Tuo metu I. Alijevas liepė Karabache gyvenantiems armėnams arba išvykti, arba įgyti Azerbaidžano pilietybę. Tokie raginimai ir prievarta yra draudžiami tarptautinės teisės, be to, prieštarauja ES politikai.
M. Kaljurand nuomone, vienintelis būdas sudaryti tvarų taikos susitarimą yra leisti Armėnijos piliečiams gyventi Azerbaidžanui priklausančiame Karabache ir apsaugoti jų pilietines ir žmogaus teises. Tokie konkretūs punktai turi būti įrašyti pačiame taikos susitarime. „Bet mes žinome, kad tokie žingsniai negali būti žengiami, kol nėra politinės valios aukščiausiu lygiu“, – pridūrė europarlamentarė.
Sakartvelas praranda draugus
Anot M. Kaljurand, Sakartvelas yra paralyžiuotas dar nuo tada, kai 2020 m. šalies parlamentas skilo ir opozicija atsisakė įžengti į parlamentą. „Deja, pastaraisiais metais ir mėnesiais matome labai neįprastus valdančiosios partijos žingsnius“, – kalbėjo europarlamentarė.
Jos teigimu, Sakartvelo valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“ prasidėjo maždaug prieš metus, kai partijos atstovai paliko Ch. Michelio vedamas taikos derybas. Nuo tada Sakartvele prasidėjo nauji teisėjų skyrimai ir teisinės sistemos reformos, išleistas įstatymas dėl užsienio agentų, vėl pradėti priimti skrydžiai iš Rusijos.
Iš geopolitinės perspektyvos suprantu, kad tai yra jų paskutinė galimybė.
„Kartvelai mums sako: mes, žmonės, norime stoti į ES, suteikite mums šalies kandidatės statusą, nors mūsų valdžia yra bloga, – pasakojo M. Kaljurand. – Mano atsakymas toks: mes negalime suteikti jiems statuso, ir vėliau supratę, kad tai buvo blogas sprendimas, jį atimti ir liepti bandyti iš naujo. Ši šalis gyvena viltimi – arba suteikiame jiems statusą, arba ne.“
Sakartvelas laukia ES viršūnių įvertinimo dėl tinkamumo gauti kandidato statusą vasarą, o jei įvertinimas bus teigiamas, statusas bus suteiktas spalį. „Ar jis bus suteiktas? Labai didelis klausimas, – vertino M. Kaljurand. – Iš geopolitinės perspektyvos suprantu, kad tai yra jų paskutinė galimybė.“
Europarlamentarė tvirtino, kad, jei ES nesuteiks Sakartvelui šalies kandidatės statuso, rizikuojame regioną palikti atvirą Rusijos įtakai, o tai būtų blogos žinios tiek Europai, tiek visam Kaukazui. Kita vertus, dabartinė Sakartvelo valdžia nenusipelnė gauti šio statuso.
„Jie nebando taip stipriai, kaip mes norėtume, kad bandytų, – teigė M. Kaljuland. – Jie praranda draugus ES, o mes visi žinome, kad statuso suteikimas yra politinis sprendimas, kuriam reikia visų 27 valstybių narių sutikimo.“
