ScanpixPasibaigus Prancūzijos parlamento išankstinių rinkimų pirmajam turui, pildosi baisiausias Emmanuelio Macrono sapnas – pagrindinė kraštutinės dešinės politinė jėga Nacionalinis susivienijimas (RN) iškovojo daugiausia balsų (29,25 proc.). Vis dėlto užsienio politikos ekspertai sutaria, kad apie rinkimų baigtį spręsti dar anksti – antrasis turas gali atnešti daug staigmenų. Tačiau ką tai reikštų Lietuvai ir likusiai Europai, jeigu šie rinkimai baigtųsi netikėčiausiu scenarijumi, kai RN iškovotų daugumą, o vyriausybę formuotų jaunasis šios partijos lyderis Jordanas Bardella?
Prancūzijos rinkimų sistema skiriasi nuo tos, kurią turime Lietuvoje: antrajame ture į kovą gali stoti nebūtinai du kandidatai, o visi peržengę 12,5 proc. balsų ribą. Po pirmojo turo tokių apygardų, kuriose artėjantį sekmadienį susikaus trys arba daugiau kandidatų, Prancūzijoje yra 311 iš 577.
„Prognozių yra įvairių, bet mes pastebime, kad dabar vyksta jėgų persigrupavimas. Įvyko pirmasis mūšis, o dabar ruošiamasi antrajam. E. Macrono koalicija „Ensemble“ skelbia, kad reikia susitelkti, ieškoti partnerių, kurie greičiausiai yra Respublikonų partija. Bet ir kairieji pasakė, kad reikia susivienyti, kad RN neturėtų daugumos. Matysime didelę kovą, ir ta kova gali duoti įvairius rezultatus, nes jeigu pažiūrėtume 2022 m. rinkimus, pirmojo ir antrojo turo E. Macrono partijos rezultatai rodo, kad balsai išaugo nuo 25 iki 42 proc. Taigi antrasis turas tikrai gali viską pakeisti. Ir antrasis turas yra labai sunkiai nuspėjamas“, – IQ komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė.
VU nuotr.Vis dėlto M. Šešelgytė tiki, kad, net jeigu kraštutiniai dešinieji ir gautų daugumą, sistema priverstų juos valdžioje elgtis nuosaikiau. „Ir kitų šalių istorijoje esame matę, kad, į valdžią atėjus radikalioms jėgoms, jos suauga ir supranta, kad populistiniais pažadais nebepasišvaistysi. Prancūzija yra didelė branduolinė valstybė, todėl vaikai jos valdyti negali“, – aiškino ji.
Interesai tarp meilės ir neapykantos
Savo prorusiškumu žinoma RN ir jos lyderė Marine Le Pen vidaus politikoje ne kartą yra užsiminusi, kad peržvelgtų Ukrainos finansavimo klausimą. Vis dėlto Prancūzija nėra didžiausius gynybos įsipareigojimus Europos rytams turinti šalis, todėl kyla klausimas, ar Prancūzijos rinkimai yra tik Prancūzijos vidaus politikos reikalas, ar visgi Prancūzijos radikalėjimas turės didelę įtaką užsienio politikai?
IQ kalbinti ekspertai sutiko, kad Prancūzija yra neabejotinai prezidentinė valstybė ir pagrindinę užsienio politiką formuoja ne parlamentas su vyriausybe, o prezidentas. Visgi parlamentas taip pat turi svertų.
Kaip aiškino M. Šešelgytė, E. Macronui nepalankus parlamentas turėtų bent kelias priemones, kuriomis galėtų blokuoti E. Macrono iniciatyvas. „Visų pirma, tai yra finansinis instrumentas. Kiekvienai prezidento idėjai reikia finansavimo, ir jį parlamentas gali blokuoti. Antra, bet kurią idėją galima paversti ne tokia rimta. Tai reikštų, kad būtų daug kalbų, bet jokių darbų“, – aiškino ji.
Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžė, kad bet kokie su Rusija ir saugumu susiję klausimai Prancūzijos radikalai dešinei yra daug sudėtingesni, nei gali atrodyti iš pradžių. Kaip teigė profesorius, Prancūzijos nacionalistams svarbiau yra ne Rytų Europos ar Ukrainos saugumas, o Prancūzijos ir Afrikos santykiai.
Jonas Balčiūnas/ELTA„Vadinasi, jie ten pirmiausia nori išspręsti savo problemas. Bet tai nėra taip paprasta. Nes Prancūzijos buvusios kolonijos Afrikoje dabar yra stipriai spaudžiamos įvairių Rusijos kriminalinių grupuočių, žinoma, ir Kinijos. Tos Afrikos tautos, kurios gerbia Prancūziją, – Alžyras, Marokas, – visos nori gyventi Prancūzijoje, ir šioje vietoje konfliktas su Rusija per Afriką yra neišvengiamas“, – portalui pasakojo profesorius.
„Nesvarbu, kad M. Le Pen simpatizuoja V. Putinui, bet ji dar labiau simpatizuoja Prancūzijos nacionaliniams interesams Afrikoje, kurie yra priešingi Rusijos interesams Afrikoje, todėl toje fronto linijoje jų karinis susidūrimas yra neišvengiamas ir vietomis jis jau vyksta“, – apibendrino jis ir pridūrė, kad tiesioginės grėsmės Europai, taip pat Rytų flangui, neturėtų kilti. Tačiau, anot pašnekovo, toks scenarijus galėtų leisti kitoms Europos radikalios dešinės jėgoms tapti labiau matomoms.
„Bet tas posūkis į radikalią dešinę, tai yra tas scenarijus, kuris gali pakeisti euroatlantinę sąjungą, Vakarų šalių sąjungą ir demokratijos supratimą“, – kalbėjo G. Mažeikis.
