Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 3 d.


AUSTRALIJA
Rinkimai Australijoje: premjeras S. Morrisonas tikisi naujo stebuklo
Matas Baltrukevičius
Twenty20

Šiandien Australija balsuos parlamento rinkimuose. Šalies politinė sistema yra dvipartinė – į pergalę realiai pretenduoja ir veikiausiai vos keletą vietų kitoms politinėms partijoms paliks dabartiniai valdantieji Liberalų ir Nacionalinės partijos koalicija bei opoziciniai leiboristai.

Atstovų rūmuose yra 151 vieta, daugumai pasiekti reikia 76 vietų. Kartu bus renkama ir daugiau negu pusė Senato, tačiau šio balsavimo rezultatai įtakos vyriausybės formavimui neturės. Balsavimas rinkimuose yra privalomas, nepateikus pateisinamos nebalsavimo priežasties gali būti skiriama iki 170 dolerių bauda.

Atstovų rūmų rinkimuose yra naudojama mažoritarinė rinkimų sistema, tačiau sudėtinga jos versija: rinkėjai turi reitinguoti visus savo apygardos kandidatus, pradėdami nuo labiausiai patinkančio. Pirmiausia skaičiuojami tik pirmos preferencijos balsai. Jeigu nė vienas kandidatas negauna daugiau negu pusės apygardos rinkėjų balsų, kandidatas, gavęs mažiausiai balsų, pašalinamas iš skaičiavimo, o jo gauti balsai perskirstomi pagal antrąją preferenciją. Procesas kartojamas, kol kuriam nors kandidatui atitenka daugiau nei pusė balsų.

Valdantieji vilsis paneigti nepalankias prognozes

Liberalų ir nacionalinės partijos koalicija dabartiniu pavidalu gyvuoja nuo 1946 metų. Liberalų partija joje istoriškai visada dominavo – ji atstovauja klasikiniam ekonominiam liberalizmui ir socialiniam konservatyvumui. Nacionalinė partija paprastai visada gauna vicepremjero postą ir nuo liberalų labiausiai skiriasi tuo, kad yra kairuoliškesnė ekonominėje politikoje – atstovauja ūkininkų interesams. Koalicija šalį valdo pastaruosius devynerius metus. Prieš trejus metus vykusiuose rinkimuose ji laimėjo 77 vietas, tačiau kadencijos eigoje neteko parlamentinės daugumos. Laikotarpis valdžioje paženklintas vidinėmis įtampomis – visas tris kadencijas šalį valdė skirtingi premjerai.

Šios įtampos labiausiai susijusios su Koalicijos radikalėjimu – nuosaikiųjų balsai vis mažiau girdimi. Koalicijai tampa sunku siekti pergalių centristiškesnėse miestų apygardose, dėl to nukenčia ir liberalesni kandidatai – rinkėjai suvokia, kad parama šiems kandidatams vis tiek lems konservatyvios vyriausybės suformavimą.

54-erių premjeras Scottas Morrisonas akcentuoja tai, kad šalis puikiai susitvarkė su pandemija: pasiekė aukštą vakcinacijos lygį ir išsprendė ekonominius iššūkius. Morrisonas ypač pabrėžia rekordiškai žemą nedarbo lygį. Jis žada leisti pensijų fondams investuoti į nekilnojamojo turto rinkas ir palengvinti pirmojo būsto įsigijimą (NT kainos šalyje yra vienos didžiausių pasaulyje). Žadama užtikrinti geresnę pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę, rūpintis australų psichologine sveikata ir mažinti mokesčius. Koalicija gana nedaug dėmesio skiria klimato kaitai – tik Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės spaudimas lėmė, kad Australija galiausiai įsipareigojo iki 2050 metų tapti klimatui neutralia.

Premjeras Morrisonas yra protestantas sekmininkas, nevengiantis atvirai kalbėti apie savo tikėjimą. Kampanijos metu skandalą sukėlė Morrisono frazė, kad jis yra „palaimintas“, jog neturi vaiko su negalia. Per 2019–2020 metais šalyje vykusius krūmynų gaisrus jis išvyko atostogauti į Havajus. Premjero spaudos tarnyba melavo apie kelionę, o galiausiai premjeras teisinosi tuo, kad ne jo darbas yra „laikyti žarną“ per gaisrą. Daug kam nerimą kelia ir tai, kad šalyje du trečdaliai didžiųjų dienraščių priklauso Rupertui Murdochui, šis verslininkas turi neproporcingą įtaką politikai, o jo žiniasklaidos priemonės negaili liaupsių premjerui.

Morrisonas rinkėjams žada ateityje būti empatiškesnis ir labiau paaiškinti savo sprendimų motyvus, mažiau veikti „buldozerio“ principu. Kritikai sako, kad premjeras orientuojasi tik į pergalę rinkimuose, o įsitikinimai ir vertybės keliauja į antrą planą.

