Asmeninis archyvasPrasidėjus karui Ukrainoje, iškilo grėsmė Europos regiono saugumui. Su Rusija besiribojančios Baltijos šalys susirūpino gynybiniais pajėgumais, Suomija ir Švedija galutinai apsisprendė dėl narystės NATO. Tačiau aljanso narės Vengrija ir Turkija ligi šiol priešinasi naujovėms. „Jei Recepas Tayyipas Erdoğanas laimės, tai visi politiniai klausimai kels dar didesnį susirūpinimą“, – Vilniuje vykusioje Baltijos karinėje konferencijoje dalyvavęs Scowcrofto strategijos ir saugumo centro prie „Atlantic Council“ vadovas ir transatlantinių santykių ekspertas Christopheris Skaluba sakė IQ apžvalgininkei Agnei Baltrūnaitei.
– Gegužės pabaigoje Turkijoje vyks prezidento ir parlamento rinkimai. Kaip žinome, šiuo metu R. T. Erdoğanas labai skeptiškai vertina galimą Suomijos ir Švedijos narystę aljanse. Politikas smerkia Stokholmą dėl prie Turkijos ambasados vykstančių protestų bei kitų demonstracijų. Taip pat Turkijos prezidentas neseniai pareiškė, jog Suomijos narystę aljanse palaikytų tik tuo atveju, jei šalis įstotų be Švedijos. Taigi, jūsų nuomone, kaip galėtų pasikeisti Turkijos užsienio politika, jei netrukus įvyksiantys rinkimai R. T. Erdoğanui pergalės neatneštų?
– Geras klausimas. Dabar mes visi dėmesingai stebime situaciją ir sau užduodame tą patį klausimą. Praėjusią savaitę įvykęs Suomijos prezidento vizitas NATO būstinėje parodė labai aiškią šalies lyderystę stojimui į aljansą. Todėl daugelis numano, jog galutinai išliks tiktai konfrontacija tarp Švedijos ir Turkijos. Jei R. T. Erdoğanas laimės, tai visi politiniai klausimai kels dar didesnį susirūpinimą. Na, o Turkijos ir Švedijos santykius žinote. Taip pat kyla esminis klausimas, ar, R. T. Erdoğanui įgijus politinės naudos, Švedija turės galimybių proveržiui ateityje.
Jei dabartinis prezidentas pralaimės, įtariu, naujoji vyriausybė sieks kuo greičiau teigiamai pasirodyti prieš JAV ir ypač Švediją. Tad aš įtariu, jog rinkimai – svarbus varžymosi ženklas, tačiau, net ir R. T. Erdoğanui nepralaimėjus, turėtume išvysti Švedijos rezoliucijas NATO.
– Užsiminėte, jog išlieka tikimybė Suomijos ir Švedijos stojimui į NATO atskirai. Todėl kyla klausimas, ar tai iš tiesų realu. Galbūt šiuo metu vienai iš minėtų Skandinavijos valstybių prisijungti prie aljanso yra šiek tiek svarbiau nei kitai?
– Iš tiesų yra visai juokinga, nes daugelis iki šiol galvoja, jog Švedija ir Suomija jau ilgą laiką yra NATO narės. Be to, mes jau gana seniai manėme, kad Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie NATO atveju iniciatorė bus Švedija. Mat švedų visuomenė palankiau vertino galimybę prisijungti prie NATO. Taip pat didžioji dalis švedų ir suomių ilgą laiką manė, jog narystė aljanse – geras koziris prieš Rusiją. Todėl jie dažnai kartojo: „Jei mūsų kaimynystėje padarysite ką nors beprotiško, įstosime į NATO.“ Tačiau tokie politiniai grasinimai nepadėjo įtikinti Rusijos elgtis kitaip.
Suomija, praeityje turėjusi santykius su Rusija ir vis dar prisimenanti Žiemos karą, natūraliai apskaičiuoja savo saugumo jausmą, o Švedija – ne. Dėl to visi darbai, įvykę dėl narystės aljanse, buvo įgyvendinti Suomijos iniciatyva, o Švedija stengėsi tiktai pasivyti savo kaimynę.
