ScanpixPopiežius Pranciškus penktadienį atvyko į Mongoliją, pradėdamas pirmąjį šventojo tėvo vizitą šioje didžiulėje tarp Kinijos ir Rusijos įsispraudusioje Azijos valstybėje.
86-erių pontifiko iki pirmadienio truksianti kelionė į šią budistų daugumą turinčią šalį yra paramos gestas mažytei katalikų bendruomenei, kurią sudaro apie 1 400 žmonių.
Argentinietis į Mongolijos sostinę Ulan Batorą išvyko ketvirtadienį 18 val. 40 min. vietos (19 val. 40 min. Lietuvos) laiku iš Romos. Po devynių valandų kelionės jis atvyko penktadienio rytą vietos laiku.
Jį pasitiko eilė mongolų garbės sargybinių tradiciniais mėlynais, raudonais ir geltonais drabužiais bei Mongolijos užsienio reikalų ministrė Batmunchin Baceceg.
Netrukus po pakilimo lėktuve kalbėdamas su žurnalistais Pranciškus apibūdino didžiulę, retai apgyvendintą Mongoliją kaip šalį, kurią galima suprasti pojūčiais.
Vieno žurnalisto paklaustas, ar diplomatija jam atrodo sunki, popiežius atsakė: „Taip, jūs nežinote, kaip tai sunku. Kartais reikia turėti humoro jausmą.“
Pontifikas praskrido ir virš Kinijos oro erdvės bei, vadovaudamasis papročiu, nusiuntė telegramą šios šalies prezidentui Xi Jinpingui su linkėjimais jam ir Kinijos žmonėms.
„Užtikrindamas jus savo maldomis už tautos gerovę, šaukiuosi dieviškojo vienybės ir taikos palaiminimo“, – rašė jis.
Ši kelionė – Pranciškaus antroji per metus į šį regioną po rugsėjį įvykusio vizito į Kazachstaną – yra geopolitiškai strategiškai svarbi.
Manoma, kad tai paskatins trapią Mongolijos demokratiją ir gali padėti Bažnyčiai užmegzti ryšius su galingesnėmis kaimyninėmis šalimis.
„Tai akivaizdus Šventojo Sosto siekis pasirūpinti Vidurine Azija ir nepalikti jos Rusijai ar Kinijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė katalikybės Azijoje tyrinėtojas Michelis Chambonas.
Šis vizitas – 43-oji Pranciškaus kelionė per jo, kaip Katalikų Bažnyčios vadovo, dešimtmetį – taip pat yra labai svarbus siekiant palikti galimybę geresniems Vatikano ryšiams su Pekinu ir Maskva, dar nepasiūliusioms popiežiui kvietimo.
„Tai būdas nepasiduoti, priminti jiems: „Aš esu čia!“ – sakė M. Chambonas. – Tai būdas nesėdėti Romoje ir nelaukti, kol kas nors įvyks, o pasinerti į įvykius.“