Didžiausias Morrisono laimėjimas užsienio politikoje – gynybos paktas AUKUS su Jungtine Karalyste ir JAV. Rinkimų kampanijoje užsienio ir saugumo politika tapo labai svarbia tema, ypač po Kinijos ir Saliamono salų susitarimo dėl galimybės Pekinui dislokuoti salose karinį laivyną.

Koalicijos kampanijos strategija visiškai neįprasta – oficialiai ji pradėta tik paskutinę savaitę iki rinkimų, tačiau tuo siekiama prieš pat rinkimus gauti kuo daugiau žiniasklaidos dėmesio ir patraukti neapsisprendusius rinkėjus. Koalicija vis labiau remiasi priemiesčių gyventojų, ypač vyrų, balsais. Naujausios apklausos rodo, kad partijų blokas turėtų gauti daugiau negu trečdalį balsų (prieš trejus metus gavo 41 proc.). Balsavimo projekcijos rodo, kad Koalicijos delegacija parlamente nuo 74 mandatų turėtų sumenkti iki maždaug 60.

Socialiniame būste užaugęs politikas bus naujas premjeras?

2007 metų parlamento rinkimuose leiboristai (ALP) nutraukė net ketverių iš eilės nelaimėtų rinkimų seriją. Jeigu jiems dabar nepavyks pranokti Koalicijos, tai vėl bus jau ketvirti iš eilės pralaimėti rinkimai. Pirmą kartą daugumą parlamente leiboristai iškovojo dar 1910 metais ir ankstyvuoju periodu iš kitų politinių jėgų išsiskyrė disciplina ir organizuotumu. Partija pasisako už didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, palaiko lyčių ir rasinę lygybę bei Australijos tapimą respublika.

Leiboristai kampanijoje skleidžia žinią, kad Koalicijos valdymo pasekmė yra auganti infliacija ir žemi atlyginimai. ALP žada mažinti vaistų kainas, sudaryti palankesnes sąlygas pramonei kurti naujas darbo vietas, siekti lygaus vyrų ir moterų darbo užmokesčio (nuo 2013 metų, kai prasidėjo Koalicijos pergalingų rinkimų serija, Australija krinta pagal lyčių lygybės indeksą), imtis priemonių didinant elektromobilių ir būsto prieinamumą. Taip pat planuojama gaminti daugiau energijos iš atsinaujinančių išteklių. ALP ketina surengti referendumą dėl Australijos čiabuviams skirto patariamojo organo prie šalies parlamento įsteigimo. Taip pat būtų siekiama paramą Ukrainai parodyti išsiunčiant dalį Rusijos diplomatų. Pergalės atveju pirmas dvišalis ALP lyderio Anthonyʾio Albaneseʾo vizitas būtų kelionė į Indoneziją.

59-erių politikos veteranas Albaneseʾas palaiko nemokamą sveikatos apsaugos sistemą, aktyviai remia LGBT bendruomenę, žada mažinti mokestinę naštą mažiausiai uždirbantiems. Užaugintas vienišos neįgalios motinos (tėvą išdrįso susirasti tik po motinos mirties 2009 metais), vaikystę praleidęs socialiniame būste, politikas nuo jaunystės pasirinko kairiąsias idėjas ir įsitraukė į ALP veiklą. Jis pirmas iš šeimos baigė mokyklą ir įstojo į universitetą.

Parlamente Albaneseʾas dirba jau 25 metus, yra dirbęs infrastruktūros ir transporto ministru. Ilgą laiką buvo kairiosios ALP partijos frakcijos lyderiu, bet, išrinktas partijos pirmininku, perėmė nuosaikesnę liniją. Dabar jis vengia ambicingesnių tikslų kovoje su klimato kaita (nors žada dėti pastangas tarptautiniu lygmeniu), griežčiau žvelgia į santykius su Kinija, palaiko jūra atvykusių prieglobsčio prašytojų išsiuntimą iš šalies – tokių pozicijų laikosi nemaža dalis centristinių pažiūrų rinkėjų.

Kampanijoje ALP lyderis neišvengia paslydimų – paklaustas žurnalistų negalėjo išvardyti šešių savo programos neįgaliųjų klausimais punktų. Be to, partija ilgai atidėliojo pateikti skaičiavimus, kiek biudžetui kainuotų jų programos įgyvendinimas (pateikti skaičius yra įprasta anglosaksų demokratijose praktika).

Apklausos ALP žada apie trečdalį pirmojo pasirinkimo balsų – tiek buvo gauta ir praėjusiuose rinkimuose. Prognozuojama, kad 69 vietas parlamente turinti ALP gaus keliolika papildomų vietų ir formuos vyriausybę.

Mažosios partijos svajoja apie politinę aklavietę

Rinkimų sistema yra nepalanki mažesnėms partijoms. Kelios iš jų turėtų gauti reikšmingą skaičių pirmojo pasirinkimo balsų, tačiau pretenduos tik į pavienes vietas.