Žinoma, idealiu atveju tiek NATO, tiek ir JAV nori, jog Švedija ir Suomija prisijungtų prie aljanso drauge. Tačiau Suomijos visuomenės nuotaikos ir politinių sprendimų perspektyvos rodo, jog prisijungti prie NATO vienai yra geriau, nei stoti drauge su Švedija. Per pastaruosius metus Švedija ir Suomija pateikė paraiškas dėl narystės NATO. Mes susirūpinome dėl Rusijos reakcijos, todėl JAV, Jungtinė Karalystė ir NATO diskutavo ir numatė tam tikras garantijas abiem šalims.
Taigi, jei Suomija nerimauja dėl stojimo į NATO be Švedijos, bet kokiu atveju tiek ji, tiek ir visas Baltijos, Šiaurės jūros regionas bus apsaugoti. Dėl to šiuo metu jau yra numatyti planai, kaip reikės veikti su Švedija, aplink Švediją, žinant, jog šalis vis dar nėra NATO.
Be abejonės, turėti Švediją ir Suomiją aljanse kartu būtų veiksminga krizės atveju ar priimant sudėtingus sprendimus. Tad, jei prie NATO prisijungs tiktai Suomija, o Švedija kuriam laikui pasitrauks, manau, galėsime įsitikinti, kaip Švedija gebės tiesiogiai dirbti su NATO.
– Galbūt nevienareikšmišką požiūrį dėl prisijungimo prie NATO lemia ir abiejų valstybių tarpusavio santykiai?
– Suomijos ir Švedijos tarpusavio ryšys – labai glaudus. Manau, žinote, jog Švedija, Suomija palaiko gerus santykius su JAV ir galbūt Norvegija, nes šios šalys viena kitai yra labai svarbios. Anksčiau vyko atviras ir malonus dialogas dėl to, kad Suomija galėtų priversti Švediją eiti pirmyn. Manau, tai – nelengvas politinis klausimas Švedijai, tačiau dėl to neturėtų kilti priešiškų jausmų suomių atžvilgiu.
Beje, priklausomai nuo to, kaip vyks rinkimai Turkijoje, Švedija gali „pasivyti“ Suomiją. Na, o dėl savanaudiškų paskatų noriu, jog į NATO įstotų kuo daugiau pajėgių valstybių. Tai reiškia, jei Suomija įstos, o Švedija prisijungs šiek tiek vėliau, ir toliau galėsime dirbti. Nemanau, jog tarp valstybių kils kokių nors politinių ginčų, problemų.
– Kalbant plačiau apie Vidurio Europą ir esamas aljanso nares, iškyla klausimas dėl Vengrijos. Kaip aljansas vertina Viktoro Orbano ryšius su V. Putinu? Ar dalinė Vengrijos priklausomybė nuo Rusijos nekelia grėsmės NATO šalių saugumui?
– Tai labai geras klausimas. Manau, daugelis žmonių apie tai galvoja. Būtent šiuo metu viskas yra įmanoma, nes gyvename laikotarpiu tarp pandemijos ir karo. Taigi, nemanau, jog Vengrija kelia pavojų sąjungininkams ar Švedijai, Suomijai. Žinoma, matant T. R. Erdoğano bendravimą su V. Putinu ar V. Orbanu, kyla nusivylimas. Aš ir pats esu nusivylęs tam tikrais vengrų priimamais sprendimais, tačiau šiuo metu Vengrija elgiasi kaip sąjungininkė, nepalaikanti draugiškų santykių su šalimi, įsiveržusia į Ukrainą.
Turime ir kitus faktus. NATO visada turėjo narių, kuriems politinė demagogija buvo nesvetima: Turkija buvo karinė diktatūra, o Francisco Franko Ispanija 1962 m. atmetė pasiūlymą prisijungti prie aljanso. Todėl į Vengrijos NATO paveikslą turėtume žvelgti iš viršaus. Kasdien matome, jog didelė dalis vengrų palaiko aljanso sprendimus ir yra įsipareigojusi keistis. Žinoma, kyla klausimas, ar politiniu požiūriu Vengrija gali būti patogi valstybė.
Jau kurį laiką santykiai tarp Rusijos ir Vengrijos vadovų keičiasi. Nepaisant vengrų politinių postringavimų, aljanse jie elgiasi kaip sąjungininkai ir balsuoja už tai, kad bendri NATO tikslai būtų įgyvendinami. Todėl galima sakyti, jog Vengrijos veikimas NATO parodo skirtumą tarp politinio ir praktinio šalies veikimo.