Australijos žalieji pirmą kartą istorijoje kelia kandidatus visose apygardose ir tikisi gauti bent 5 vietas. Ypač daug vilčių jie deda į scenarijų, kad nė viena didžioji partija neturės daugumos, o jie galės paremti ALP mainais į savo programos įgyvendinimą. Žalieji savo pagrindiniais prioritetais laiko būsto prieinamumo krizės sprendimą, nemokamas odontologijos ir psichologinės sveikatos paslaugas ir dabar naujai planuojamų 114 anglies ir dujų eksploatacijos projektų atsisakymą. Paramos kaina potencialiems partneriams būtų ir nemokami darželiai, negrąžintų studijų paskolų nurašymas, gyventojų pajamų didinimas bei Uluru monumento apsauga. Šie pasiūlymai kainuotų 173 milijardus dolerių per ketverius metus, o lėšas žalieji tikėtųsi surinkti papildomai apmokestindami turtingiausius gyventojus, korporacijas ir panaikindami subsidijas iškastiniam kurui.

2010–2013 metais žalieji jau rėmė ALP mažumos vyriausybę (turėdami vos vieną vietą parlamente – niekada daugiau negu vienos iškovoti ir nepavyko) ir jiems pavyko pasiekti pažangos taršos mažinimo srityje – priėmus griežtą įstatymą kurį laiką emisijos netgi mažėjo. Tada santykius sugadino neambicingo naudingųjų išteklių gavybos mokesčio priėmimas ir menkos ALP pastangos saugoti gamtos paveldą. Kampanijoje žalieji orientuojasi į jaunus rinkėjus, ypač priklausančius LGBT bendruomenei. Didžiųjų partijų lyderiams prikaišiojama dėl bendravimo su žiniasklaida ir nesugebėjimo atsakyti į klausimus, o žaliųjų pirmininko Adamo Bandto pasiūlymas žurnalistui „pagooglinti“, koks dabar šalyje vartojimo kainų indeksas, tapo interneto sensacija. Apklausos žaliesiems žada 9–14 proc. balsų, jų pozicijos stipriausios Kvynslande. Tačiau visiškai realu, kad po rinkimų parlamente ir toliau dirbs tik vienintelis Bandtas.

Ketvirtą vietą rinkimuose užimti turėtų Paulinos Hanson Vienos tautos partija (ONP). Radikaliomis pažiūromis garsėjanti politikė ONP įkūrė prieš 25 metus, tačiau galiausiai dėl nesutarimų 2007 metais paliko jos pavardę turinčią partiją ir įkūrė naują – Paulinos Vieningos Australijos partiją. Jau 2010 metais naujoji partija buvo išregistruota, o jos lyderė žadėjo emigruoti į Jungtinę Karalystę. Galiausiai šio plano atsisakė ir grįžo į savo senąją partiją. ONP pasisako prieš imigraciją ir multikultūralizmą, o ekonomikoje laikosi protekcionistinės linijos. Jeigu reikėtų paramos mažumos vyriausybei, ONP paremtų Koaliciją. Tačiau apklausos rodo, kad ONP rinkimuose gaus 4–6 proc. balsų, liks ketvirta ir veikiausiai praras turimą vieną vietą parlamente.

Nors nacionaliniu lygmeniu jų populiarumas nereikšmingas, po vieną vietą parlamente gali laimėti Katterio Australų partija (KAP) ir Centro aljansas (CA). KAP yra dešinioji ir į agrarinę politiką orientuota politinė jėga. Ekonominėje dimensijoje KAP pasižymi palankumu protekcionizmui ir pasisako už didesnį reguliavimą, socialinėje dimensijoje yra konservatyvi politinė jėga. CA orientuojasi į Pietų Australijos valstijos interesus.

Keletą vietų turėtų laimėti nepriklausomi kandidatai. Ypač šiuose rinkimuose ryškūs „žalsvai mėlyni“ kandidatai. Tai daugiausiai moterys, kandidatuojančios turtingiausiose apygardose ir pasisakančios už liberalią ekonominę politiką (mėlyna yra Koalicijos spalva), bet pagrindiniu prioritetu laikančios klimato kaitos stabdymą.

Dėl sudėtingos rinkimų sistemos rinkimų rezultatai šalyje dažnai yra sunkiai prognozuojami ir mažoritarinėms rinkimų sistemoms įprastos vietų projekcijos stokoja patikimumo. Prieš trejus metus apklausos leido leiboristams tikėtis užtikrintos pergalės, bet sensacingai trapią daugumą tąkart laimėjo Koalicija. Šį sykį kairieji vėl optimistiškai laukia rinkimų: renkantis tik iš didžiųjų partijų, ALP pirmauja 2–8 proc. Tokia padėtis laikosi jau metus, tačiau jie tikrai negali būti ramūs dėl savo pergalės.

Matas Baltrukevičius yra Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas

2022 05 21 08:33
Spausdinti