Politinę situaciją suvokiame, tačiau praktiškai šalis nepažeidžia jokių straipsnių ir elgiasi kaip sąjungininkė.
Be to, Vengrijos santykiai su ES – visai kitokie nei su NATO. Pirmiausia, juk vengrai stabdė numatytų sankcijų Rusijai svarstymą ir taip pat priešinosi kai kuriems kraštutiniams veiksmams, nukreiptiems prieš Rusiją ar suinteresuotus asmenis. Dabar galime svarstyti, kiek tai buvo V. Putino ir V. Orbano glaudžių santykių iškėlimas, o kiek kerštas už tai, kad ES bando įvesti reformas ir tokiu būdu pažaboti Vengriją. Todėl ES situacija – sudėtingesnė.
Žinoma, sutinku, jog ligi šiol Vengrija naudojasi savo balso galia, kad ES dėl Rusijai taikomų sankcijų būtų laikoma tikrąja agresore. Tačiau aš nesu įsitikinęs, ar Vengrija turi ketinimų glaudžiau bendradarbiauti su ES ir ar ES ryžtųsi reformuoti Vengriją.
– Kalbant apie aljanso saugumą Europos žemyno regione negalima nepaminėti ir Baltijos šalių. Būtent Lietuva turi sieną tiek su Baltarusija, tiek su Kaliningradu, todėl valstybės saugumui gali grėsti pavojus. Taigi, ar galime tikėtis, jog vieną dieną NATO Baltijos šalims suteiks teisę ne tik į gynybinio pobūdžio ginkluotę?
– Tai puikus klausimas. Manau, kad į jį galima atsakyti keliais būdais. Pirmiausia, Baltijos šalys pagal apibrėžimą yra mažos ir turinčios nedideles kariuomenes. Tačiau jų išlaidos – kartais daug didesnės nei jų dydis. Taip pat jos nėra tokios kaip kitos valstybės ar Rusija. Todėl bendradarbiavimas su NATO yra labai svarbus, nes mes dirbame kartu, o tai – vienas svarbiausių dalykų gynybos srityje. Rusijai pavyko nuvykti į Ukrainą ir iš tikrųjų užimti kai kurias teritorijas. Dabar atsiimti tą teritoriją būtų tinkama labiau puolamoji nei gynybinė ambicija, o dabartiniai ukrainiečių veiksmai rodo, kad jų gynyba – gera, nors manėme, jog Rusija gali ir įsigalėti.
Taigi aš, kaip Baltijos šalių gynybos planuotojas, norėčiau, jog daugiau dėmesio būtų skiriama gynybinei ginkluotei. Noriu įsitikinti, kad rusų įsiveržimo atveju pastariesiems būtų nelengva ir jie susidurtų su tokiu pačiu pasipriešinimu, su kokiu susidūrė Ukrainoje. To gali pakakti, jei kariai bus sąžiningi, o puolamoji ginkluotė – palikta sąjungininkams. Bet kokiu atveju, jei Rusija įsiverš į Lietuvą, žinokite, kad JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Prancūzija įžengs su dideliais ginklais, kad apgintų sąjungininkę.
Gynyba įmanoma ir lokaliu mastu, tačiau manau, jog Baltijos šalių resursai yra gan gerai sutelkti į gynybinius pajėgumus, išskyrus kai kurias išimtis. Pavyzdžiui, „Javelins“ galėtų būti naudojami tiek puolamajai, tiek gynybinio pobūdžio gynybai. Todėl reikia tinkamų investicijų į ginkluotę, kad atėjus laikui būtų galima smogti į jautriausias priešininko pozicijas.
Mano nuomone, labai prasminga, jog Baltijos šalių gynybos biudžetai yra paskirstyti taip, kad daugiausia dėmesio skiriama gynybinėms pajėgoms. Be to, NATO gina sąjungininkus ir neleidžia pulti taip, kaip buvo užpulta Ukraina. Dėl to puolamoji ginkluotė turėtų likti užnugaryje kaip pats blogiausias galimas scenarijus, tačiau didėjant grėsmei būtina sugebėti apginti savo sienas. Kadangi Lietuva nėra šalis, turinti teritorinių ambicijų ir siekianti užimti Baltarusijos ar Kaliningrado dalį, ji turi užtikrinti savo sienų apsaugą ir daugeliu atvejų būti itin pajėgi.
